Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar perduosime laisvės ugnį ateinančioms kartoms?

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Laiminga mama įamžina savo vaikus Lietuvos valstybės vyrų apsuptyje

Lietuvos Seimo nariai su laisvės ugnimi, skirta ateities kartoms

Išeivijos žurnalistas Povilas Juodvalkis

Vėliavnešys Bronislovas Juospaitis su vaikaite Dovile

Sibiro tremtinys Bronislovas Koklevičius su slidėmis, kurios padėjo išgyventi katorgos metus

Toks klausimas savaime iškyla pasiklausius Lietuvos politiniame gyvenime aktyviai dalyvaujančių asmenų pasisakymų, pareikštų minčių jubiliejiniame tremtinių, politinių kalinių, partizanų sąskrydyje Ariogalos miestelio slėnyje prie Dubysos.

Ariogalos bažnyčioje Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius per pamokslą sakė: „Šiandien yra džiaugsmo šventė. Šventė, kurios metu skambės dainos, o anksčiau tremtyje buvo badas, šaltis. Maloninga Dievo Apvaizda grąžino jus atgal į tėvynę. Ne tik parvedė į tėvynę, bet leido sulaukti laisvės ryto. Dievas moka šėtono darbus sugriauti jo paties rankomis. 1941 metų ir pokario metų tremtys buvo tarsi cunamis, kurio banga nušlavė geriausius tautos sūnus ir dukras. Per dvidešimt nepriklausomybės metų (1918-1940) jie prasigyveno, todėl juos sovietai (kaip jie patys sakė) siuntė pas „baltąsias meškas“. Mūsų akyse užaugo karta, neturinti meilės tėvynei ir iškreiptai suvokianti laisvę. Karta, dievinanti tik pinigus ir seksą. Šita karta gali tyčiotis iš Lietuvos himno, gali už pinigus parsiduoti. Ji jau praradusi šaknis tėvynėje. Jiems laisvė reikalinga tik tiek, kad galėtų palikti tėvų namus, knaisiotis po moralinius raistus, paskui dejuoti prie suskilusios geldos.

Yra dalykų, kurių pakeisti mes negalime, nes nepakeisime Mamonos (turto, pinigų dievo) garbintojų. Visuomet grės pavojus iš siekiančiųjų, kad Lietuva grįžtų atgal į stipriojo brolio glėbį. Tačiau mes visada galime atkakliai stovėti gėrio pusėje. Garsinti, liudyti, kad gera būti doru, mylinčiu tėvynę, kad gera būti tikinčiu žmogumi“, – sakė arkivyskupas. Jis per pamokslą dar kartą priminė, kad mūsų valdžiai toli iki doros politikos.

Į 15-ąjį sąskrydį „Laisvės ugnis – ateities kartoms“ šiemet atvyko daugiau kaip dešimt tūkstančių. Lietuvos patriotų – tremtinių, politinių kalinių, rezistencijos dalyvių. Pirmą kartą į sąskrydį atvyko Estijos kovotojų už laisvę sąjungos pirmininkas Gunaras Lajevas, valdybos nariai Antsas Tederis bei Velas Selgas. Kaip sakė G.Lajevas, Estijos kovotojų sąjunga vienija apie tris tūkstančius narių, turi aštuoniolika skyrių. Svečius labai nustebino Lietuvos laisvės kovotojų sąskrydžio dalyvių gausa, Lietuvos vadovų, įvairių lygmenų valdžios atstovų, Lietuvos Seimo narių dalyvavimas, geras renginio organizavimas. Latvijos laisvės kovotojų delegacija šį kartą buvo nemaža – trisdešimt dalyvių. Mat tiek Latvijoje, tiek Estijoje panašūs sąskrydžiai nėra gausūs, todėl atvykti į svečius jiems pravartu. Lietuviai jau turi didelę patirtį organizuojant tokius stambius renginius.

