|
Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms
ir mirties 35-osioms metinėms
Jis tiese kelius ir lygino takus
Žodis prel. Mykolo Krupavičiaus mirties dešimtosioms
metinėms
Kan. Vaclovas Zakarauskas
Kristus pristato Joną Krikštytoją minioms ir jų klausia: ,,Ko išėjote į tyrus pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Štai tie, kurie švelnius rūbus dėvi, yra karaliaus namuose (Mt 11,7).
Šie Kristaus žodžiai apie Jono Krikštytojo gyvenimo būdą ir jo darbus atskleidžia dvejopo, labai skirtingo tipo žmones. Tikrąja prasme jie yra dvi priešingybės, kaip vanduo ir ugnis.
Žmogus, kurio gyvenimas ir veikla yra pagrįsta nepajudinamais tiesos ir moralės principais, vadinamas asmenybe. O vėjo linguojama nendrė yra simbolis tokio žmogaus, kuris neišsiskiria iš minios nei savo galvosena, nei savo kalba, kuris neturi savo nuomonės. Jis šaukia, kaip šaukia minia. Jo žinios tik gandai, minios gandai, minios opinija. Jis bijo pasakyti ,,ne ir tada, kai aiškiai žino, kad tai netiesa. Tokio tipo žmonės nėra asmenybės, jie greičiau dvasios skurdžiai. Ir ko vertas toks žmogus, kuris neturi savo aš?
Jonas Krikštytojas skelbia protestą minios žmonėms: ,,Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! (Mt. 3,1-12). Jonas nepataikauja miniai ir nelaukia, kad ji jam sukeltų ovacijas, nepaiso mados. Jam principai buvo viskas, jis jų neišsižadėjo dėl blizgančio auksu pinigo ar ant krūtinės kabinamo medalio. Jis visiems atvirai kalbėjo ir žmogeliui, ir tautos vadams, paprastiems Rašto žinovams, ir fariziejams: Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
Kaip šiandien vertintų tokį nepajudinamų principų žmogų minios žmonės? Be abejo, jį pultų, niekintų ir pravardžiuotų, rašytų anonimiškus laiškus. Bet štai ką tenka pasakyti apie tokias asmenybes: vieni jų yra įrašę savo vardus į Bažnyčios, kiti į Tautos istorijos puslapius.
Štai šiandien (1980 metais - red.) minime prel. Mykolą Krupavičių, vieną mūsų didžiųjų Tautos laisvės kovotojų, kuris tiesė kelią ir lygino takus į mūsų Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa, jau prieš dešimtį metų (t.y. 1970 metais - red.) miręs. Bet jo darbai ir šiandien garsiai byloja, gal net dar garsiau, negu jam gyvam esant. Gal tik tie jo darbų garso nebegirdi, kurie yra nugrimzdę savo buities gerovėje ar apkurtę nuo tarpusavio rietenų erzelynės...
Kas gi jis buvo mūsų Tautai? Tai buvo vienas iš tų mūsų didžiųjų vyrų, kurie buvo neatskiriamai suaugę su lietuvių krikščioniškosios visuomenės sąjūdžiu. Todėl kalbėti apie juos įmanoma tik lietuvių Tautos ir lietuvių krikščioniškosios visuomenės kelio plotmėje.
Prel. M.Krupavičiaus veikla buvo plati, šakota ir jo išvaryta darbo vaga lietuvių kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime yra plati ir gili. Jis buvo Tautos žadintojas ir šauklys už Lietuvos nepriklausomybę. Savo žavinčiu iš širdies trykštančiu žodžiu, geležine logika, savo sugebėjimu įsiklausyti į žmogaus dvasią tūkstantinėms minioms skelbė, kad Lietuva prisikėlė, ir kad ji bus laisva. Jis kalbėjo ne vienai kuriai tautos daliai, bet apeliavo į visus tautos socialinius sluoksnius ir į visą Tautą. Jis, kaip Tautos tribūnas, skelbė ne tik Tautos laisvę, bet ir Tautos valią ir valingu žodžiu sėjo į lietuvio sąmonę ir širdį didžias moralines vertybes, amžinus tautos idealus. Ir kur jis tik kalbėjo, ten kėlėsi, kūrėsi nepriklausomos kovojančios Lietuvos dalelė. Jis žinojo, kad į lietuvio širdį niekas neužtvers kelio laisvės Varpo aidams ir niekas neužtemdys tautinės ir valstybinės sąmonės, niekas neišgriaus teisybės ir meilės principų, taip giliai įsismelkusių į lietuvišką sąmonę ir kraują.
