|
Kolegialumo Bažnyčioje įprasminimas
Mindaugas BUIKA
Patvirtinti būsimojo Sinodo vedėjai
Pasirengimas su dideliu susidomėjimu laukiamai rudenį įvyksiančiai Vyskupų Sinodo asamblėjai, kuriai pirmą kartą vadovaus popiežius Benediktas XVI, pasiekė baigiamąją fazę: liepos 7 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje buvo pristatytas būsimojo pasaulio Bažnyčios hierarchų susitikimo darbo dokumentas, vadinamasis Instrumentum laboris, kuriame išdėstomi svarstomos temos Eucharistija Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė pagrindiniai aspektai.
Dar gegužės viduryje Vatikane buvo pranešta, kad popiežius Benediktas XVI patvirtino savo pirmtako Jono Pauliaus II sušauktos vienuoliktosios ordinarinės Vyskupų Sinodo asamblėjos datą susitikimas Vatikane vyks spalio 2-23 dienomis ir temą. Šiuo ganytojų susitikimu taip pat bus užbaigti Eucharistijos metai, kuriuos popiežius Jonas Paulius II inauguravo 2004-ųjų spalio 17 d.
Gegužę Vatikanas taip pat pranešė, kad popiežius Benediktas XVI patvirtino savo pirmtako paskirtus būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos deleguotus vedėjus Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektą nigerietį kardinolą Frensį Arinzę, Gvadalacharos (Meksika) arkivyskupą kardinolą Chuaną Inikesą ir Rančio (Indija) arkivyskupą kardinolą Telesforą Topą. Pagal Sinodo asamblėjos darbo tvarką, šie kardinolai pakaitomis ves bendruosius posėdžius, net jeigu juose dalyvaus ir pats Popiežius, kuris yra tikrasis Vyskupų Sinodo pirmininkas.
Popiežius Benediktas XVI taip pat patvirtino anksčiau paskirtą būsimosios Sinodo asamblėjos generalinį relatorių (pagrindinį pranešėją) Venecijos (Italija) patriarchą kardinolą Andželą Skolą ir ypatingąjį sekretorių Dižono (Prancūzija) arkivyskupą Rolaną Mineratą. Kaip įprasta, relatorius skaito įžanginį Vyskupų Sinodo asamblėjos pranešimą, sutelkdamas dėmesį į svarstomos temos esminius klausimus, bei apibendrina circoli minores (darbo grupėse) vykstančias diskusijas.
Relatorius kartu su sekretoriumi parengia Vyskupų Sinodo tėvų iškeltų ir balsavimu patvirtintų siūlymų rinkinį, pagal kurį Popiežius rašo pagrindinį Sinodo dokumentą, vadinamąjį Posinodinį apaštalinį paraginimą. Žinoma, už Vyskupų Sinodo asamblėjos parengimą ir jo eigą didžiausia atsakomybė tenka Vyskupų Sinodo sekretoriatui, kuriam vadovauja generalinis sekretorius kroatas arkivyskupas Nikola Eterovičius. Kaip tik jis liepos 7 dieną pristatė Instrumentum laboris bei paaiškino kai kuriuos popiežiaus Benedikto XVI patvirtintus Vyskupų Sinodo eigos pakeitimus.
Kai kurios naudingos modifikacijos
Arkivyskupas N.Eterovičius pirmiausia informavo, kad sutrumpėjo asamblėjos trukmė vietoje anksčiau numatytų keturių savaičių nuo spalio 2 iki 29 dienos dabar ji bus baigta spalio 23 dieną. Šventasis Tėvas, kuris yra patyręs Vyskupų Sinodo dalyvis, iš iki šiol vykusių dvidešimt bendrųjų, specialiųjų ir regioninių asamblėjų buvęs kardinolas Jozefas Ratcingeris yra dalyvavęs penkiolikoje, pritarė vyraujančiai nuomonei, kad užsitęsusi Vyskupų Sinodo asamblėja atitraukia vyskupus ir arkivyskupus nuo jų pagrindinio ganytojiško darbo savosiose diecezijose. Be to, gerai suplanavus ir sėkmingai vedus debatų eigą, tuos pačius asamblėjos uždavinius galima atlikti ir per tris savaites.
Kita reikšminga asamblėjos vedimo modifikacija kiekvieno Sinodo dalyvio pasisakymui skirto laiko nuo aštuonių iki šešių minučių sutrumpinimas. Taip pat pabrėžtinai rekomenduojama, kad savo kalbose vyskupai susitelktų tik į vieną jų pačių pasirinktą Sinodo asamblėjos temos aspektą ir vengtų plačių apibendrinimų. Arkivyskupas N.Eterovičius sakė, kad, einant tokiu keliu, dalyvių pasisakymai turėtų būti aiškesni, o tai savo ruožtu diskusijas darytų vaisingesnes. Diskusijai numatytas laikas (tai irgi naujovė Vyskupų Sinodo asamblėjos darbotvarkėje) tarp šeštos ir septintos valandos vakaro, pasibaigus kasdieniniam generaliniam posėdžiui. Vykstant diskusijai bus galima užduoti klausimus posėdyje kalbėjusiems prelegentams bei aptarti jų pareikštas nuomones. Organizatoriai tikisi, kad ši nauja diskusijų procedūra padės išvengti kritikuojamų monologų ir sudarys sąlygas atviresniam nuomonių bei patyrimo apsikeitimui svarbiausiais klausimais, susijusiais su Eucharistijos slėpiniu, aiškino Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius.
