Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Bažnyčia primena Hirosimos ir Nagasakio tragedijos pamokas

Mindaugas BUIKA

Balandžiai skrenda virš vadinamojo Atominės bombos kupolo (1967 m. užkonservuoti Pramonės rūmų griuvėsiai – vieninteliai išlikę branduolinės bombos sprogimo epicentre) EPA-ELTA nuotrauka

Prieš 60 metų ant Nagasakio numetus atominę bombą, virš sprogimo epicentro pakilo grybo formos debesis

Pirmoji 15 kilotonų galingumo atominė bomba, pavadinta „Mažyliu“ („Little boy“),

Pareiškimais ir maldomis daugelyje šalių Bažnyčia paminėjo Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo 60-metį, dar kartą apmąstydama Antrojo pasaulinio karo tragiškąsias pamokas ir atnaujindama ryžtą kurti tvirtą taiką pasaulyje. 1945 m. rugpjūčio 6 d. iš amerikiečių oro pajėgų lėktuvo numetus atominę bombą ant Hirosimos žuvo 140 tūkstančių daugiausia civilių gyventojų. Po trijų dienų numesta kita tokia bomba ant Nagasakio nusinešė dar 80 tūkstančių žmonių gyvybių. To pasekmė – rugpjūčio 14 dieną Japonijos vyriausybė paskelbė besąlygišką kapituliaciją ir rugsėjo 2 dieną pasirašius taikos susitarimą Antrasis pasaulinis karas buvo oficialiai baigtas.

Nusiginklavimas turi būti realios politikos tikslas

Minint šių įvykių 60-ąsias metines, Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupai parašė laišką Japonijos katalikų vyskupams, reikšdami savo solidarumą tos šalies Bažnyčiai ir kartu kviesdami bendrai maldai už taiką ir teisingumą ypač naujos tarptautinio terorizmo grėsmės akivaizdoje. Šių metų rugpjūčio 2 dienos laiške prisimenamas popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 50-ųjų metinių proga, kuriame pabrėžiama, kad ta didžioji tradicija visiems laikams turi likti pagrindiniu perspėjančiu ženklu „svarstant žmonijos dabartį ir ateitį“.

Nurodydami į Hirosimos ir Nagasakio atominį bombardavimą amerikiečių ganytojai primena II Vatikano Susirinkimo mokymą apie nusikalstamą vadinamąjį „totalinį karą“, kai vyksta beatodairiškas naikinimas, nedarant skirtumo tarp civilių gyventojų ir karinių pajėgų. „Hirosima ir Nagasakis nuolat primena visai žmonijai sunkiąsias totalinio karo pasekmes“, teigiama laiške, kurį pasirašė JAV vyskupų konferencijos pirmininkas Spokano (Vašingtono valstija) vyskupas Viljamas Skailstedas.

Nepaisant, kad ir kokie kilnūs būtų galutiniai karinių operacijų tikslai, – minėtu atveju buvo kovojama su aiškia agresore Japonija, – negalima pateisinti tų galingų branduolinių ginklų naudojimo, kurie beatodairiškai naikina ir civilius gyventojus, ir kariškius. „Kiekviena karinė akcija, siekianti sunaikinti ištisus miestus ar ištisas teritorijas kartu su visais gyventojais, yra nusikaltimas prieš Dievą ir patį žmogų, todėl privalo būti ryžtingai ir tuojau pat pasmerkta“, – pažymima II Vatikano Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“, kurią cituoja laiške amerikiečių vyskupai. Jie tuo pačiu pripažino buvusio Japonijos miestų bombardavimo nepateisinamumą baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kurio išdava jau tuomet nekėlė jokių abejonių.

Vyskupai pripažįsta, kad globalinio branduolinio karo grėsmė pastaruoju metu galbūt yra sumažėjusi, nes yra žlugęs didžiausią pavojų taikai kėlęs buvusios Sovietų Sąjungos karinis blokas. Tačiau ją dabar yra pakeitusi ne mažiau grėsminga „branduolinio terorizmo perspektyva“, ypač kada tokie režimai, kaip Šiaurės Korėjos bei Irano, stengiasi šantažuoti tarptautinę bendruomenę savo branduolinėmis programomis. Todėl cituota II Vatikano Susirinkimo nuostata galioja ir tarptautinio terorizmo blogio atveju: „teroristiniai išpuoliai prieš nekaltus civilius yra nusikaltimas prieš Dievą ir žmoniją“ ir nusipelno tokio paties „nedviprasmiško pasmerkimo, kaip ir visi kiti aktai, kuriuose daromas skirtumas tarp kovotojų ir nekovotojų“.

Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo dešimtys milijonų žmonių, pabaigos šiemetinis gana platus minėjimas, taip pat ir buvusio vienintelio branduolinio ginklo pavartojimo prisiminimas skatina Visuotinę Bažnyčią toliau nepaliaujamai veikti, kad neplistų branduolinė ginkluotė ir kad būtų tęsiamas branduolinių ginklų eliminavimo procesas. Amerikiečių vyskupai priminė Šventojo Sosto pareiškimą, paskelbtą šiemet vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo apžvelgtas Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties laikymasis: „branduolinė ginkluotė kėsinasi į planetos gyvybę, ji kėsinasi į pačią planetą ir tuo pačiu kėsinasi į planetos pažangą“.

Dėl to branduolinis nusiginklavimas bei kelio užkirtimas jos plitimui turi būti suprasti ne vien tik kaip nepasiekiami idealai, bet kaip realios politikos tikslas. Ši politika remiasi pirmiausia moraliniais imperatyvais, todėl Bažnyčia gali prisidėti prie jos realizavimo tiek maldomis, tiek ir aiškia paskata bendroje kovoje už tvirtą taiką pasaulyje. JAV vyskupų konferencija jaučia atsakomybę raginti šalies vadovus, kad jie ryžtingai veiktų „dėl tarptautinio branduolinės ginkluotės neplatinimo ir garantuotos branduolinių išteklių kontrolės“, kas ypač svarbu dabartinėje terorizmo epochoje.

Reikšdami solidarumą Bažnyčiai Japonijoje, amerikiečių vyskupai meldžiasi, kad Hirosimos ir Nagasakio tragedijos atmintis paskatins visą žmoniją ryžtingai darbuotis „dėl ilgalaikės taikos, kuri būtų kuriama ant teisingumo visiems pagrindo“. Be abejonės, tikras įsipareigojimas taikai reikalauja gerbti žmogaus gyvybę, orumą ir teises, kas ypač svarbu dabartiniame pasaulyje, kuriame iškerojęs neteisingumas ir skurdas.

Japonų vyskupai primena atgailos ir kilnumo poreikį

Taip pat ir Japonijos Katalikų Bažnyčia iškilmingomis pamaldomis už atominio bombardavimo aukų amžinąją ramybę ir už taiką pasaulyje paminėjo Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimo liūdnąjį jubiliejų. Tarp beveik 125 milijonų Japonijos gyventojų yra vienas milijonas katalikų, kurie yra didžiausia šalies krikščioniškoji tragedija: juk Nagasakyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno daugiausia katalikų, ir dažnai stebėtojai kelia klausimą, kodėl būtent šis tradicinis japoniškosios krikščionybės centras amerikiečių strategų buvo pasirinktas atominės bombos taikiniu.

Minėdami Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ąsias metines Japonijos katalikų vyskupai vėl, kaip ir prieš dešimt metų, paskelbė kupiną atgailos pareiškimą. Jie pripažino, kad karo metu šalies Bažnyčia „neparodė pakankamo sąmoningumo savajam pranašiškajam vaidmeniui“. Ji garsiai neprotestavo prieš tuometinės Japonijos vyriausybės agresyviąją politiką, kas būtų atitikę Dievo valios išpildymo ir žmogiškosios gyvybės bekompromisio gynimo reikalavimus. „Mes prašome Dievo ir žmonių atleidimo už tai, ką jie turėjo iškentėti karo metu“, – rašė japonų vyskupai 1995 metų pareiškime.

Naujajame apaštaliniame laiške ganytojai pripažino, jog per pastarąjį dešimtmetį, nepaisant jų kvietimo į taiką, „pasaulis nepajėgė sutraukyti įvairių prievartos formų grandinių“. Dėl to vyskupai ir toliau yra pasiryžę ginti taikos reikalą, tuo pačiu vykdant pranašišką vaidmenį, kas reikštų „mūsų laiko ženklų skaitymą“ ir krikščioniškojo mokymo apie taiką tolesnį skelbimą. Čia ganytojai atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu daugelyje Rytų Azijos šalių, ypač Kinijoje ir Korėjoje, vyksta precendento neturinčios antijaponiškos demonstracijos. Dėl šios naujos įtampos galima rasti daugelį priežasčių ir viena iš jų yra tam tikri procesai pačioje Japonijoje.

Japonijoje karinę agresiją patyrusios tautos jautriai reaguoja, kai šalies vadovėliuose vėl keičiama nesenos istorijos interpretacija, teisinant buvusį militarizmą, kada Japonijos vyriausybės vadovas Džuničiras Koidzumis lankė japonų kariškių kapus žinomoje Jasukunio šventykloje. (Kai kurie tų karinių veikėjų buvo nuteisti kaip karo nusikaltėliai.)

