Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Oskaras Milašius. Trys gyvenimai

Algis GALINIS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 52, 54)

Perskaitykime tą vietą „Laiške Storgei“, kur aprašoma vizija. Nerasime čia nieko liguisto, priešingai – tai įkvėptas, tačiau blaivus ir realistiškas atpasakojimas. Toji vizija neturi nieko bendro su kūrybine ekstaze – tai visai kito tipo reiškinys. Rasime visus požymius, būdingus klasikiniams mistinių regėjimų aprašymams, – Kalną, Šviesą, Tylą ir kita. Tai tarsi žodinė iliustracija antrojo, Apšvietimo, laipsnio vieno iš trijų laipsnių, kuriuos paeiliui išgyvena kiekviena giliai mistiška siela. Tai apsivalymas, apšvietimas ir regėjimas tamsoje, kuriuos Dionizijus Aeropagita^VIII,vadinamas krikščioniškosios mistikos patėviu (Richstatter), nurodo savo veikaluose. Ir apskritai kalbėti apie O.V.Milašių būtų galima vartojant vien mistikų terminologiją ir neišeinant iš mistikos problemų rato. Matysime, kaip vėliau ateis laikas ir anam regėjimui tamsoje – tai bus paskutinis ir slaptingiausiasis jo gyvenimo laikotarpis, kuriame įvyks exstasis ^IX ir kuriam yra būtina visiška tyla, slaptis ir ramybė – ne vien žodžio, bet ir vaizdo bei minties tyla. Tai bus Fontainebleu parko alėjų prieblanda.

Bet grįžkime prie kūrybos, prie anų krizės metų, kuriuos taip jautriai fiksuoja bibliografinė rodyklė ir kurios persilaužimo taškas buvo 1914 m. regėjimas, nes šio įvykio datą ir pasekmes galime atsekti ir kitu būdu – iš Laiškų Gauss’ui: 1914 m. lapkričio ²⁵ d. laiškas pilnas pesimistinių aliuzijų, vėl vienišumo nuojauta, karo šešėlis, beliekanti vien pareiga. O jau 1915 m. rugsėjo 29 d. rašytame laiške sušunkama kartu su Holderlinu, kad ne viskas prarasta. Nors krizė (kūrybinė) tebesitęsia –„...jau niekas nebedainuoja manyje...“ 25, tačiau „...nepaisant nieko, nesu per daug nelaimingas“ ²⁶. Pranešama apie „Laišką Storgei“, būsiantį „Įvadu į manąją Teigimo filosofiją“²⁷, tačiau be ypatingo entuziazmo, vangiai – „...atėjo laikas, jaučiu, kurti filosofiją ir rašyti atsiminimus...“ ²⁸, ir todėl pasiryžimas rašyti teigimo filosofiją atrodo daugiau reikalo, o ne įkvėpimo dalykas.

Trūksta kažko, trūksta fermento, kurio veikiamas putoja gyvenimo vynas, kuris paverčia darbą kūryba, o negalimą – galimu.

Pažiūrėkime, kuo ši antroji krizė skyrėsi nuo anos, „Nuopuolių poemos“ periodo negalios? Visų pirma anoji buvo grynai individualistinio pobūdžio, sukelta asmeninės dramos, žmogaus nuopuolio. Pastarąją žymi visos žmonijos sielvartų, bendros nelaimės antspaudas, ji išgyvenama kaip kolektyvus visos žmonijos nuopuolis. Tie du pastarieji įvykiai – savižudybės bandymas ir Regėjimas, keista analogija, suvaidino tą patį vaidmenį, tik jeigu pirmasis sukrėtimas buvo negatyvaus, įspėjančio pobūdžio, tai 1914 metų regėjimas buvo lyg apreiškimas, lyg ištiesta pagalbos ranka.

Anuomet buvo ieškoma prieglobsčio nostalgiškoje vaikystės sodų ūksmėje, nutviekstoje mergaitės su arkangelo blakstienom prisiminimų.

