Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar Pažaislio architektūros ansamblis – Lietuvos kultūros paveldo puošmena?

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Viena iš daugelio Pažaislio freskų

Pasitarimo dalyviai Pažaislio vienuolyne

Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblis pradėtas statyti (padėtas kertinis akmuo) 1667 m. lapkričio 20 d. Tai vienas žymiausių baroko architektūros šedevrų Lietuvoje. Net sovietai 1949 metais buvo priversti pripažinti šį kompleksą – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčią su vienuolyno oficina, biblioteka ir kitais pastatais – visasąjunginės reikšmės architektūriniu paminklu.

Pažaislio vienuolyno baroko ansamblis ir Vilniaus Šv. Petro ir Povilo baroko bažnyčia Antakalnyje – dabartinėje Europos Sąjungoje yra patys šiauriausi baroko šedevrai. Šiauriau baroko bažnyčių nėra. Svarbiausią vaidmenį plėtojant baroko stilių suvaidino Italija, kur išaugo šio stiliaus pagrindai, taip pat ir Vokietija, kurios architektūra suklestėjo vėlyvesniu baroko laikotarpiu. Garbingą vietą čia užima Lenkija ir Lietuva. Dabartiniu metu, menotyrininkų nuomone, Pažaislio baroko stiliaus architektūros ansamblis pagal bažnyčioje esančių freskų turinį (istoriografiją, hagiografiją) patenka į žymiausių Europos bažnyčių dešimtuką. Tad didžiuotis turime kuo.

Pažaislio vienuolyno steigėjas ir fundatorius – LDK didysis kancleris (ši pareigybė atitinka mūsų laikų užsienio reikalų ministro postą) Kristupas Zigmantas Pacas (1621- 1684) ir jo žmona Klara Genovefa Izabelė grafaitė de Maiji (Mailly) Laskaris (mirė 1685 metais). Pacų fundacija, pasak XVIII amžiaus lenkų istoriko K.Niesieckio, neturėjo sau lygių visame krašte.

Statyti ir finansuoti kamaldulių ordino vienuolyną paskatino Paco tėvų, kitų giminių, stačiusių bažnyčias ir vienuolynus, pavyzdys. Prisidėjo ir jo mokymasis Perudžos universitete Italijoje. Čia Pacas susipažino su netoli to miesto esančio kamaldulių vienuolyno eremitais. Griežtas šių atsiskyrėlių gyvenimas jaunajam Pacui padarė didelį įspūdį. Kamaldulių (benediktinų atšakos) vienuolynai buvo statomi toliau nuo miesto triukšmo, ant kalvų ar kalnų, prie vandens. Juose būdavo 12-24 vienuolių atsiskyrėlių. Beveik visada jie turėjo tylėti, miegojo apsirengę ir susijuosę virve, vaikščiojo basnirti (su sandalais). Jiems buvo uždrausta valgyti mėsą. Įkurdinti Pažaislio vienuolyno šventoriuje jie ganė vėžlius, kuriuos nakčiai kopėčiomis sukeldavo į šulinius. Rytą vėl juos paleisdavo po veją ganytis. Tad išlikę šuliniai buvo skirti ne vandeniui semti... Vienuoliai gyveno po vieną atskiruose nameliuose, statomuose už vienuolyno, bažnyčios sode. Kamaldulių bažnyčiose nebuvo nei vargonų, nei sakyklų, nes jie rūpinosi tik savo sielos išganymu. Moterims įeiti į kamaldulių vienuolynus buvo uždrausta, už tai grėsė netgi ekskomunika. XVIII amžiuje prie Pažaislio vienuolyno didžiųjų vartų buvo prikalta lentelė, kurioje buvo perspėjama apie šį draudimą.

Kalva, kur turėjo iškilti vienuolynas, fundatoriui pageidaujant, buvo praminta „Mons Pacis“- Taikos kalnas. Pats vienuolynas – „Eremus Montis Pacis“. Ši pavadinimo forma priminė steigėjų pavardę. Vienuolyno statybai K.Z.Pacas pasikvietė architektus ir menininkus iš Italijos: L.Fredianį, K.Putinį, Pertį, J.Merlį, M.A.Palonį ir kitus.