„Mes, japonai, esame pašaukti garbingai priimti tautos istoriją, istoriją, kurioje būta prievartinės kitų šalių invazijos ir kolonizacijos, tai apmąstyti ir šiuo istoriniu pripažinimu dalytis tarpusavyje, – pabrėžia japonų katalikų vyskupai. – Manome, kad taip darant kartu reikštų pažadą nebekartoti tragedijos, taip pat įsipareigojimą ateičiai“. Ganytojai yra įsitikinę, kad laikydamasi tokių tvirtų nuostatų Japonija vėl atgautų kitų Rytų Azijos tautų pasitikėjimą ir galėtų kartu su jomis darbuotis taikos labui.

Baisi patirtis paskatino į atsivertimą ir kunigystę

Minint Japonijos miestų atominio bombardavimo 60-ąsias metines, tarptautinė žiniasklaida perdavė daugelį įdomių pokalbių su likusiais gyvais tų įvykių liudytojais, kurie pasakojo apie savo baisiąją patirtį, esmingai pakeitusią jų ir visos šalies likimą. Štai dabar 79 metų sulaukęs Hirosimos vyskupas kunigas Džo Hajazojė Azijos katalikų žinių agentūrai UCA News aiškino, kad išgyventas siaubas 1945 m. rugpjūčio 6 d. sąlygojo jo atsivertimą į katalikybę ir netgi tapimą kunigu. Kunigas Dž.Hajazojė liko gyvas todėl, kad tuomet jis, būdamas dar gimnazijos moksleivis, buvo pasiųstas į už 25 kilometrų nuo Hirosimos esantį Otakės miestelį dirbti ginkluotės fabrike. Iš Otakės jis galėjo matyti po branduolinio sprogimo virš Hirosimos plintantį didžiulį „grybo debesį“. Kitą dieną Dž.Hajazojė buvo iškviestas į sunaikintą mokyklą Hirosimoje padėti atpažinti žuvusiųjų kūnus. „Tvyrojo sudegusių ir gendančių kūnų kvapas – man sunku buvo tai pakelti, – prisiminė jis. – Ašaros tiesiog liejosi iš akių“. Miestas po galingos sprogimo bangos buvo beveik visiškai sugriautas, aplink plytėjo tik rūkstantys griuvėsiai. Visur girdėjosi graudus moterų verksmas.

Jo brolis, kuris sprogimo metu taip pat nebuvo Hirosimoje, nes mokėsi karinio laivyno akademijoje, po kapituliacijos irgi sugrįžo į sugriautą gimtąjį miestą. Abu jaunus žmones tuomet buvo apėmęs visiško beviltiškumo jausmas, nes atrodė, kad „viskas žlugę, visiškai žlugę“ ir iš esmės reikėjo pradėti naują gyvenimą, kas buvo labai sunku. Ir štai tokios desperacijos aplinkoje vieną dieną jo brolis sugrįžo į namus su nepaprastos ramybės išraiška veide.

Paklaustas apie tokį pasikeitimą, „jis man aiškino, kad buvo Nagacukoje“, netoli Hirosimos, ir sutikęs „kalbėjosi apie 30 minučių su vienu ispanų kunigu“, kuris jį tuomet nuramino, pasakojo Dž.Hajazojė. Tuomet jis pagalvojo, kad jeigu kunigas per pusvalandį galėjo radikaliai pakeisti visiškai nusivylusio ultrapatrioto brolio nuotaiką, tai ir jam reikia susitikti su tuo žmogumi. Minėtas dvasininkas buvo jėzuitas kunigas Pedras Arupė, žymus misionierius, vėliau vadovavęs visai Jėzuitų vienuolijai. Tėvas P.Arupė, SJ, dirbęs Japonijos misijose nuo 1939 iki 1965 metų, savo akimis matė tos Rytų Azijos šalies Antrojo pasaulinio karo patirtį ir kuo galėdamas stengėsi pagelbėti sunkumuose atsidūrusiems žmonėms.

Tuoj po Hirosimos bombardavimo jis atvėrė jėzuitų namų duris gausioms aukoms, vienuolijos noviciate įkūrė ligoninę ir kartu su kitais kunigais stengėsi suteikti sužeistiesiems medicininę pagalbą. Kunigas P.Arupė, kuris anksčiau buvo studijavęs mediciną, uoliai užsiėmė žmonių fiziniu gydymu. Bet dar svarbiau buvo jo vadinamoji „meilės pedagogika“ – tai yra sielovadinis rūpestis didžiulę karo ir pokario netektį išgyvenusia japonų visuomene.