Sąskrydžio eisenos priekyje Lietuvos Trispalvę nešė legendinis partizanas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Bronislovas Juospaitis su vaikaite Dovile. Lietuvoje mažai kas žino, kad šis rezistentas, sunkiai sužeistas, be gyvybės ženklų, gulėjo vieno miestelio aikštėje. Dievo Apvaizdos dėka atsigavo ir buvo išgelbėtas. Tai nepaprastai stiprios valios žmogus, žinantis laisvės kainą.

Sąskrydyje dalyvavo Lietuvos Seimo nariai Povilas Jakučionis, Napoleonas Antanas Stasiškis, Egidijus Vareikis, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Arimantas Dumčius ir kiti, taip pat Kauno apskrities, Raseinių rajono vadovai; buvo daug Vyčio kryžiaus ordino kavalierių.

Pakeliama sąskrydžio vėliava. Laisvės ugnies aukurą uždegė Lietuvos KAM viceministras Gintaras Šivickas. Slėnyje nuvilnijo jungtinių chorų galingai atliekamos dainos: „Jaunimo giesmė“ (muzika J.Naujalio, žodžiai Maironio), „Kur giria žaliuoja“, „Parvesk, Viešpatie“, „Partizanų motinai“, „Rūpintojėlis“, „Senas tėvo smuikas“ ir kitos.

Prezidentas Valdas Adamkus kreipėsi į susirinkusius mūsų valstybės patriotus tokiais žodžiais: „Susirinkome būti laisvi, gyventi laisvi ir kurti laisvi. Šiandien mums proga pažvelgti į nueitą penkiolikos metų kelią. Prisiminti tą didelį džiaugsmą, vienybę, kuri suteikė jėgų eiti į priekį. Tačiau tie jausmai susipina su tikru apmaudu, kai susiduriame su reiškiniais, kurių neturėtų būti laisvoje, kūrybingoje Lietuvoje, kai tuščiais žodžiais žadama tai, ko niekada negalvojama įgyvendinti. Melu bandoma pateisinti tai, kas nepateisinama. Tai mus stabdo nuo pilnesnio, spartesnio pažangos žingsnio. Tautos dvasia, kuri pabudo prieš penkiolika metų, vedė mus kovon, kuri baigėsi pergale. Ta dvasia nebus sugniuždyta. Matau jaunimą iš visos Lietuvos, esu tikras, kad jie galės gyventi laisvėje, su šviesia viltimi žiūrėti į ateitį. Dėkoju jums visiems, kurie atnešėte tą laisvės ugnį ir į šią šventę. Turime ir toliau su entuziazmu eiti pirmyn, kad ir kokios kliūtys pasitaikytų mūsų kelyje“. Po sveikinimo kalbos Prezidentas buvo apvainikuotas ąžuolo lapų vainiku.

Ilgai trunkančiais plojimais sąskrydžio dalyviai pasitiko Europos Parlamento narį prof. Vytautą Landsbergį, kuris, be kita ko, kalbėjo: „Šiandien turime lietuviškas raides, bet kažin ar „Aušroje“ ir „Varpe“ nebuvo daugiau Lietuvos negu dabartinėje Vyriausybėje. O kiek margų margų, spalvotų spalvotų įvairių laikraščių turime. Tai, kad mes laisvi ir neklausome įsakymų, grasinimų ir einame savo keliu, nepatinka daug kam. Tarp mūsų yra pataikūnų, kurie pakyla suteršti svarbiausių Lietuvos atraminių dvasios dalykų. Atsirado dergianti knyga apie partizanus, atsirado dergianti knyga apie Sąjūdį. Dabar tik lauk – atsiras dergianti knyga apie Sausio 13-ąją. Teko girdėti, kad ir toks laikraštis jau suplanuotas. Žinome vieną įdomų tų sovietinių laikų posakį – „atsakingi pareigūnai, atsakingi asmenys“. Keistas posakis buvo kartu ir tam tikras klanas, sluoksnis; esą kai kurie atsakingi, o visi kiti neatsakingi – pilka liaudis, be valios, be žodžio, užčiaupti, užgniaužti. Visi kiti neatsakingi. Žinoma, nebuvo taip amžinai. Ir prašneko žmonės, ir pasijuto atsakingi. Ir tada Lietuva pakilo, ir pasiėmė savo laisvę. Bet kur šiandieną jinai, Maironio žodžiais tariant? Suvokime, kad kiekvienas yra atsakingas. Nėra atsakingų ir neatsakingų. Visi yra atsakingi. Ir tie, kurie neištiesia rankos, ir tie, kurie nesudrausmina, ir kurie nepadeda susivokti, yra atsakingi už padėtį, kurioje esame. Taigi, visi esame atsakingi. Dirbu kitur, ne Lietuvoje. Jaučiuosi atsakingas ir už tai, kas Lietuvoje vyksta, už tai, kaip pasaulis supranta Lietuvos reikalus. Bet tegu būna Lietuvoje daugiau to artumo pojūčio ir suvokimo, kad mes negalim būti kaip tie šapeliai, plunksnelės ar suvytę lapai, kuriuos vėjas neša.

Mes turime savo žemę. Turime savo tėvynę, kurią mylime ir už kurią esame atsakingi, jeigu jai reikia padėti, jeigu reikia užjausti. Yra žmonių, kurie nesusivokdami padaro žalą. Kiti, žinoma, tyčia daro. Ir yra abejingumu darantys žalą. Padėkime jiems, kad nebūtų Lietuvoje abejingų ir mojančių ranka – man vis tiek pat. Štai kur mūsų pavojus, nelaimė. Štai su kuo mes turime nesitaikstyti. Ir tegul nebūna ramybės. Apie savo tėvynę kalbėkime, dainuokime apie ją. Jauskime ją ir mylėkime“. Po šių žodžių ilgai sklido slėnyje plojimai, o oratorių organizatoriai padabino ąžuolo lapų vainiku.

LPKTS pirmininkas, Seimo narys P.Jakučionis savo kalboje paminėjo svarbius dalykus: „Nepaprastai gera žinia atėjo iš JAV. Atstovų rūmai vienbalsiai (pabrėžiu) patvirtino rezoliuciją, raginančią Rusiją pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupaciją 1940 metais ir tą okupaciją viešai pasmerkti. Tikimės, kad tokią rezoliuciją patvirtins ir visas Europos Parlamentas. Daug ką Lietuvoje reikia tvarkyti patiems. Kniaginia, vos netapusi Respublikos prezidente, bet tapusi Lietuvos žemės ūkio ministre, kuria alternatyviąją oficialiai užsienio politikai, palankią Putinui politiką. Jos reabilitacijos byla Lietuvos teismuose primena mums visiems buvusius KGB „troikų“ teismus ir yra ryškus mūsų teismų supuvimo pavyzdys.

Suklydusi liaudis sugeba gana greitai atsikvošėti, suvokti kas yra kas, bet, deja, puola greit ieškoti naujo gelbėtojo. Pati liaudis gelbėtis vis tiek nenori. Kita gelbėtoja, matyt, bus Kazimira Prunskienė ir jos partija, žadanti pasivadinti Valstiečių liaudininkų partija. Buvę politiniai kaliniai, tremtiniai vis dar neatgauna žemės ir namų. Mat jie reikalingi tiek naujajai, tiek senajai nomenklatūrai. Mūsų ligoniai, invalidai, benamiai valdžiai, atrodo, nerūpi. Senatvės pensijos po truputį kyla, tačiau neprisiveja kylančių kainų. Žmonės nesupranta Lietuvos teismų sprendimų logikos, teisminių procesų vingrybių, nepasitiki teismais. Ypač tada, kai partizanai, laisvės kovų dalyviai teismuose ir kitose valstybės įstaigose sutinkami dažnai priešiškai, kaip sovietiniais laikais. KGB agentai, skundikai, informatoriai reabilituojami, o partizanai kaltinami teismuose, suprask, kolaborantų ir išdavikų žudymu. Kita svarbi problema – masinė jaunimo emigracija į užsienį uždarbiauti. Jie palieka juos išmokslinusią tėvynę vieną vargo vargti. Meta savo pareigas ir senus tėvus dėl didesnių pinigų, geresnio gyvenimo. (…) Bėgliams nuo pareigos pravartu išmokti partizano Juozo Lukšos pamoką. Jis vykdydamas savo pilietinę pareigą grįžo į kovojančią Lietuvą iš sočių ir ramių Vakarų, žinodamas, kad teks žūti“. Pabaigoje P.Jakučionis priminė, kad rugsėjo 4 dieną Vilniaus dramos teatre įvyks antroji antikomunistinė konferencija „Vilnius 2005“, minint antikomunistinio kongreso „Vilnius 2000“ penkerių metų sukaktį.