Kaip paprastai, asamblėjos darbo grupės siūlymams Šventajam Tėvui iškelti bus sudaromos pagal kalbas: Sinodo oficialios kalbos yra italų, prancūzų, anglų, ispanų ir vokiečių. Kaip ir anksčiau, kai kurie dalyviai galbūt pageidaus pasisakyti bažnytine lotynų kalba. Darbo grupių užsiėmimuose dalyvauti bei pasisakyti galės ir Vyskupų Sinodo broliški delegatai, tai yra svečiai iš kitų krikščioniškų Bažnyčių bei bendruomenių, tik nuo balsavimo jie turės susilaikyti. Beje, ekumeninių svečių skaičius padvigubės bus pakviesta jau ne šeši, bet dvylika kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovų, ypač laukiama Stačiatikių Bažnyčios hierarchų bei ekspertų, nes katalikų ir stačiatikių Eucharistijos sakramento pripažinimas yra artimas.
Svarbių regionų vyskupų balsas
Bendras vienuoliktosios ordinarinės Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių skaičius lieka nepasikeitęs 250 kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų, kuriuos nacionaliniai episkopatai išrinko atstovauti beveik 4,5 tūkstančio pasaulio diecezijų ordinarams. Tad asamblėjoje visada bus plačiai atstovaujama Romos Kurijos dikasterijai. Sinodo tėvams į pagalbą darbe, ypač circoli minores, ateis vadinamieji auditoriai, tarp kurių bus ne tik vyrai, bet ir moterys, o konkretiems teologiniams ir liturginiams klausimams analizuoti ir grupė ekspertų.
Kaip minėta, viena pagrindinių kolegialumo institucijų Katalikų Bažnyčioje Vyskupų Sinodas šiemet mini 40-ąsias metines. Arkivyskupas N.Eterovičius priminė, kad nuo įkūrimo 1965 metais iš viso įvyko 20 Sinodų: dešimt eilinių (ordinarinių) asamblėjų, dvi neeilinės ir aštuonios specialiosios asamblėjos. Eilinėse asamblėjose buvo sutelkiamas dėmesys tokioms Bažnyčiai reikšmingoms temoms kaip pasauliečių bei kunigų formacija, vienuolių ir vyskupų vaidmuo, katechezė, šeima, atgaila ir susitaikymas. Iš specialiųjų Vyskupų Sinodo asamblėjų didelio dėmesio susilaukė popiežiaus Jono Pauliaus II sušaukti ganytojų forumai atskirų žemynų Bažnyčios gyvenimui ir problemoms aptarti.
Nors popiežius Benediktas XVI yra vokiškos kilmės, taigi grynas europietis, tačiau regioniniai Bažnyčios hierarchų pasitarimai dėl reagavimo į pastoracijos iššūkius taip pat artimi jo širdžiai. Los Andželo (JAV, Kalifornijos valstija) arkivyskupas kardinolas Rodžeris Mehonis viename interviu žiniasklaidai prisiminė, kad po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, kai pasaulio kardinolai rinkosi į Vatikaną svarstyti tolesnes Bažnyčios gyvenimo perspektyvas, tai iš pradžių kalbėtojai daugiausia buvo iš Europos bei Šiaurės Amerikos. Tuometinis Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI) nutraukė šiuos vienašališkus pasisakymus ir pakvietė kalbėti kardinolus iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos. Neseniai buvo pranešta apie Šventojo Tėvo sprendimą netolimoje ateityje sušaukti Afrikos Bažnyčiai skirtą antrąją Vyskupų Sinodo asamblėją.
Vyskupų Sinodas nėra parlamentinė institucija
2001 metais, baigiantis iki šiol paskutiniajai ordinarinei Vyskupų Sinodo asamblėjai, kai kurie jos dalyviai siūlė tuometiniam popiežiui Jonui Pauliui II surengti neeilinę asamblėją, kurioje būtų aptarti šios bažnytinio kolegialumo institucijos vaidmuo ir galimas sustiprinimas. Galbūt ateityje dabartinis popiežius Benediktas XVI ir nuspręs tą padaryti, o kol kas jis sutiko būsimojoje spalio mėnesį įvyksiančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje vieną bendrąją sesiją skirti Sinodo įkūrimo 40-mečiui paminėti, kurioje bus aptarta jo pagalbinė misija.