„Kada aš jį sutikau, buvau nustebintas, kaip išvis gali būti tokių nuostabių žmonių pasaulyje“, – sakė kunigas Dž.Hajazojė. Šis žavėjimasis sąlygojo jo apsisprendimą eiti panašiu keliu, ir 1947 metais jis buvo pakrikštytas kataliku. Dar po keliolikos metų, 1961-ųjų kovo 21 d., gavo kunigo šventimus naujojoje Pasaulio taikos memorialinėje katedroje, pastatytoje vietoje bombardavimo sugriautos ankstesnės Hirosimos katalikų katedros. Ilgą laiką ėjęs tarnystę įvairiose parapijose, dirbęs Japonijos sostinėje Tokijuje veikiančioje kunigų seminarijoje, kunigas Dž.Hajazojė ir sulaukęs garbingo amžiaus stengiasi kuo galėdamas pagelbėti Hirosimos diecezijai, ypač rūpindamasis jaunomis prievartos aukomis.

Branduolinio konflikto pavojai išlieka

Praėjusieji 60 metų po pirmojo atominės bombos naudojimo prieš Hirosimą ir Nagasakį taip pat ženklina svarbų istorinį etapą: dėl daugelio japonų gyvybių aukos, žmogiškosios išminties ar sunaikinimo baimės bei maldų ir taikdariškų pastangų vėlesniais dešimtmečiais daugiau branduoliniai ginklai nebuvo panaudoti. Nors krizinių situacijų pasitaikė, ypač šaltojo karo aplinkybėmis, kai žmonija buvo atsidūrusi ant pavojingojo konflikto ribos.

Apžvelgdamas šiuos atvejus žinių agentūros UPI apžvalgininkas Martinas Valkeris nurodo pirmiausia praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje sovietų vykdytą Berlyno blokadą, kai Jungtinių Valstijų strategai peržiūrėjo galimų atakuoti Rusijos miestų planus. Taip pat ir 1954 metais tik prezidento Duaito Eizenhauerio veto dėka atsisakyta panaudoti JAV taktinį branduolinį ginklą prieš vietnamiečius, jiems laimint prieš Prancūzijos okupacinę kariuomenę. Rusijos istorikai, remdamiesi turimais archyviniais dokumentais, teigia, kad 1956 metais tuometinės Sovietų Sąjungos lyderio grasinimai „išlieti raketų lietų“ ant Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, jeigu jos neišves karinių pajėgų iš Sueco kanalo, taip pat buvo visiškai ne „tuščia retorika“.

Pagaliau 1962 metų Kuboje dislokuotų sovietinių raketų krizė, kada žlungant rusų ir amerikiečių deryboms buvo išgyventas „juodasis šeštadienis“, spalio 27 diena, kai bombonešiai bei raketos su mirtinais užtaisais beveik jau buvo „kelyje“. 1983 metais, po sovietų sunaikinto Pietų Korėjos civilinio lėktuvo ir NATO surengtų plataus masto pratybų, „blogio imperija“ buvo pasirengusi atremti lauktą Vakarų išpuolį dėl turėtų klaidingų žvalgybos pranešimų.

Plečiantis branduolinį ginklą turinčių valstybių grupei, vadinamajam „branduoliniam klubui“, tokio pavojingo konflikto galimybės išeina už didžiųjų valstybių sferos. Yra žinių, kad supanikavusi Izraelio vyriausybė realiai svarstė branduolinio ginklo naudojimo klausimą per 1973 metų karą su arabais. Taip pat gerai yra žinoma Pietų Azijos valstybių Indijos ir Pakistano priešprieša, tapusi dar labiau pavojingesnė, kai šios šalys įgijo branduolinį ginklą bei varžosi dėl jo tobulumo. Dabar daug kalbama apie Šiaurės Korėjos ir Irano „branduolinę grėsmę“, nes diplomatinės pastangos sutramdyti tas valstybes valdančiuosius kol kas nėra labai sėkmingos.

„Neapgaudinėkime savęs klaidingomis viltimis, – perspėja II Vatikano Susirinkimo tėvai minėtame dokumente „Gaudium et spes“. – Jei nebus atsisakyta priešiškumo ir neapykantos, jeigu nebus sudarytos tvirtos ir garbingos sutartys ateičiai, žmonija, jau dabar esanti didžiuliame pavojuje, nepaisant įstabių mokslo laimėjimų, gali prieiti tokį tamsų momentą, kada nebeliks kitos taikos, kaip tik siaubingos mirties taika“. Pasaulio vyskupai ypač kreipiasi į tautų politinius bei karinius vadovus, kad jie rinktųsi taikos kelią, nuolat prisimindami „didžiąją atsakomybę prieš Dievą ir visą žmoniją“.

© 2005 "XXI amžius"