Su kokiu pasigėrėjimu jis prisimena anų laikų jaunimą. Štai jis rašo: ,,Dirbau ne aš vienas. Su pasigėrėjimu turiu pasakyti, kad man labai daug padėjo dirbti jaunimas, jau baigę mokslą akademikai, studentai ir gimnazistai. Jų turėjau redakcijose ir įstaigose, ir visur, kur tik reikėjo darbščių, ištikimų ir pasiaukojančių žmonių. Nenuilstama idealistinė jaunuomenė ir man savo pavyzdžiu teikė jėgos ir ištvermės.
Tikrai, koks pasigėrėjimas tuometiniu jaunimu ir koks jo įvertinimas, kiek būta jaunatviško idealizmo, kai savo jaunais pečiais jie rėmė mūsų didžiųjų kovotojų laisvės veiklą ir net karo lauke aukojo savo gyvybes. Šiandien mes nenorime klausti, koks mūsų jaunimas išeivijoje ir kiek jis sielojasi pavergtosios Tautos likimu. Kažin, kiek iš jų žinotų dėl pavergtos Lietuvos kovojančių veikėjų vardus? Bet nesistebėkime, kad liberalizmu persisunkę vadai jiems pristato svetimtaučius liberalus žurnalistus, tuo tarpu mūsų didžiųjų Tautos vyrų vardai nutylimi. Šiandien mūsų išeivijos spauda beveik visa užgožta vardais ir veidais tų, kurie nukalė eilėraštį, parašė romanėlį ar į laikraštį reportažą. Kiek jiems pagyrų, tūkstantinės premijos! Tuo tarpu tie, kurie veikia pavergtos Tautai laisvės veiklą, yra ujami, niekinami ir pravardžiuojami.
Bet grįžkime prie prel. M.Krupavičiaus veiklos. 1945 metais jis išrenkamas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Eidamas šias pareigas, jis panaudojo visus savo sugebėjimus, kad VLIKas, turėdamas nepaprastos reikšmės lietuvių veiklai tremtyje, liktų vieningas, gyvas, veiksmingas ir pajėgus kuo sėkmingiausiai vykdyti savo didžiuosius uždavinius. Koks tai buvo sunkus darbas! Juk jis tada kalbėjo į laisvąją pasaulio sąžinę, kai pavergtųjų tautų klausimu viešpatavo kapų tyla. Ir vis dėlto Lietuvos byla tapo žinoma visam pasauliui ir skelbė, kad Lietuvos pavergimas yra atvira, negyjanti žaizda... Prel. M.Krupavičius kovojo ir už lietuvio išeivio tautinę sielą, jo moralinį lygį, jo visišką žmogiškumą. Jis sunkiai išgyveno, matydamas lietuvį, gyvenantį svečioje šalyje ir jau tolstantį nuo savo tautos, nuo savo kalbos, nuo savo bendruomenės, nuo lietuviškos parapijos.
Kai prisimename jo veiklą, jo raštus, pasakytas kalbas, klausiame iš kur jis ėmė tiek laiko visiems savo darbams? Jo neišsemiamas laiko šaltinis buvo tamsios, nemiegotos naktys, iš kurių skolintasi laiko. Ir tik todėl, kad Tėvynė žemiškųjų vertybių skalėje buvo aukščiausia vertybė, kuriai turi nusilenkti ne tik asmeniniai sumetimai, bet ir grupiniai interesai. Jis pamilo savo Tautą nuo pat savo jaunystės dienų, kai ji buvo carų pavergta, kad jos teisės buvo mindomos, kai ji buvo ir neturtinga, ir visų apleista. Tad jis paaukojo jai visas savo jėgas. O jo Tėvynės meilė ir jo ilgesio jausmai neužgeso kartu su jo akių šviesa, bet šviečia mumyse.
Iš knygos Dievui ir Tėvynei
(VI t. P. 404-408), Vilnius. 1997 m.
© 2005 "XXI amžius"
|