| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kristaus Bažnyčios kunigas Kunigo profesoriaus Pauliaus Rabikausko gimimo 85-osioms metinėms Alfonsas ZUBRECKAS
Lietuvos jėzuitų provincijos kunigas, Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius, ne vienerius metus buvęs šio universiteto Bažnyčios istorijos fakulteto dekanas ir vicerektorius, Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos akademikas, Vilniaus universiteto ir Krokuvos Popiežiškosios akademijos garbės daktaras, Vatikano šventųjų skelbimo kongregacijos konsultantas taip galima trumpai apibūdinti kunigo Pauliaus Rabikausko gyvenimo kelią, kuris nutrūko prieš 7-erius metus 1998 m. kovo 7 d. Paulius Rabikauskas gimė 1920 m. rugpjūčio 16 d. Gudžiūnuose, Kėdainių apskrityje. Baigęs pradžios mokyklą, kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. 1933 metais, kada jam buvo trylika, jis, kunigo Romualdo Šiliūno patartas, įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją. Kada gimnazijoje baigė penkias klases, 1938 metais įstojo į Pagryžuvio jėzuitų naujokyną. Vėliau baigė dvi licėjaus klases prie Kauno kunigų seminarijos. Dar buvo mokslai Pagryžuvėje, ten per dvejus metus išklausė filosofijos kursą. Tuo metu prie Lietuvos artėjo frontas ir Pagryžuvio jėzuitų namų vyresnysis tėvas Jonas Danyla ėmė rūpintis, kad visi Pagryžuvio jėzuitų namų jaunieji scholastikai būtų išsiųsti į Vakarus. Išvykstančių scholastikų grupės vadovu buvo paskirtas P.Rabikauskas. Ši grupė paliko Pagryžuvę 1944 m. liepos 26 d. Jie pasiekė Telšius ir prisiglaudė vietos kunigų seminarijoje. Tačiau jau kitos dienos rytą jie buvo priversti palikti Telšius, nes prie miesto artėjo sovietų kariuomenė. Spalio 6 dieną jaunuolių grupė arklio tempiamu vežimu išsirengė į tolimą kelionę. Per Karaliaučių ir Berlyną nuvyko į Eichštetą. Iš čia suvažiavusių 80 lietuvių klierikų Eichšteto kunigų seminarija priėmė tik tuos, kurie tiesiogiai priklausė Lietuvos vyskupijoms. Klierikai iš lietuviškų vienuolijų surado prieglobstį pas vokiečių vienuolijų brolius. P.Rabikausko grupė buvo priglausta prie Miuncheno esančioje Pulacho kolegijoje, kur ir buvo tęsiami dar Lietuvoje pradėti teologijos mokslai. Čia visi iš Lietuvos atvykę klierikai ir sulaukė karo pabaigos, o 1945 metų rugpjūčio viduryje sėkmingai grįžo į Pulacho jėzuitų namus. 1948 m. liepos 25 d. Miuncheno arkivyskupas kardinolas Mykolas Faulnaberis P.Rabikauską įšventino į kunigus. Pirmąsias šv.Mišias jis aukojo rugpjūčio 2 dieną Landshate, seselių cistersių bažnyčioje. P.Rabikauskas ir toliau siekė mokslo. Biurene studijavo teologiją ir 1949 metais čia gavo teologijos licenciato laipsnį. Kad gautų licenciato laipsnį, parašė studiją apie Jėzaus Širdies garbinimą. Po studijų jis 1949-1950 metais dirbo lietuvių tremtinių sielovadininku Belgijoje, o 1950-1951 metais jėzuitų vadovaujamoje gimnazijoje Biurene užėmė prefekto padėjėjo pareigas mokinių bendrabutyje ir kartu Biureno gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą. 1951-1953 metais Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete studijavo Bažnyčios istoriją. Kad gautų Bažnyčios istorijos licenciato laipsnį, parašė darbą apie Lietuvos jėzuitų provincijos veiklą XVI-XVIII amžiais. 1953-1954 metais Miuncheno universitete jis studijavo lotynų kalbą ir paleografiją bei diplomatikos mokslus. 1954 metais Paryžiuje toliau tobulino pagalbinius istorijos mokslus ir 1955 metų vasarą apgynė disertaciją tema Romos kurijos raštas popiežiaus kanceliarijoje, kuri atskiru leidiniu buvo išleista 1958 metais. P.Rabikauskas nuo 1955 metų rudens Popiežiškajame Grigaliaus universitete pradėjo dėstyti popiežių diplomatiką ir paleografiją. Šiuos dalykus jis dėstė net iki 1994 metų. Prof.P.Rabikauskas trejus metus (1975-1978) ėjo vicerektoriaus ir devynerius metus (1970-1973) ir (1989-1991) Bažnyčios istorijos fakulteto dekano pareigas. Prof. P.Rabikauskas ne vien tik dėstė, bet jo pečius slėgė nemažas visuomeninės veiklos krūvis. Nuo 1975 metų iki savo mirties redagavo tarptautinį mokslinį žurnalą. Jo plunksnai priklauso du visame pasaulyje pagarsėję vadovėliai aukštosioms istorijos studijoms. P.Rabikauskas, be daugybės administracinių ir mokslinio konsultanto pareigų Vatikano institucijose (nuo 1992 metų jis popiežiaus Jono Pauliaus II pavedimu buvo Šventųjų skelbimo kongregacijos konsultantas), nuolat daug dėmesio skyrė Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos studijoms. Prof. P.Rabikauskas aktyviai reiškėsi Lietuvių katalikų mokslo akademijos darbe. Jis ne vienerius metus buvo akademijos Centro valdybos narys, sekretorius, revizijos komisijos narys. Jo didžiulių pastangų dėka įvyko ne vienas akademijos suvažiavimas, ne vienerius metus jis vadovavo akademijos istorijos sekcijai. Dar ir šiandien Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslininkai naudojasi savo darbe kadaise P.Rabikausko skaitytais pranešimais Mokslinė pažanga Vilniaus akademijoje, Lietuviškumo apraiškos Vilniaus akademijoje, Lietuvos krikšto aplinkybės, Lietuvos istorijos šaltinių leidimas. Problemos ir perspektyvos, Naujausi Lietuvos istorijos šaltinių leidiniai Tėvynėje ir išeivijoje. Lietuvių katalikų mokslo akademijos Metraščio III-VI tomuose paskelbta P.Rabikausko plati ir didelę istorinę reikšmę turinti studija Medžiaga senojo Vilniaus universiteto istorijai. O pagrindiniai prof. P.Rabikausko Lietuvos istorijos tyrinėjimai neatskiriamai susiję su trimis Lietuvos jubiliejais: 600 metų nuo Lietuvos krikšto, 500 metų nuo šv.Kazimiero mirties ir 400 metų nuo Vilniaus universiteto įkūrimo. Kaip matome prof. P.Rabikauskas buvo labai užimtas ir Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete, ir turėjo daug visuomeninio darbo, bet niekada neužmiršo Lietuvos ir jos Katalikų Bažnyčios istorijos. Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais, jausdamas artinantis gyvenimo saulėlydį, P.Rabikauskas priėmė Ligonių patepimo sakramentą. O paskutinėmis gyvenimo minutėmis apkabino kryžių ir užgeso. Tie, kuriems teko dirbti kartu su P.Rabikausku, visuomet prisimins jį kaip nuoširdų ir paprastą žmogų, atsidavusį savo tikėjimui kunigą, nepalaužiamą žemiškų negandų jėzuitą, visad ištikimą Dievo maldai žmogų.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |