Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vadžgirio žmonių likimai

Ketvirtojo Lietuvos prezidento – J. Žemaičio-Vytauto lemtis per Vadžgirio vidurinės mokyklos mokytoją ir bolševikinio genocido pasekmes šioj mokykloj

Petras GIRDZIJAUSKAS

VADŽGIRYS – miestelis (bažnytkaimis) Jurbarko rajone į pietvakarius nuo Raseinių. Progimnazija – nuo 1944 metų, vidurinė – nuo 1953 metų, XIII amžiuje minima Vadžgirio pilis (kiti šaltiniai – Bebirvaitės pilis), 1491 m. – Vadžgirio žemė, XVII a. pradžioje – dvaras ir kaimas. 1891 m. buvo 327 gyventojai, 1923 m. – 697. Vadžgiryje parapijinė lietuviška mokykla prie bažnyčios pradėjo veikti XIX a. viduryje. Ar ji išliko po 1864 metų gubernatoriaus M.Muravjovo įsakymo uždaryti visas parapijines mokyklas, žinių neturime. Neturime žinių, kada buvo įsteigta rusiška mokykla, nes vadžgiriškiai į rusiškas mokyklas vengė leisti savo vaikus, nors jos ir buvo įkurtos. Žinoma, kad rusiška mokykla Vadžgiryje jau veikė XIX a. pabaigoje.

1904 metais po spaudos atgavimo pradėta gaivinti lietuvišką mokyklą Vadžgiryje ir XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmetyje lietuviška mokykla jau turi pastovų mokytoją ir mokinių kontingentą. To pat amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pastatomas pastatas pradžios mokyklai ir sutelkiamas būrelis mokytojų, ruošiančių raštingus vadžgiriškius.Tokia mokykla sutinka pirmąją bolševikinę okupaciją, kurios metu nukenčia Vadžgirio pradžios mokyklos vedėjo S.Galbuogio šeima.

Bolševikai Vadžgiryje įsteigia progimnaziją, kurią įvardija kaip Šimkaičių progimnazija, nes Vadžgirys buvo Šimkaičių valsčiaus seniūnija. Antroji bolševikinė okupacija Vadžgirio progimnazijoje ir vidurinėje mokykloje pasireiškia teroru, klasta, įžūliu melu, mokinių ir mokytojų politiniu persekiojimu (mok. J. Toliušis – slaptas MGB agentas Oriol, kitas darbuotojas – Kliuč. Mokytoja Stefa Andriuškevičiūtė – slapta MGB agentė Neris. (LYA F K1 ap.155/40; LYA F K1 ap.154/40), mokyklos direktorius Izidorius Šimkus niekieno neverčiamas MGB savivalei įduoda savo mokinius Eugenijų Ignatavičių, Albiną Stoškų ir Algį Stankaitį. Maža to, direktorius I. Šimkus akistatoje būsimam rašytojui E.Ignatavičiui MGB kalėjime Kaune įrodinėja, kad pastarasis kūrė organizaciją, grasinusią nuversti tarybų valdžią ne tik Vadžgiryje. Mokytoja Adolfina Dimšaitė be jos noro tapo užstatu Lietuvos pogrindžio prezidento generolo Jono Žemaičio išdavystėje. Buvęs partizanas Pranas Narbutas-Rolandas sutiko bendradarbiauti su čekistais ir tapti jų smogiku, slapyvardžiu Vaidila, jei šie išlaisvins jau tada įkalintą pastarojo sužadėtinę A.Dimšaitę.

Žuvusieji (nužudytieji):

Antanas Riauba (autoriaus bendramokslis), g. 1930 m. Paskynų k, Vadžgirio progimnazijos gimnazistas. 1945 metų rudenį čekistas, saugojęs Paskynų k. esančią trianguliacinę gairę, Antanuką pašovė, sužeistą šautuvo buože palaipsniui užmušė. Naktį dejonės sklido aplink. Palaidotas Vadžgirio parapijos kapinėse (šaltinis Lkapž, p. 139-140).

Napoleonas Stankus (autoriaus bendraklasis), g. 1929 m. Dūdlaukio k.,Vadžgirio progimnazijos 4-os klasės gimnazistas. Per 1948 m. gegužės 22–27 d. didįjį trėmimą Napoleonas kartu su 40 002 lietuviais buvo tremiamas su šeima. Trėmimo metu birželio 1 dieną įvyko ešelono avarija Junatavos geležinkelio stotyje prie Ufos. Kartu su Napoleonu žuvo vienuolikmetė jo sesuo Genutė ir tėvai Petras ir Ona Stankai (šalt. LGGRTC archyvinių vardynų skyriaus kartoteka).

Gediminas Žilaitis-Mėnulis, g.1928 m. Lapgirių k., Vadžgirio progimnazijos gimnazistas. Suėjus pilnametystei, apsisprendė netarnauti SSRS kariuomenėje, pasitraukė į Lydžio rinktinės pirmos kuopos Gintaro būrį ir netrukus, 1947 m. kovo 9 d., mūšyje su čekistais žuvo Butkaičių kaime. Eržvilko čekistai jo kūną išniekino miestelio aikštėje. Bendražygiai ir giminės slapta kūną iš ten paėmė, įdėjo į karstą ir rengėsi palaidoti Vadžgirio ar Paupio kapinėse. Šimkaičių čekistai karstą su kūnu aptiko Žilaičių sodyboj, išėmė iš jo ir vėl išniekino prie Šimkaičių stribyno. Užkastas Šimkaičių miško kampe. Įvardytas ten pat stovinčiame paminkle (LGGRTC 2001 m. sausio 18 d. pažyma Nr. 5 apie Jurbarko r. Šimkaičių seniūnijos žuvusius partizanus ir LLKS Kęstučio apygardos vado V.Meškausko surinkti duomenys).

Tremtiniai:

Monika Marija Bakšytė-Galbuogienė, g. Šilinės k. Jurbarko vls. Raseinių apsk., Vadžgirio pradžios mokyklos mokytoja. Ištekėjo už šios mokyklos vedėjo Stasio Galbuogio. Šeima įsikūrė Kalniškių kaime prie Šaltuonos upelio. Vedė pavyzdinį ūkį, iš kurio skleidė naujausius agrotechninius pasiekimus aplinkiniams ūkininkams. Abu mokytojavo Vadžgiryje. 1941 m. birželio14 d. kartu su 17730 Lietuvos piliečių ištremta iš ūkio su dviejų savaičių pirmagime dukrele Nijole. Nijolę iš ešelono Viduklėje paėmė Monikos svainis Raseinių apsk. vyriausiasis gydytojas kaip sergančią ir, praėjus frontui, grąžino tėvui S.Galbuogiui, kuris trėmimo išvengė. Monika buvo nutremta į Komijos autonominę respubliką, Ust Nemo ir Ust Kulomo rajonus. 1947 metais iš tremties pabėgo į Lietuvą ir čia slapstėsi iki 1950-ųjų, vėl buvo suimta ir grąžinta į Ust Kulomo rajoną. Iš tremties atleista 1956 m. gruodžio 7 d. Grįžo į Lietuvą, gyveno Paparčių kaime, tėvų ūkyje, vėliau persikėlė į Jurbarką, ten ir mirė. Palaidota Vadžgirio parapijos kapinėse. („Lietuvos gyventojų genocidas“, t.1, 1939-1941m. P. 271).

Onutė Lopšaitytė, g.1932 m. kovo 1 d. Apolonovkos km. Šimkaičių vls., Vadžgirio progimnazijos 4-os klasės gimnazistė. Per didįjį trėmimą 1948 m. gegužės 22 d. ištremta į Krasnojarsko kraštą, Igarkos miesto stotį Poloj. Vėliau persikėlė į Kazachijos respublikos Alma Atos srities Talgaros miestą. Ištekėjo už Graikijos piliečio, su juo išvyko į Graikiją. Ten gyvena iki šiol (LGGRTC archyvinių vardynų skyriaus kartoteka).

Suimti ir kalinti mokytojai:

Vytautas Steponaitis, g.1923 m. Lydavėnuose. 1942-1944 metais – kūno kultūros ir vokiečių kalbos mokytojas Vadžgiryje. Per jo pamokas buvo kultivuojamas vadžgiriškis beisbolo variantas – muštukas, ripka, kiti liaudies žaidimai. Savo pamokose akcentuodavo išskirtinį patriotizmo ir fizinio pasirengimo vaidmenį. 1941 m. birželio 22-25 d. sukilimo dalyvis, LLA karys. Fašistinės okupacijos metu bendradarbiauja su žymiu LLGS (Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos) ir LAF vienu iš vadovų P. Paulaičiu iš Jurbarko, vykdo jo specialias užduotis, nukreiptas prieš okupantus. Po antros bolševikinės okupacijos Vytautas pradeda mokytojauti Eržvilko gimnazijoj, tačiau 1945 metų pradžioje čekistai jį suima, tardo, be teismo įkalina Pečioros-Vorkutos geležinkelio statyboje. Ten jis kalinamas iki 1948 metų. Grįžta į Lietuvą, apsigyvena Kaune. Ten gyvena iki šiol. Jis leidinių „Laisvės kovų aukos pietų Žemaitijoj“ autorius. Leidiniuose surinkti duomenys apie 2500 žuvusių pasipriešinimo dalyvių prieš bolševikinius okupantus (autoriaus surinktos žinios apie savo mokytoją Vadžgiryje).

Juozas Mečinskas, g.1921 metais Grinkiškyje, darbininko šeimoje, 1943-iaisiais baigė Šiaulių mokytojų seminariją. LLA karys. 1944-1946 metais mokytojavo Vadžgirio progimnazijoj, tuo pat metu talkino Lydžio rinktinės partizanams teikdamas žinias ir kitą pagalbą. 1946 metais suimtas už pasipriešinimą okupantams, nuteistas 10 metų katorgos, po šios – penkerius metus tremties su beteisio statusu. Po teismo įkalintas Pečlage. Iš jo bėgo, tačiau buvo surastas, suimtas ir grąžintas į Pečlagą. Vėl pabėgo ir vėl buvo suimtas, perkeltas į ypač sunkias darbo sąlygas Chanavėjaus-Vorkutos geležinkelio statybose. 1950 metais perkeltas į Abezės, vėliau į Intos konclagerius. Iš konclagerių išleistas 1956-aisiais. Į Lietuvą negrįžo iki 1978 metų. Sugrįžęs apsigyveno Kaune. Intoje jis parašė:

Komija, pamote mano šiaurine,
Glaudei tu mane prie ledinės širdies
Tada, kai kraujuose skendo Tėvynė,
Supančiota ir be aiškios ateities.

Jonas Bačiulis, s. Jono, g. 1914 m. Rokališkių k. Obelių vls. Rokiškio apsk., pedagogas, 1942 metais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1945 m. rugsėjo 1 d. iki 1948 m. rugpjūčio 30 d. – Vadžgirio progimnazijos direktorius. Nuo 1948 m. rugsėjo 1 d. iki suėmimo – Viduklės progimnazijos direktorius. Suimtas 1949 m. gegužės 5 d. Raseiniuose, apkaltinus bendradarbiavimu su LLKS Kęstučio apygardos vadu H.Danilevičiumi-Vidmantu, nes pastarojo prašymu J.Bačiulis išduoda represuotų šeimų vaikams (pasitraukusioms nuo tremties) atitinkamos klasės baigimo pažymėjimus, partizanus remia finansiškai. Buvo žiauriai tardomas, net suluošintas. 1949 m. rugsėjo 14 d. už akių jį nuteisė dešimčiai metų konclagerių. Kalėjo Komijos autonominės respublikos Intos lageriuose iki 1956 m. liepos 25 d. Grįžo į Lietuvą neįgalus.

Adolfina Dimšaitė, g.1930 metais Kampaičių k. Viduklės vls. Raseinių apsk., ūkininko šeimoje. Baigusi vidurinę mokyklą pradėjo mokytojauti Vadžgirio vidurinėje, kur dėstė istoriją. 1952 metais Adolfina susipažino LLKS Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės skyriaus vadu Rolandu (Pranu Narbutu), kuris ją rengė tapti „Vyčių sąjungos“ nare. Ši organizacija buvo numatyta ilgalaikiam pasipriešinimui okupacinėmis sąlygomis ir turėjo pakeisti partizaninį pasipriešinimą ideologiniu. Įteikė jai šios sąjungos įstatus, instrukcijas. Ji iš Rolando gaudavo Kęstučio apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, kitą antibolševikinę literatūrą. Be to, Adolfina su Rolandu buvo susižadėjusi. Ji palaikė draugiškus santykius, dalijosi antibolševikine literatūra su patriotiškai nusiteikusiais tos pat mokyklos mokiniais E.Ignatavičiumi ir kitais, teikė informacinę ir materialinę paramą Vaidoto rinktinės partizanams. 1952 metų vasario-kovo mėnesiais čekistai, nuožmiai ieškodami LLKS prezidiumo pirmininko, partizanų generolo slėptuvės Šimkaičių miške, verbavo, provokavo ir suiminėjo aplinkinius gyventojus, palaikančius ir remiančius partizanus. Tada čekistai suėmė dvylika partizanų rėmėjų, tarp kurių kovo 7 dieną buvo suimta ir Adolfina. 1953 m. balandžio 18-19 d. Kauno srities karinis tribunolas nuteisė dvylika suimtųjų, kartu ir Adolfiną už partizanų rėmimą ir antibolševikinės literatūros platinimą 25 metams konclagerių, penkeriems metams suvaržyti teises po bausmės atlikimo ir konfiskuojant visą jos turtą (LYA F K1 ap.58,T5 BP14859 L 294-306). 1953 m. gegužės 20 d. LSSR pasienio MVD kariuomenės srities karinio tribunolo sprendimu A.Dimšaitei inkriminuojamas nusikaltimas perkvalifikuotas ir bausmė sumažinta iki 10 metų konclagerių, penkeriems metams suvaržant teises po bausmės atlikimo. Turtas nekonfiskuojamas (LYA FK1 Ap.58, T.6, BP14859, L.361-9).

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ (p.297) rašo: „Naktį iš balandžio 13 į 14-ąją į sodybą atėjo partizanas. Nespėjęs susivokti kareivių buvo surištas. Tačiau tai buvo ne J.Palubeckas, bet Pranas Narbutas-Rolandas, Vaidoto rinktinės ūkio dalies vadas. Čekistai buvo neblogi psichologai ir iš karto pajusdavo, kuriam efektyviau taikyti „aktyvų tardymą“, kuriam pažadus ir viliones. P. Narbutui pažadėjo paleisti į laisvę jo sužadėtinę A.Dimšaitę, ką tik nuteistą ilgiems įkalinimo metams... Tarp čekistų ir naujai iškepto smogiko-Vaidilos (buvusio Rolando) įvyko sandoris: už sužadėtinės išlaisvinimą – LLKS prezidiumo pirmininko su prezidentiniais įgaliojimais, Lietuvos partizaninių pajėgų vyriausiojo vado generolo J. Žemaičio galva. Vaidilai keblu tik tai, kad jis nežino generolo slėptuvės vietos. Jis jiems tiekė maistą ir ryšį palaikė per generolo adjutantą J. Palubecką-Simą. Smogikas Vaidila, vaizduojantis buvusį partizaną, pasinaudoja turimais ryšio kanalais, išsikviečia Simą iš slėptuvės ir kartu su kitais čekistais jį suima. Simas, paveiktas čekistų (tikriausiai psichotropinėmis medžiagomis), parodo generolo J.Žemaičio-Vytauto slėptuvę. 1953 m. gegužės 30 d. generolą J. Žemaitį Šimkaičių miške čekistai paima nelaisvėn“.

SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1954 m. sausio 8 d.posėdžio protokolo Nr. 34 išrašas: A.Dimšaitei suteikti malonę, nustatant bausmę iki faktiškai atlikto laiko. Jos teisių nevaržyti. SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo sekretorius N.Pegov (parašas) (LYA F K1 ap.58.T6 B.14889 L 361-9). 1954 m. sausio 29 d. A.Dimšaitė išleidžiama iš įkalinimo vietos.

Tačiau smogikas Vaidila grįžtančios iš įkalinimo vietos A.Dimšaitės nelaukia. N.Gaškaitė ten pat (p.352) rašo: „B.Mileris papasakojo, kad Vadžgirio mokytoja Stefa Andriuškevičiūtė ( MVD agentė Neris) kartu su savo drauge (agente Nijole) išdavė partizanus – Mečislovą Sutkaitį-Lapą ir Antaną Armoną-Arvydą. Vaidila tylėjo. Nepasakė, kad nuo gegužės yra su Stefa artimai pažįstamas. Ne tik pažįstamas – išdavystė juos suartino. Pasisakė vienas kitam esą MVD užverbuoti. P.Narbuto sužadėtinė A.Dimšaitė buvo kalėjime, o ir ką jis būtų jai pasakęs apie savo „veiklą“? Todėl netrukus pasiprašė vidaus reikalų ministro pavaduotojo leidimo susituokti su agente Nerimi-S.Andriuškevičiūte. MVD agentui Vaidilai LSSR MVD ministro pavaduotojas Martavičius už išdavysčių ir dalyvavimą savo buvusių bendražygių žudyme leido susituokti su tokiais pat nuopelnais pasižymėjusia agente Nerimi-S.Andriuškevičiūte. Sudaryta naujo tipo tarybinė šeima“ (ten pat, 355).

Suimti ir kalinti moksleiviai:

Eugenijus Ignatavičius, Albinas Stoškus, Algis Stankaitis, Gediminas Karpius. Tuo pat metu buvo tardomi dešimtokai Jonas Rudaitis ir Tadas Šimkus. Buvo tardomas ir verbuojamas dešimtokas Algirdas Karpius, nes jis buvo parašęs savo draugui kariuomenėn čekistams nepatikusius laiškus. Čekistai kontroliavo visą piliečių susirašinėjimą, ir Algirdo laiškai buvo paimti ir vartojami kaip įkalčiai. Algirdas provokacijai nepasidavė, čekistų pastangos nuėjo veltui. Čekistų pastangas verbuoti moksleivius skatino mokyklos slaptųjų agetų Oriol, Kliuč ir Neries teiginys, kad jie dėl didelio amžiaus skirtumo negali įeiti į moksleivių aplinką ir negali iššnipinėti visus moksleivių veiksmus ir užmačias. Šiuo metu G.Karpius ir A.Stankaitis – mirę.

© 2005 "XXI amžius"