Atnaujintas 2005 rugpjūčio 19 d.
Nr.61
(1362)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Skaistkalnę atgaivino vienuoliai

Šv. Pauliaus ordino vyresnysis
Janis Vilaksas

Bažnyčioje kabo paveikslas,
kuris laikomas stebuklingu

Skaistkalnės katalikų bažnyčia

Lietuvą ir kaimyninę Latviją prie Germaniškio teskiria Nemunėlio upė. Vykti ten pasisiūlo Suosto parapijos komiteto pirmininkas Augustas Skadinis. Sėdame į automobilį – ir bemat atsiduriame prie pasienio užkardos. Latviškai kalbantis pareigūnas prašo paso ir vairuotojo pažymėjimo. Į A. Skadinio dokumentus jis beveik nežiūri – Skaistkalnėje šis lietuvis dažnas svečias. Pravažiavus Nemunėlio upę, tuojau atsiveria didingas vaizdas. Ant kalno stovi Skaistkalnės bažnyčia, statyta 1692 metais.

A.Skadinis Latvijoje buvo geras mano palydovas – jis puikiai pažįsta šį kraštą ir moka kalbėti latviškai. Kadaise Skaistkalnės bažnyčia turėjo nemenką dvarą. Jo ūkvedžiu teko dirbti A. Skadinio tėvui. Pati Skaistkalnės bažnyčia yra gausiai lankoma maldininkų. Susipažinti su ja pernai buvo atvykę daugiau nei 2000 žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Tiek jų buvo oficialiai užregistruota. Skaistkalnės bažnyčioje yra paveikslas, kuris laikomas stebuklingu. Daugelį jo malonių yra gavęs ir A. Skadinis. Jis tikino, kad stebuklingų galių turintį paveikslą galima lyginti su Vilniaus Aušros Vartų ar Šiluvos bažnyčios Mergelės Marijos paveikslais.

Kadaise Skaistkalnės bažnyčia turėjo tokius aukštus bokštus, kad jie buvo matomi iš laivų, plaukiančių Baltijos jūroje. Per praūžusį karą bokštus nugriovė rusų artilerija. Mat juose vokiečiai buvo įsirengę stebėjimo punktą.

Kitaip nei Germaniškis, Skaistkalnė nuo seno laikoma miesteliu. Ji turi maždaug pusantro tūkstančio gyventojų. Senais laikais Skaistkalnę valdė vokiečiai ir šią vietovę vadino Šemberga. Miestelyje buvo vienuolynas, kurį po karo sovietų valdžia pavertė ligonine. 2001 metais į Skaistkalnę atvyko dirbti trys Šv. Pauliaus ordino vienuoliai. Jie neatpažįstamai pakeitė bažnyčios ir namo, kuriame jie įsikūrė, aplinką. Čia įrengtas nuostabaus grožio didžiulis gėlynas. Viską padarė patys vienuoliai. Teko bendrauti su vienu iš jų. 35 metų Janis Vilaksas – Skaistkalnės vienuolių vyresnysis, kaip klebonas. Jis pasakojo, kad, metus pasimokęs Rygos kunigų seminarijoje, su keliais draugais nusprendė pratęsti mokslus Lenkijoje, turėdami tikslą tapti vienuoliais. Prieš kelionę visi atvyko į Skaistkalnę ir pasimeldė prie stebuklingu laikomo Dievo Motinos paveikslo.

Išvykdami jaunuoliai nežinojo, kas jų laukia Lenkijoje. Jų likimai susiklostė taip, kad atsirado galimybė grįžti dirbti į Skaistkalnę.

Vienuoliai yra gana užimti, jie aptarnauja kitas Latvijos katalikų parapijas, dalyvauja laidotuvėse, krikštija vaikus. Pasiteiravus J.Vilakso, ar jis neketinąs vykti į užsienį, kur galėtų siekti didesnių mokslo aukštumų, jis šypsodamasis atsakė: „Vietoje mūsų visų laukia didžiuliai darbai. Tikimės, kad sulauksime dar dviejų brolių, kurie šiuo metu mokosi Lenkijoje“.

Skaistkalnėje nuo seno vyksta dideli Kanapinės atlaidai. Anksčiau į juos susirinkdavo daug maldininkų iš Lietuvos, vykdavo turgūs. Ir dabar mūsų tautiečiai gausiai atskuba į triukšmingą mugę Skaistkalnėje.

Bronius VERTELKA

Autoriaus nuotraukos

Skaistkalnė, Latvija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija