Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Viltis sugrįžti išsipildė

Apie Snieguolę Jurskytę

Danutė VAILIONYTĖ

Snieguolė Jurskytė paminint R.Kalantos žygdarbį Filadelfijoje 1979 m. gegužės 20 d.

Naujųjų 1966-ųjų belaukiant. Filadelfijos Lietuvių moterų federacijos klubo valdyba (Snieguolė Jurskytė – viduryje)

Lietuvos okupacijos 25-mečio minėjimas. Filadelfija, 1965 metai

Šiandien retas pokalbis apie mūsų visuomenę praeina be pasigraudenimo, kad lietuviai vyksta iš savo tėvynės, kad skanesnis duonos kąsnis svarbiau už gimtinės meilę. Tačiau būna ir priešingai, kai surandama ryžto nusistovėjusį patogų gyvenimą iškeisti į nostalgijos troškulio numalšinimą ir džiaugiamasi kiekviena žemės pėda po kojomis, nes ji – tavo tėvynės.

Snieguolė Jurskytė – viena tų moterų, kurią likimas drauge su tėvais, 1944 metais artėjant sovietų armijai, nubloškė į Vakarus. Jai teko išgyventi visą vadinamosios antrosios mūsų išeivijos kartos patirtį, sunkumus bei laimėjimus ir, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, rasti savyje ryžto įgyvendinti daug metų puoselėtą viltį sugrįžti, kaip pati sako, namo.

Vieną saulėtą kovo šeštadienį pasidalyti savo prisiminimais į KTU Humanitarinį fakultetą Snieguolę pakvietė Lietuvos universitetų moterų asociacija. Susitikimo tema: „Lietuvių moterų kultūrinė veikla išeivijoje“. Įdomus S.Jurskytės pasakojimas prasidėjo nuo lemtingo 1944-ųjų rudens. Tų metų spalį, netoli Žemaitijos jau dundant fronto linijai, visa Jurskių šeima – žinomas Lietuvos inžinierius, kurio dėka 1926 metais buvo įsteigta pirmoji ir tuo metu vienintelė Lietuvos radijo stotis, Alfonsas Jurskis, jo žmona Ona ir trys vaikai – Liutauras, Snieguolė ir Juozas, kuriam buvo tik ketveri metukai, – susėdusi į du ilgus vežimus, įsidėjusi šiek tiek maisto ir daiktų, paliko savo gražiai sutvarkytą ūkį Karužiškėje prie Medvėgalio ir patraukė Vakarų link. Teko patirti daug: ir bombonešių antskrydžių, neturint kur pasislėpti, nebent po vežimu, ir naktų be pastogės laukuose, ir nepravažiuojamų pabėgėliais užsikimšusių kelių, ir neišbrendamą purvą bei didžiulę baimę, sumišusią su vargu.

Po septynių savaičių Jurskių šeima pasiekė Sileziją. Čia apsistojo, bet fronto linija grėsmingai artėjo. Jurskiai traukė toliau į Vakarus, kol pasiekė Augsburgą, kuriame susispietė nemažas būrys bėglių ne tik iš Lietuvos. Dauguma lietuvių – inteligentai, todėl vienas pirmųjų rūpesčių – kaip, karui pasibaigus, nebūti sugrąžintiems į sovietų užimtą tėvynę, kurioje lauktų žūtis. Lietuvių bendruomenei padėjo 1940-aisiais užsienyje atsidūrę mūsų emigrantai, dažniausiai buvę diplomatijos atstovai. Ne visiems bėgliams taip pasisekė. Ukrainiečiai, S.Jurskytės pasakojimu, turėjo net užsidaryti bažnyčioje ir kone gintis, kad nebūtų sugrąžinti į Sovietų Sąjungą.

Pagaliau, gavę pabėgėlio statusą, lietuviai pradėjo rūpintis, kaip sudaryti sąlygas vaikams, jaunuomenei mokytis lietuvių kalba. Kūrėsi lietuviškos mokyklos, kuriose ėmė mokytojauti buvę Lietuvos universiteto profesoriai „pabėgėliai“ dr. V.Viliamas, dr. Antanas Vasiliauskas, vėliau – jau JAV – prof. A.Salys ir V.Krėvė-Mickevičius. „Tai buvo gana sudėtinga, – sako S.Jurskytė. – Mes, mokinukai, dažnai nesugebėdavome suprasti jų minčių. Vadovėlių nebuvo, tad profesoriai diktuodavo, mes užsirašydavome. Išimtis gal buvo rašytoja Petronėlė Orintaitė, kuri Lietuvoje buvo dirbusi mokytoja ir puikiai perpratusi mokymo metodiką“.

Tačiau apie 1950-uosius pabėgėlių stovyklų išlaikymas buvo nutrauktas. Karas baigėsi, prasidėjo atstatymo laikotarpis ir visiems reikėjo ieškoti pragyvenimo šaltinio. Europoje jį rasti buvo sudėtinga, viskas sugriauta, infliacija, pinigų vertė visai krito. Tada jaunimui atidarė duris Kanada ir Australija. Jauni žmonės buvo priimami darbams dvejiems metams, po to galėjo tikėtis teisės ten likti. O dar po metų šeimoms duris atidarė ir Jungtinės Amerikos Valstijos, tik reikėjo turėti, kas tą šeimą į Jungtines Valstijas pakvies. „Tada – prisimena S.Jurskytė, – lietuviai buvo solidarūs, tiesė pagalbos ranką vieni kitiems. Ir mus iškvietė šeima, su kuria kelionėje susipažinome ir kuri jau anksčiau buvo nuvykusi ten gyventi“.

Apie 20 tūkst. lietuvių suplaukė (kelionė vyko laivais) į JAV. Didžiausia bendruomenė susikūrė Čikagoje, kuri pabėgėlių net buvo vadinama trečiuoju Lietuvos miestu, po Vilniaus ir Kauno. Tačiau lietuviai kūrėsi ir kitur – Bostone, Filadelfijoje. Jurskių šeima apsigyveno Filadelfijoje.

„Amerika kaip sriuba, – sako Snieguolė, – paskęsti joje labai lengva“. Bet lietuviai gyveno noru išlikti lietuviais. Tam turbūt padėjo ir 1949 metais dar Europoje VLIK-o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) paskelbta Charta, kurios pirmajame punkte buvo įrašyta: „Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendruomene nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio lietuvių bendruomenę“.

„Šie žodžiai mums tapo savastimi“, – prisimena S.Jurskytė. Ji, baigusi gimnaziją, įsitraukė į visuomeninę veiklą, nes tik joje galėjai išreikšti savo tautiškumą. Kūrėsi lietuvių chorai, tautinių šokių rateliai, buvo organizuota vienos valandos savaitinė lietuviška laida per radiją. Ji brangiai kainavo, reikėjo surasti aukotojų, kurie ją paremtų. Snieguolė tapo laidos diktore, vėliau redaktore. Į šią veiklą įsitraukė ir lietuvių moterų organizacijos. Tuo metu JAV jų buvo keturios. Tai Lietuvių katalikių moterų draugija, įsikūrusi Lietuvoje dar 1908-aisiais ir pokario metais perkėlusi savo veiklą į užjūrį, kuriai vadovavo nenuilstanti visuomenės veikėja Magdalena Galdikienė. Jungtinėse Valstijose tuo metu veikė dvi vietinės lietuvių moterų organizacijos: „Vienybė“ ir „Lietuvos dukrų draugija“. Be to, dar Europoje tarp išeivių pradėjusi organizuotis Lietuvos moterų klubų federacija, kuriai vadovavo Birutė Novickienė, Ligija Bieliukienė ir žinoma mūsų operos primadona V.Jonuškaitė-Zaunienė. Į jos veiklą įsitraukė ir S.Jurskytė.

„Visa moterų organizacijų veikla buvo skirta tautiškumui išsaugoti ir kovai už nepriklausomos Lietuvos pripažinimą“, – sako Snieguolė. Tai buvo didelis ir sudėtingas darbas, nes JAV nepripažino Lietuvos okupacijos. Svarbiausia buvo atkreipti į save dėmesį ir kad esi lietuvių tautos atstovė. Visos įsigijome tautinius drabužius, labai tikslius, pagal Lietuvos regionus, garsių lietuvių menininkų Tamošaičių išaustus. Kai kurios audėme ir pačios, Tamošaičių pamokytos, nes tautiniai drabužiai buvo labai brangūs. Juos dėvėdavome ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių proginiuose renginiuose. Amerikiečiams jie pasirodė labai gražūs. Tautiniai drabužiai ypač būdavo reikalingi minint Vasario 16-ąją. Tą dieną gaudavome net municipaliteto leidimą iškabinti mieste lietuviškas tautines vėliavas, kurias patys turėdavome įsigyti“.

Moterys rengdavo lietuvių dailininkų parodas, lietuviškų knygų pristatymus. Rinkdavo aukas ir, sudariusios maisto ir drabužių siuntinius, juos siųsdavo Sibiro tremtiniams arba Punsko lietuviams. „Labai keista, bet gaudavome net padėkos laiškų. Vadinasi, siuntinėliai pasiekdavo net tremtinius. Kaip padėką gaudavome net jų padarytų rankdarbių: apmegztų nosinaičių, staltiesėlių. Iš „LKB kronikos“ sužinojusios apie suimtus kunigus, ėmėme rašyti ir siųsti jiems laiškus į kalėjimus. Žinojome, kad laiškai jų nepasieks, bet, jei kalėjimo valdžia žinos, kad jais domimasi ir JAV, gal galutinai su jais nesusidoros“, – pasakojo S.Jurskytė.

Moterys rinko aukas ir Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje, mat valstybė padengdavo tik pusę mokymo išlaidų.

Ypatingą pakilimą tautinis judėjimas įgavo po Romo Kalantos susideginimo. Tada, sako Snieguolė, prie tautinio judėjimo ėmė dėtis jaunimas, kurio tautinė savimonė jau buvo pradėjusi blėsti.

„O koks buvo JAV moterų, taip pat ir lietuvaičių socialinis judėjimas?“ – klausiame S.Jurskytės.

Septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose ėmė reikštis „bitnikų“ judėjimas. Tai jaunuoliai, ėmę kelti asmeninės laisvės idealus. Šis judėjimas paskatino ir moteris reikalauti savo teisių, dėl ko iki tol buvę skirtingi moterų ir vyrų atlyginimai už tą patį darbą buvo sulyginti.

Tačiau socialiniai laimėjimai nekompensavo nostalgijos, kuri, pasak S.Jurskytės, jaudino mūsų išeivius. Snieguolė cituoja girdėtus žodžius: „O kad galėčiau nors kartą pasivaikščioti tame tėviškės miškelyje, kurio gaivuma lydi mane visą gyvenimą“. Arba: „Kad nors kartą pereičiau Laisvės alėja, kurioje pilna jaunystės prisiminimų“. Bet pasiryžti palikti tai, ką sukūrei ir kuo gyvenai 50 metų kad ir svetimoje šalyje, yra labai sudėtinga. S.Jurskytė pasiryžo. Palaidojusi mamą, kuri sulaukė 98 metų, laiminama brolių ir jų šeimų, krovėsi savo turtą, kurį sudarė dėžės knygų su išeivijoje išleista lietuviška literatūra, išeivijos dailininkų paveikslai, ir grįžo, kaip pati sako, namo, kad čia įsitrauktų į kultūrinį Lietuvos gyvenimą.

„Labai norėjau apsigyventi prieškariu statytame name. Man pavyko. Namas, kuriame gyvenu, statytas 1934 metais. Tai lyg ryšys su mano vaikyste. Einu gatve ir galvoju, kokia aš laiminga, po mano kojomis – mano tėvynės žemė. Aš galiu prisidėti prie kiekvienos gražios iniciatyvos, kad mano tėvynė klestėtų. Šiek tiek dirgina, kad mažai pastebime vieni kitus, mažai dėmesio skiriame artimui, mažai atjautos ir pagarbos. Kitaip suprantama ir asmeninė laisvė“ – sako S.Jurskytė.

Pasak Snieguolės, tik tokia laisvė yra tikra, kuri nevaržo kito žmogaus laisvės.

Susitikimo proga S.Jurskytės vyras leidėjas Domas Akstinas pristatė fotografijas, kuriose gražiai atsispindėjo lietuvių moterų išeivių veikla Amerikoje.

© 2005 "XXI amžius"