Tad kas dabar taps atspirties tašku toje visuotinėje dvasios negandoje, karo siaubo apsėstoje Europoje, kurios atmosfera priminė sergančios mergaitės kambario haliucinuojančią prieblandą iš Edvardo Munch’o paveikslo? Kur toji ne šios žemės šalis?

* * *

Milašius dažnai vadinamas kosmopolitu, ir ne be pagrindo, jei turime galvoje Nuopuolių poemos periodo Milašių ir jei galima vadinti kosmopolitu žmogų, kurio brangiausias turtas ilgais klajonių metais buvo prisirišimas prie gimtosios pastogės, tegu ir ne visai įprastiniu pavidalu.

Taip, kosmopolitiniu šalčiu dvelkia to laikotarpio laiškų citatos: „...tai nemaloniausia, liūdniausia ir šalčiausia šalis žemėje“ ²⁹, „...aš ten neturiu ką veikti...“ ³⁰ ir tokia nuotaika ilgam, nors čia pat kalbam apie įsikūrimą Italijoje, „...kuri gal ir yra mano tikroji tėvynė, kadangi per savo senelę iš tėvo pusės (...) aš esu labai senos genujietiškos giminės atžala...“ ³¹.

Tačiau tai tik fragmentai, tik tarp kitko. Bet štai 1914 metų laiške skaitome apie troškimą aplankyti... Polineziją, „...tą mūsų rasės lopšį ³² – kaip atsvarą šiam „kvailai materialistiniam pasauliui“. Ir būtent ši užuomina, šis rusoistiškas ir naivus, nes neįvykdomas pageidavimas gali pasitarnauti kaip raktas tai netikėtai evoliucijai, kurią O.V.Milašiaus pasaulėjautoje patyrė realiosios tėvynės, Lietuvos, idėja.

Tai tas pats rojaus ilgesys, vaikystės šalies nostalgija, tik išplėtota ir reinkarnuota Tėvynės pavidalu, kurią betgi dar reikia surasti.

Pasekime, kaip vyko šis ieškojimas, kur jo pradžia. Pirmosios užuominos, kiek galime spręsti iš „Laiškų Gauss’ui“, siekia 1907 metus. Nors vadina save lenku³³ „gente lituanus, natione polonus“ dvasioje, nes čia pat sakosi esąs lietuvis, tačiau lenkiškumas šiuo atveju yra greičiau kosmopolitizmo atmaina – prisiminkime kad ir Slonimskį, lenkų poetą, turėjusį hebrajiško kraujo, ir jo 1936 metų eilėraštį „Matko Europa“, šokiravusį ano meto lenkiškąjį nacionalizmą savo kosmopolitinėmis tendencijomis. Tą pat sako ir ironiškai skeptiškos užuominos H.Sienkievicziaus ir jo patriotiškųjų adoratorių adresu³⁴.

Tad Lenkija atkrinta, taip ir nesužavėjusi jauno išeivio iš Lietuvos girių, kurio kraujyje tikriausiai dar tebeslypėjo atavistinis priešiškumas unijiniam įkyriam broliavimuisi. Jau minėjome Italiją. Kas gi dar lieka?

1924 metais rašytame laiške ³⁵ grafui Morice’ui Prozorui^X, Ibseno vertėjui į prancūzų kalbą, skaitome apie „...poreikį realiai tėvynei, kuri yra toks galingas aktyvumo stimulas“. Ir toliau: „Jūs, tiktai Jūs (M.Prozoras – aut. pastaba) supratote tai manyje, paskirdami man tikslią vietą žemėje (pabr. O.V.M.), suteikėte fizinį pagrindą mano kūrybai ir veiklai“. Yra žinoma, jog grafas Prozoras iš tiesų yra pabrėžęs tą krintančią į akis lietuvišką dvasią ir jautrumą Milašiaus kūryboje.

Laiškas baigiamas mįslingu patikslinimu: „...mano žodžiai jau išreiškia kitką, negu mintis ir sentimentus. Jie yra vargu mano“ (pabr. O.V.M.).

Kas yra ta „skirtoji vieta Žemėje“? Dabar jau žinome atsakymą – tai Lietuva, tylių saulėlydžių šalis. Dar daugiau – Vaikystės šalis iš „Nuopuolių poemos“ periodo ir Lietuva iš Ars Magna ir Les Arcanes periodo – tai sinonimai, tai dvi to paties rojaus komplekso pakopos, atitinkančios du gyvenimo ir kūrybos laiptus.

(Štai iš kur tas mistinis Lietuvos idėjos išgyvenimas, tai čia slypi baltiškojo O.V.Milašiaus mesianizmo šaknys. Kaip Milašius – poetas visas yra iš vaikystės, taip Milašius – meilės metafizikas, Les Arcanes periodo Milašius – randa atramos tašką savo mistiniams gnoseologiniams ieškojimams baltiškoje etinėje kultūroje, priklausančioje ETHOS’o kultūrų ratui (prisiminkime – „mano mintys ir jausmai yra vargu mano...). Ši kultūra, vienalaikė su Egipto piramidėmis, tačiau poliariškai priešingo ženklo, gyveno miškuose „...į šiaurę nuo Alpių“ ³⁶, Nemuno, Dniepro ir Volgos baseinuose, upių, upelių ir nesuskaičiuojamų jų protakų neįžengiamuose labirintuose, nuošaliai nuo nomadinių tautų vieškelių. Tad šioje kultūroje, niekados neišsižadėjusioje monoteistinio Aukščiausios Būtybės pirmvaizdžio, niekada neturėjusioje orgialinių švenčių, ETHOS kultūroje, doros kultūroje, kuriai civilizacija nebuvo neišvengiama lemtis, ir buvo surastas „fizinis pagrindas kūrybai ir veiklai“.

Leiskime sau dar vieną paradoksalų palyginimą – Čerėjos sodų mergaitė ir Lietuva. Pirmoji Milašiui – meilės poetui buvo daugiau angelas ar fėja, amore sacer preliudas nei realus prisiminimas. O Lietuva? Ar nebuvo jos idėja O.V.Milašiui žemiškuoju reliktu to „...skaisčių ir tobulų pradmenų pasaulio“, atvėrusio duris „Slėpinių“ poetui, jo antspaudo sergėtoja? Juk Lietuva jam visuomet buvo daugiau idėja nei realybė, nes realios Lietuvos jis tada nepažinojo.)

Gali kilti klausimas – argi taip jau svarbus O.V.Milašiaus lietuviškumas? Ar gali vienoks ar kitoks šio klausimo sprendimas pakeisti požiūrį į jo kūrybą? Toje pačioje prancūzų kultūroje gerai žinomi pavyzdžiai, tokie kaip Guillaume Appolinaire (Kostrovicki), anglų literatūroje – Joseph Conrad ir t.t., kur tautybė tebuvo ne daugiau kaip egzotiškas biografijos bruožas, nepalikęs jokio pėdsako kūryboje, kurių inkorporacija į atitinkamą tradiciją buvo visuotina ir neginčijama. Kita vertus, tai tėra išimtys – visiems žinoma, kad tėvynės meilė yra vienas svarbiausių poetinio įkvėpimo šaltinių, kurio kraštutinė išraiška bus poetas-šauklys, poetas-tautos žadintojas; reiškinys, toks būdingas tautų pavasario pažadintai XIX amžiaus Europai.

Tačiau O.V.Milašiaus atvejis yra visiškai kitoks. O.V. Milašiaus lietuviškumo klausimas yra centrinis ir lemiantis jo, kaip reiškinio, kaip kultūrinio fenomeno, suvokimui. Nes turima reikalo ne tik su tautybės pasirinkimo ar etninio mentaliteto ieškojimu, o su kultūrinės identifikacijos būtinybe – ne vadinamosios bendražmogiškosios kultūros prasme, o kultūros kaip tam tikro archetipo, kaip izoliuoto ir gyvo organizmo, turinčio ir kūną, ir sielą, kalbant O.Spenglerio terminologija. Taip suprastas O.V.Milašiaus lietuviškumas nebus vien giliai paslėptas ir tik retkarčiais kūryboje prasimušantis į paviršių substratinis sluoksnis, o konstrukcijos ašis, perverianti visas jo kūrybos ir būties plokštumas. „Nėra Milašiaus raštuose teksto, kuriame rūpestinga analizė neapčiuoptų lietuviškų šaltinių“, ³⁷ – teigė J.Buge’as, vienas nuodugniausių jo kūrybos tyrinėtojų.