Dar nebaigus statybų, 1684 metais K.Z.Pacas mirė, o po metų – ir jo žmona. Abu pagal paskutinę jų valią buvo palaidoti Pažaislio bažnyčios rūsyje, prie didžiųjų įėjimo durų. Deja, per kelis šimtmečius Pacų kapavietė buvo ne kartą karo vandalų išniekinta, apiplėšta, kaulai išbarstyti. Tik 2003 m. lapkričio 3 d. jie buvo iškilmingai perlaidoti, dalyvaujant Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, Lietuvos bajorams, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo klubo nariams, Kauno valstybiniam mišriam chorui, miesto inteligentijai.

Vienuolyno statybą tęsė Pacų įsūnytas brolėnas LDK sekretorius Kazimieras Mykolas Pacas. Bažnyčia buvo konsekruota tik 1712 metais. Ją šventino vyskupas Konstantinas Bžostauskis.

Vienas žymiausių dailininkų italas Mykolas Archangelas Palonis (1637-1712) nuo 1674 metų iki pat savo mirties gyveno Lenkijoje ir Lietuvoje. Jis nutapė nemažai portretų, tarp jų didikų K.Z.Paco, jo žmonos, Lietuvos etmono Mykolo Paco ir kitų. Palonis papuošė Pažaislio bažnyčios vienuolių chorą keliomis freskomis. Jo nupieštos ir istorinės freskos Pažaislio vienuolyne koridoriuje priešais zakristiją (1675-1685). Jose vaizduojama šventojo arkivyskupo Bonifacijaus Brunono kelionė į Lietuvos paribį. Tai šio kankinio dėka Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose. 1009 metais Brunonas su 16 palydovų vienuolių atliko pirmą krikštą Lietuvoje – pakrikštijo lietuvių kunigaikštį Netimerą ir tris šimtus jo karių. Keista, kad rengiamasi švęsti Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį, o Pažaislis net neįtraukiamas į paminėjimo objektų sąrašą. Į šią bažnyčią turėtų plūsti minios tikinčiųjų pasigrožėti Palonio freskomis, pagerbti arkivyskupą Brunoną, kuris pirmasis atnešė krikštą į Lietuvą 1009 metais.

1719 metais mirus K.Pacui, vienuolyno pastatų statyba dar nebuvo baigta. Mūryta iš degtų plytų. Plytos rištos renesansine mūrijimo technika, tai yra mūrijant plytas vieną eilę galais, o antrą – šonais. Užbaigtas Pažaislio vienuolynas tapo vienu puošniausių ir dailiausių visame krašte. Šešiakampė barokinė bažnyčia ir joje sukaupti dailės kūriniai kėlė lankytojams pasigėrėjimą. Bažnyčios kaip kokio stebuklo žiūrėti sueidavo, suvažiuodavo žmonės iš viso krašto. Sklido kalbos ir tų laikų rašytojai tvirtino, kad steigėjai paaukojo tam tikslui aštuonias statines auksinų. O K.Z. Pacas sąskaitas sudegino sakydamas: „Dievo garbei statyta, tik Dievui žinoti“.

Pažaislio ansamblis pakėlė ne vieną karo audrą, kentėjo nuo gaisrų, tačiau išliko. Dar 1824 metais, pagal tuomet darytos vienuolyno revizijos duomenis, jo lobynas turėjo 360,9 kg sidabrinių kulto reikmenų, paties K.Z. Paco 1675 metais dovanotą auksinį kieliką, gausiai išpuoštą brangakmeniais: 425 deimantais, 193 smaragdais, 327 rubinais ir granatais, 5 perlais (apie 5000 auksinų vertės), be teisės parduoti, išvežti ar padovanoti. Pasak menotyrininko Žilevičiaus, ši taurė buvo išvežta prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją. Šiuo metu ji yra Maskvos Kremliaus taikomosios dailės muziejaus fonduose kaip nežinomo autoriaus religijos apeigų XVII amžiaus indas. Kas turėtų pasirūpinti, kad taurė būtų grąžinta į Pažaislį? Po didelių Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolių ir diplomato J.Baltrušaičio pastangų 1928 metais Rusija buvo priversta grąžinti Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Gerosios meilės Motinos su kūdikėliu stebuklingą paveikslą. Šis paveikslas prieš kelerius metus iš Kauno Arkikatedros grįžo į pašventintą Pažaislio šventovę. Tai pats brangiausias paveikslas Lietuvoje – religine, menine ir finansine prasme. Kaip gražiai derėtų prie šio paveikslo ir tas Maskvoje esantis kielikas. Tikiuosi ir tikiu, kad Maskva susipras ir jį grąžins.

