|
Ar Brolijoje yra brolių, juodvarniais lakstančių?
Spaudoje pasirodė pranešimų apie nesutarimus Sausio 13-osios
Nepriklausomybės gynimo Brolijoje. Tuo klausimu spausdiname atsiliepimą,
atėjusį paskutinę minutę į redakciją.
Brolija - tai ne partija, sąjūdis, klubas ar šiaip bendrija, o broliškai tarpusavyje sugyvenanti, viešai deklaruojamų tikslų siekianti organizacija. Ne veltui ir Nepriklausomybę pasiekėme ir apgynėme todėl, kad buvome vieni kitiems kaip broliai ir seserys. Po tos lemtingosios 1991 m. sausio 13-osios susibūrėme ne į kokį kitą junginį, o į Broliją - Nepriklausomybės gynimo broliją. Žinojome ir žinome, kad bet kokie priešų ginklai - tankai, bombos, naftos ir dujų čiaupai, kaspervizijos ir kt. - atsimuš į mūsų širdžių meilės, maldos ir pasiaukojimo Lietuvai užtvarą. Žinojome ir žinome, kad priešas mus gali įveikti vieninteliu ginklu - mus, Lietuvos piliečius, tarpusavyje sukiršinti, suskaldyti, suvirtualinti meilę artimui. Tą daryti jie moka profesionaliai. Kiršinti reikia ne visus piliečius iš karto (tam būtų sunku surasti argumentuotų priežasčių), o atskiromis grupėmis. Pirmiausia vaidus reikia sukelti partijose, o visų pirmiausia tose, kurių pavadinime yra žodis krikščionys. Juk, pasak vieno pasakojimo, šėtonas irgi sakęs, kad pasauliečius gundąs tik laisvalaikiu, o esmines pajėgas skiriąs šventiesiems, kunigams ir kitiems tikintiesiems. Tiesa, priešai nesiima kiršinti nepavojingų sau organizacijų. Užsiima tuo tik tada, kai pradedama aktyviau veikti, užkamšinėti Nepriklausomybės bei valstybingumo pamatų graužikų landas.
Ir Brolija, kol daugiausia rūpinosi tik savų narių reikalais, niekam neužkliuvo. Kai tik parengė Nepriklausomybės ir demokratijos gynimo Brolijos veiklos gaires ir ėmėsi veikti, pasirodė labai jau nedemokratiški vidiniai reiškiniai. Kai suvažiavimas balsuoja, jog, norint toliau produktyviai dirbti, reikia išsirinkti kitus suvažiavimo pirmininkus, pirmininkaujančioji, kaip ir jos šefas - buvęs Lietuvos prezidentas, - pareiškia, jog niekur nesitrauksianti, būsianti iki galo. Gaila, kad tai būna skaudu. Ir vadui, ir valstybei ar organizacijai. Ir vaistas nuo tokios ligos yra tik vienas demokratija. Neįpratusiam organizmui tai labai sunkiai pakeliamas vaistas, bet pasaulis geresnio dar nesukūrė. Mes demokratijos dar neturime, dar tik kuriame. Tik kuriame sau ar liaudžiai? Jei liaudžiai, tai patys sau leidžiame jos nesilaikyti. Juk taip patogu ir malonu kviestis į posėdžius tik saviškius ir patį save įtikinti, jog esi vienintelis teisus, o jei įtari, kad kas nors turi kitokių pasiūlymų, neleisti jam kalbėti. Jei suvažiavimo delegatai, nepaklusę pirmininkaujančių diktatui, išeina ir nenori rinkti jų vadais, tai pagal visas tarptautines perversmų taisykles reikia pateikti teisėtai vadovei kokius nors įtarimus, būtinai susijusius su pinigais, patalpomis ar kitais materialiais dalykais. Tai pokomunistinės visuomenės žmones labai stipriai veikia. Pateikti reikia įtikinamai ir tokia forma, kad, kol išaiškės tikroji tiesa, puolimo subjektas būtų sudorotas. Kad galėtų apie tai visiems pranešti, reikia Brolijos vardu paspardyti duris, kad atvyktų didžiausio šalies dienraščio žurnalistai (juk XXI amžiaus žurnalistai dėl durų spardymo nevažiuos).
Brolija yra organiška visos Lietuvos ląstelė. Jei serga visas kūnas, serga ir jo dalis. Ir atvirkščiai. Jei sveikos bus ląstelės, sveikas bus ir visas kūnas.
Laisvę ir demokratiją gali kurti ir ją apginti tik laisvas ir demokratiškas žmogus. Ar dabar jau esame laisvi nuo pykčio vienas kitam? Ar blogų savybių ieškojimas vienų kituose neatitraukia mūsų nuo bendro darbo Lietuvai? Ar savo gyvenimu mes stipriname Lietuvą, ar džiuginame jos priešus?
Pasakoje pinklės ir pyktis brolius pavertė juodvarniais. Ar Sesutė sugebės tylėti neatsakyti į pikta piktu ir tuo išgelbėti pykčio priklausomybėje žūstančius brolius?
Ir visi tie klausimai ne kažkam kitam...
Kazys ALMINAS
© 2005 "XXI amžius"
|