Uždavinio sudėtingumą rodo kad ir toks anos problemos aspektas – hebraiškojo atavizmo ir baltiškojo substrato santykis O.V.Milašiaus reiškinyje, tų dviejų antipodinių pradų kova, jos sukelta įtampa, buvusi vienu pagrindinių jo kūrybos stimulų, tų pradų kiekybinio tarpusavio santykio evoliucija ir baigtinė proporcija tame galutiniame eutektiniame lydinyje, kuriam be išlygų galime duoti homo christianus vardą.

Tai labai sudėtingi ir vargiai racionalia metodika įrodomi dalykai, bet tik jie gali duoti mums atsakymą į klausimą, kas jis, Vakarų ar Rytų žmogus, buvo, ir šis atsakymas žada būti daug kuo netikėtas.

Tačiau grįžkime prie realios įvykių eigos. Kaip ir visi dideli lūžiai jo gyvenime, Lietuvos, tikrosios ir kartu metafizinės tėvynės, suradimas buvo staigus ir nelauktas įvykis, įgijęs savotišką apreiškimo pavidalą. Ir nuo tada, „...nė akimirką nesvyravęs, nepaisydamas pavojų ir paskalų...“ ³⁹ (o tas pavojus buvo gan realus, prisimenant ano meto polonistinės propagandos įkarštį Paryžiuje, kur palenkti Lenkijos naudai Europos viešąją nuomonę buvo mestos visos jėgos ir priemonės), O.V.Milašius ištikimai gina nepriklausomos Lietuvos idėją su neofito įkarščiu. Nuostabiai aktyvus jo visuomeninės ir diplomatinės veiklos laikotarpis (1918-1925) sutampa su kūrybinio pakilimo pradžia.

1921 m. – rinkinys „Lemiuelio išpažintis“ ^XI, pirmoji didžiosios metafizinės trilogijos dalis, dar tebegaubiama poezijos gaisų, kurią pradeda „Laiškas Storgei“ ^XII, laiškas mistiškai mylimajai, kulminuoja „Pažinimo giesmė“, brandos katekizmas, o vainikuoja ir apjungia „Lemiuelio išpažintis“ – žmogaus ar kritusio angelo atliekama išpažintis – vokalizas, kuriam aidu atsako choras.

Kitos dvi didžiosios trilogijos dalys yra:

1924 m. – „Ars Magna“

1927 m. – „Les Arcanes“ (Slėpiniai)

„Gyvenime, gyvenime! Žinau aš, kad pasaulio šešios dienos duotos

Atskleisti tam, ką reik pažinti septintojoj“

(Nihumim)

Toji septintoji diena atėjo – buvo sukurtas šis triptikas. Tokių kūrinių nėra daug, juos parašiusiesiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų – Pascalis ir Descartes, Milašiaus mylimas Swedenborgas ir dar keletas. Šios knygos, persunktos nuostabios ir ramios išminties, yra rašomos gyvenimo pabaigoje, tiksliau, atsisveikinant su tuo, kas yra žmonių gyvenimas, prieš žengiant į Alverno ^XIII kalno uolos tamsą. Tai nebe mokslas ir nebe literatūra. Visi tie vardai priklauso XVII-XVIII amžių Europos kultūros brandai ir apogėjui. Ar O.V.Milašius yra paskutinis iš jų? O gal pirmutinis iš Hermano Hesse išpranašautų naujųjų žmonių?

Paprastai, kalbant apie šiuos O.V.Milašiaus kūrinius, visų pirma pabrėžiama, jog čia Milašius pralenkė reliatyvumo teorijos atradimą fizikoje. Bet kas čia nuostabaus? Platonas juk pirmiau negu Aristotelis, šv. Augustinas – nei šv. Tomas Akvinietis, o Lao-Tse – nei Konfucijus.

Milašius pirmiau nei Einšteinas, nes „intuicija pirmiau nei logika“ (Benedetto Croce). Nes „intuicija yra prisiminimas“, „...nes žemėje, kaip ir žmoguje, slypi nesuterštas pirmapradis prisiminimas, ir kai tik bus perpildytas dvasinio nusižengimo saikas, tas prisiminimas prabus, kad liudytų prieš klaidingą mokslą“ („Les Arcanes“, posmas 21).

Nepaisant to, kad O.V.Milašius gerai žinojo ir žavėjosi H.Bergsono filosofija, pastarojo įvestas intelektualinio intuityvizmo terminas šiems kūriniams netinka. Metodas, kuriuo parašyti „Ars Magna“ ir ypač „Les Arcanes“, yra artimesnis tam, ką B.Croce vadina lyriniu intuityvizmu.

Todėl yra ne tiek svarbu, kas buvo pirmesnis. Matematikų pasaulyje yra žinoma, kad prieš Einšteiną buvo Poincare^XIV, kurio matematinis įžvalgumas buvo nepalyginti gilesnis ir pirmesnis nei Einšteino, taip pat Lorentzas^XV ir Hilbertas^XVI. Svarbu tai, kad O.V.Milašius ateina į šį ginčą visai iš kito, iš Intuicijos pasaulio, padaro tas pačias išvadas, kaip ir fizikai, kalbėdamas apie tai, kas yra Meilė ir malda. „Les Arcanes“ poezija nėra racionalų tekstą puošiantis poetinis ornamentas, o esmė, mintijimo būdas, kur poezija tampa įrankiu, įgalinusiu pasiekti žmogiškojo pažinimo ribas. Dar daugiau – poezija yra pats pažinimas. Aukščiausias Pažinimas.

„Tai – nuolankus pažinimas, tai yra toksai, kuris, neapsakomose kančiose įgalinamas priimti a priori absoliutų aukščiausių mokslinių sąvokų ir krikščioniškųjų dogmų tapatumą, anksčiau ar vėliau atsilygina kokiu nors įtaigiu archetipų pasaulio reiškiniu“ („Les Arcanes“, egzegetinės pastabos).

Galima būtų dar minėti ir kitas sutapimų sankryžas, rodančias poezijos ir mokslo – dviejų žmogaus intelekto pusrutulių – vienybę. Pavyzdžiui, „Les Arcanes“ mes rasime kalbant apie būsimą atomo suskaldymą, apie „pasaulį, virsiantį naftos perdirbimo gamykla“, industrializmo išplitimą ir greitą jo galą, ir t.t., bet šį kartą mums įdomu kas kita – kas gi skiria šiuos su pažinimo būdus, du pasaulius, kur pagrindinis jų skirtumas?

„Įberkite išdidumo smiltelę šv. Pranciškaus Asyžiečio sąmonėn, ir gausite Hamletą – Faustą – Manfredą“39.

Taip, tai bus nuolankumas ir malda, jau žinomi mums iš Aukščiausio pažinimo apibrėžimo, meilė žmogui, nes „pats menkiausias žmogiškas padaras yra puikesnis už milijardų Paukščių takų šviesą“⁴⁰.

* * *

Gyvenimo laivas įplaukia į ramybės įlanką. Nutrūksta susirašinėjimas su Gaussu, nutrūksta ryšiai su aplinkiniu pasauliu, kur tėra atsipindys ano, „...gilių, išmintingų ir skaisčių pradmenų...“ ⁴¹ pasaulio. Tai paskutinioji ir aukščiausioji pakopa, tai regėjimas tamsoje.