* * *

Neseniai Pažaislio vienuolyne vyko pasitarimas, kaip artimiausiu metu būtų galima pagerinti Pažaislio vienuolyno pastatų būklę, sustabdyti freskų dūlėjimo procesą, išspręsti šildymo ir vėdinimo problemas; be to, būtina siekti, kad šis ansamblis būtų įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros vertybių išsaugojimo sąrašą. Pasitarime dalyvavo Kauno miesto savivaldybės vicemeras Kazimieras Kuzminskas, architektė Lolita Vyžintienė, inžinierius Rimantas Jocius, Kauno miesto mero patarėja Rita Garbaravičienė, Jonas Venskūnas, dailininkas-restauratorius, jau 30 metų besidarbuojantis šiame ansamblyje Kęstutis Andziulis, rėmėjų grupės nariai Eda Krasnodomskienė, Henrikas Ivaškevičius, Šv. Kazimiero seserų vienuolių kongregacijos generalinė vyresnioji Remigija, jos pavaduotoja sesuo Julita. Ankstesniame posėdyje dalyvavo architektūros dr. prof. Jonas Minkevičius, prof. Antanas Algirdas Avižienis, menotyrininkė dr. doc. Laima Šinkūnaitė. Šios iniciatyvinės grupės globėjai – Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius. Grupės tikslas – išsaugoti Pažaislio baroko ansamblį.

Pasitarimo dalyviai teigė, jog būtina parašyti straipsnių apie Pažaislio ansamblį, pateikti duomenų apie šio ansamblio kultūros lobyną bei reikšmę. Buvo apžiūrėtos patalpos, domėtasi vėdinimo sistemų būkle ir ką galima neatidėliojant padaryti, kad sistema veiktų. Aptarta galimybė ištirti vandens latakų sistemą, kad nutekantis vanduo nekenktų bažnyčios sienoms. Dailininkas K. Andziulis nagrinėjo vėdinimo problemas. Jo nuomone, šiuo metu pats efektyviausias ir ekonomiškiausias yra elektrofizikinis metodas WIGOPOL. Jo privalumai: pašalinama kapiliarinės drėgmės atsiradimo priežastis, nereikia atkasti pamatų ir daryti hidroizoliacijos, nereikia gręžti pastato sienų per visą perimetrą, sienos sausinamos be jokių chemikalų.WIGOPOL sistemai suteikiama 20 metų garantija. Tai pati naujausia technologija.

UAB „Lietuvos paminklai“ programoje „2004 m. rugsėjo 8 d. tyrimo ir projektavimo darbų apimtys“ Pažaislio bažnyčios bokštų avarijos grėsmei pašalinti numatytos statinio techninės būklės tyrimo akte Nr. 04 09 / 02 – 2 rašoma, kad būtina demontuoti abiejų bokštų jungtyje esančius metalinius išsiplėtimo indus ir juos laikančias perdangas bei vamzdynus, likviduoti abu bokštus jungiančios dalies skliauto plyšius, tvarkyti esamus medinius autentiškus laiptus, įrengti trūkstamus, tvarkyti abu bokštus ir jų jungties aptvarus, užtaisyti sienos prie kapitulos salės plyšius, sanuoti cokolį ir t.t. Šis aktas suderintas su Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio viršininke I.Vaškeliene, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vyresniąja s. Remigija, Kauno miesto plėtros departamento Statybos leidimų ir infrastruktūros skyriaus Paminklotvarkos poskyrio vedėjo pav. J.Zaleckiene ir patvirtintas jų parašais, o visą planą parengė UAB „Lietuvos paminklai“ vyriausioji restauravimo architektė A.Meškauskienė. Deja, pinigų šiems darbams nėra. Komisijos nariai nutarė palūkėti iki rudens, o tada vėl stvertis neatidėliotinų darbų, sprendimų gelbstint Pažaislio architektūrinį ansamblį.

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"