Pažymėtina, jog Katalikų Bažnyčioje Vyskupų Sinodas neturi valdymo funkcijų, kaip, pavyzdžiui, rinktas parlamentas valstybėje. Katalikų žinių agentūros CNS liepos komentare primenami tuometinio kardinolo J.Ratcingerio 1988 metais išleistoje knygoje Bažnyčia, ekumenizmas ir politika išdėstyti argumentai, kodėl atstovaujamoji Vyskupų Sinodo asamblėja Katalikų Bažnyčioje, skirtingai nei Rytų krikščionių Bažnyčiose, nėra sprendimus priimanti institucija. Vyskupų kolegija gali priimti spendimus, jeigu ji veikia visa, tai yra apimdama visus Bažnyčios hierarchus, kaip būna Visuotiniuose Bažnyčios Susirinkimuose. Tuo tarpu Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai yra išrinkti atstovauti nacionalinėms vyskupų konferencijoms, o kiekvienas individualus vyskupas negali deleguoti savo ganytojiško valdymo autoriteto kitam asmeniui, aiškino kardinolas J.Ratcingeris.
Esminis Sinodo uždavinys, be abejo, yra apsikeitimas informacija, stiprinant tarp vyskupų bendrystės ryšius ir padedant jiems vykdyti turimą autoritetą savose diecezijose, kartu pripažįstant jų pareigą rūpintis Visuotinės Bažnyčios reikalais, teigiama minėtoje dabartinio Popiežiaus knygoje. Joje taip pat pastebima, kad Vyskupų Sinodo pavertimas sprendimus priimančiu organu tik stiprintų centralizaciją Bažnyčioje, o tam kaip tik prieštarauja autentiško kolegialumo skatintojai. Taigi Vyskupų Sinodas nėra atstovaujamo valdymo institucija. Į Sinodo asamblėjas susirenkantys viso pasaulio Bažnyčios ganytojų atstovai padeda Popiežiui vykdyti tikėjimo tiesų mokytojo ir tikėjimo paveldo vientisumo ir autentiškumo saugotojo misiją, teigiama Vatikano radijo komentare. Kaip minėta, remdamasis Vyskupų Sinodo asamblėjos pateiktais siūlymais, Popiežius rengia ir skelbia savo Posinodinį apaštalinį paraginimą, kuris tampa Bažnyčios magisteriumo dokumentu.
Patvirtinta liturgijos reformų sėkmė
Liepos 7 dieną pristatytas būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumentas suskirstytas į keturias dalis: Eucharistija šių dienų pasaulyje, Bažnyčios tikėjimas Eucharistijos slėpinyje, Eucharistija Bažnyčios gyvenime ir Eucharistija Bažnyčios misijoje, kurių antraštės atspindi labiausiai ganytojams rūpimus klausimus, kuriuos jie norėtų aptarti. Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas N.Eterovičius paaiškino, kad dokumentas parengtas pagal gautus atsakymus į pasaulio nacionalinėms vyskupų konferencijoms, vienybėje su Roma esančioms Rytų Katalikų Bažnyčioms bei Šventojo Sosto dikasterijoms ir vienuolijų generaliniams vyresniesiems išsiuntinėtus klausimus.
Šiuos klausimus aptariant ne tik tarp vyskupų ir kunigų, bet ir tikinčiųjų pasauliečių bendruomenėse norėta išsiaiškinti eucharistinio pamaldumo padėtį vietinėse Bažnyčiose, požiūrį į II Vatikano Susirinkimo liturginę reformą ir jos įgyvendinimo sėkmę arba iškilusius šešėlius. Arkivyskupas N.Eterovičius pažymėjo, kad tik nedaugelis respondentų pageidavo sugrįžti prie Tridento šv. Mšių liturgijos, kuri galiojo Bažnyčioje prieš II Vatikano Susirinkimą. Didžioji dauguma atsakiusiųjų teigiamai įvertino liturgijos reformas ir nurodė tą didžiulį indėlį, kurį jos turėjo Bažnyčios gyvenimui, sakė arkivyskupas. Taigi grįžimo atgal nėra.
Kita vertus, jis pastebėjo, kad daugelis atsiuntusiųjų atsakymus akcentavo perdėtą daugiažodžiavimą šv. Mišiose, ir pageidavo, kad būtų leidžiama kalbėti pačioms apeigoms. Dievo tauta supranta simbolių kalbą. Instrumentum laboris įžangoje arkivyskupas aiškina, jog darbo dokumente išryškinti pozityvūs Eucharistijos celebravimo aspektai, kurie suburia tikinčiuosius į bendruomenę, nepaisant rasinių, kalbinių, tautinių ir kultūrinių skirtumų. Tačiau jame taip pat nurodyti Eucharistijos šventime pasitaikantys įvairūs nepakankamumai bei pražiūrėjimai, kurie, tiesa, nėra tokie dažni. Plačiau apžvelgti Instrumentum laboris bus galima vėliau, laukiant Vyskupų Sinodo pradžios.
© 2005 "XXI amžius"
|