„XXI amžiaus“ korespondentui LLKS pirmininkas dim. kapitonas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Jonas Čeponis sakė: „Praėjo penkiolika metų, bet mes nepriartėjome prie laisvės. Laisvė nuo mūsų atitolo. Ir žmonės, kurie čia susirinko, jau gerokai „apgadinti“, „suluošinti“. Kai giedojome himną prie bažnyčios, nemaža dalis vaikščiojo išsižioję, vėpsojo. Tokiems Lietuva nesvarbi. Mes, veteranai, peržengėme 80-metį, o nauja karta negerbia savo valstybės himno. Patriotizmas išgrūstas iš jų širdžių. Kas kaltas, kad tautinė mokykla sugriauta? Dėl to matau ir mūsų Prezidento atsakomybę, kai buvo atleistas iš švietimo ministro pareigų akademikas Zigmas Zinkevičius. Moksleiviai ugdomi kosmopolitizmo dvasia. Buvę komunistai liko mokyklų vadovais. Jie stengiasi suniekinti ir Trispalvę, ir žodį „Lietuva“, ir žodį „patriotas“. Tas šauksmas su priimtomis rezoliucijomis bus tyruose... Nes buvęs LSSR CK sėdi valdžioje ir žaidžia demokratiją. Mus paglosto, leidžia dainuoti, deklamuoti. Neseniai buvęs komunistas P. Gylys pareiškė: buvę komjaunuoliai reikalingi gelbėti Lietuvą... Nuo ko?“.

Atkreipiau dėmėsį į aukštą vyrą Lietuvos kario savanorio uniforma su skiriamaisiais ženklais ir su videokamera rankose. Tai buvusios gen. P. Plechavičiaus vietinės rinktinės karys Povilas Juodvalkis. Jis yra filmavęs visus partizanų, politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžius, nuo pirmojo iki šio, 15-ojo. Šis žmogus ne kartą buvo per žingsnį nuo mirties, bet Dievo Apvaizda gelbėjo. Pateko į sunkias situacijas, bet liko ištikimas Lietuvai. P.Juodvalkis – aukštaitis, žaidęs pokario metais Anglijos futbolo lygoje vartininku. Dabar jis yra Čikagos (JAV) laikraščio „Draugas“ korespondentas, Čikagos lietuvių televizijos kanalo vaizdo operatorius.

Daug įdomių žmonių galima buvo sutikti ir pakalbinti. Vienas tokių – buvęs tremtinys Bronislovas Koklevičius, aktyvus religinės, patriotinės spaudos platintojas. Jis atsivežė Sibiro taigos sąlygomis pasigamintas slides, padengtas elnio oda. Jos jam padėjusios išgyventi, nugalėti net Sibiro lokį, kurio iltis pasikabinęs rodė smalsuoliams.

Ilgai dar netilo dainos Dubysos slėnyje... Tik lieka neatsakytas klausimas: ar išsaugosime laisvės ugnį ateities kartoms?

Ariogala,

Raseinių rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"