Vienatvė – bet kitokia. Fontainebleau parko alėjomis, evangeliškai giedro rudens alėjomis, vaikšto senas žmogus, apsuptas paukščių čiulbesio ir meilės. Išsenka mikelandželiškoji versmė – žmogiškosios kūrybos šaltinis. Mums yra brangūs tie jo lietuviškų pasakų vertimai, išskirtinę vietų baltistikoje užima Lietuvos tautos kilmė (1937), bet tai – tik poilsis po dienos darbų.

Ir tik pačiame saulėlydyje jo plunksna vėl atgyja, bet tai, ką ji skelbė, jau nebepriklauso žmogiškosios kūrybos sričiai. Galima skeptiškai žiūrėti į „Iššifruotą Apreiškimą šv. Jonui“ (1933), nebūtina žavėtis O.V.Milašiaus pranašysčių išsipildymo tikslumu. Tačiau negalima abejoti, jog buvo suteikta ši teisė – teisė būti balsu Tylinčiojo.

Tėve!
Rūstus, išmintingas Tėve,
Garbinamas, galingas Tėve,
Tėve, kurio veidas paslėptas
Iš gailesčio gyviems ir numirusiems,
Tėve, kurio grožybės,
Kilnumo ir Teisingumo

Neįmanoma mums pakelti.
Būk mums gailestingas!

Tėve, kurio mes nematom;
Tačiau kuris gyveni mumyse,
Neapleisk, prašom, mūsų,
Paguosk mus,
Maldaujam, parkritę ant kelių
Atsiliepk, atsakyk!
                                      (Mephiboseth)

^VIII Arba Pseudo-Dionizijus. Šiuo vardu dengėsi anoniminis VI a. autorius, greičiausiai vienuolis, kuris, pasinaudodamas neoplatonikų, o taip pat ankstyvųjų krikščioniškųjų filosofų raštais, sukūrė keistą ir galingą mistinę sistemą, paskutinį nykstančios graikų Bažnyčios kūrinį, turėjusį įtakos krikščionybei visą pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus (J.Eretas. „Iš mistikos istorijos“, Soter, 1928 m.)

^IX ekstatinis susijungimas su Dievu

^X Beje, lietuvių kilmės. Jo senelis buvo vienas 1831 metų sukilimo vadų

^XI Poema „Lemiuelio išpažintis“, davusi vardą rinkiniui, buvo išspausdinta 1921 m.

XII Storgė Androginė – mįslingosios nuotakos vardas. Storgė atitinka graikišką žodį storge – meilė, švelnumas, o Androginė – Androgynos, dvilytis

^XIII Alverno (La Verne) kalnas – kalnas Umbrijoje, švento Pranciškaus Asyžiečio tėviškėje

^XIV Jules Poincare (1854-1912) – prancūzų matematikas

^XV Hendrik Lorentz (1853-1928) – olandų fizikas. 1905 m. pasiūlė įvesti nuosavo dalelės laiko sąvoką

^XVI David Hilbert (1892-1943) – vokiečių matematikas

²⁵ L.G., 1916 09 25, p. 73

²⁶ L.G., 1916 09 25, p. 74

²⁷ Ten pat, p. 73

²⁸ Ten pat, p. 73

²⁹ L.G., 1904 11 14, p. 37

³⁰ Ten pat

³¹ L.G., 1906 m. pabaiga ar 1907 m. pradžia, p. 46

³² L.G., 1914 11 25, p .66

³³ L.G., 1915. 09 19

³⁴ L.G., 1904 11 14, p. 37

³⁵ Cit. Pagal: O.V.L.Milosz, Paris. Biblioteheque Nationale, 1977, p. 79 (jubiliejinės parodos iliustruotas katalogas)

³⁶ H.Krahe, „Sprache und Vorzeit“, Heidelberg, 1954, p. 65-69

³⁷ Cit. Pagal: G.I.Židonytė-Vėbrienė, Milašius tampa klasiku, Aidai, 1967, p. 302

³⁸ L.G., 1922 09 22, p. 72

³⁹ „Les Arcanes“ (posmo 15 komentaras)

⁴⁰ Ten pat (posmo 96 komentaras)

⁴¹ „Pažinimo giesmė“

© 2005 "XXI amžius"