Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vokietijos katalikų pasiekimai ir problemos

Mindaugas BUIKA

Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris

Šiomis dienomis popiežiui Benediktui XVI išsirengus į savo pontifikato pirmąją užsienio apaštalinę kelionę, – rugpjūčio 18-21 dienomis jis lankosi savo tėvynėje Vokietijoje, – tarptautinės visuomenės dėmesys nukrypo į Šventojo Tėvo dalyvavimą Kelno mieste vykstančiose Pasaulio jaunimo dienose. Ta proga aptarinėjama ir prieštaringa Vokietijos Katalikų Bažnyčios padėtis (finansiškai ji vis dar stipri, bet dvasiškai susilpnėjusi), pateikiama informacija apie sielovadą didžiausioje tos šalies Kelno arkivyskupijoje bei apie jos ganytoją kardinolą Joachimą Meisnerį, žinomą tvirtomis ir bekompromisinėmis nuostatomis tikėjimo klausimais.

Prieštaringa Bažnyčios statistika

Daugelyje neturtingų pasaulio regionų – pokomunistinėje Rytų Europoje, Azijoje, Afrikoje bei Lotynų Amerikoje – vietos krikščionys Vokietijos Bažnyčią pirmiausia žino dėl socialinių ir misijinių projektų finansavimo. Ten su padėka priimamos tokių vokiškų katalikiškų tarnybų kaip „Renovabis“, „Adeniat“, „Miserior“, „Missio“ dosnumas, ir būtent šios pagalbos dėka minėtuose regionuose buvo išvystyta daug bažnytinių struktūrų. Šveicarijos katalikų žinių agentūros KIPA apžvalgininkas Christofas Arensas primena, kad dar tuo metu, kai Vokietijos piniginis vienetas buvo markė, daugelio Lotynų Amerikos vyskupų dažni vizitai į Vokietiją buvo apibūdinami kaip „kelionės pas San Markę“, ir jų tikslas buvo užsitikrinti sumanytų projektų finansinę paramą.

Iš tikrųjų, kai kalbama apie Vokietijos Bažnyčią, tai pirmiausia pabrėžiama, kad ji gerai organizuota ir turtinga, o tai, be kita ko, lemia unikali bažnytinių mokesčių (Kirchensteuer) sistema. Veikiant šiai sistemai, valstybė iš pagrindinių Bažnyčių (katalikų ir evangelikų liuteronų) narių privaloma tvarka perveda dalį pajamų mokesčio tikinčiųjų bendruomenėms. Gerai veikianti ši sistema užtikrina tvirtą bažnytinės veiklos finansavimą, tačiau pastaruoju metu dėl suprastėjusios šalies ekonominės padėties, neigiamų demografijos tendencijų bei Vokietijos vyriausybės įvedamos mokesčių reformos pasekmių Bažnyčių įplaukos ėmė mažėti.

Vokietijos Katalikų Bažnyčios pajamos sumažėjo per paskutinius finansinius metus nuo 4,49 mlrd. eurų (2003 m.) iki 4,15 mlrd., o Evangelikų Liuteronų Bažnyčios – nuo 4 mlrd. iki 3,7 mlrd. eurų. Šis sumažėjimas verčia peržiūrėti kai kurias sielovadines bei socialines programas (tarp jų ir paramą užsienio tikintiesiems), taip pat gausių etatinių darbuotojų būrį. Finansinė padėtis, be abejonės, yra svarbi Bažnyčios sielovadinės ir socialinės veiklos plėtotei, tačiau gerokai daugiau verta susirūpinti tikėjimo menkėjimu bei dvasinių pašaukimų stoka, ką sąlygojo perdėtos sekuliarizacijos eiga Vakarų visuomenėje.

Vokietijoje, turinčioje 82,5 mln. gyventojų, yra 26,16 mln. katalikų ir 25,84 mln. liuteronų. (Čia kalbama apie oficialią bažnytinę narystę, kurią statistiškai nurodo bažnytinių mokesčių mokėtojų skaičius. Tie, kurie nemoka mokesčių, nelaikomi Bažnyčios nariais, nors gali būti ir tikintys žmonės.) Taigi kiekvienai iš Vokietijos didžiųjų Bažnyčių priklauso maždaug po trečdalį šalies gyventojų, dar apie 4 proc. yra musulmonai, o likusieji jau nėra Bažnyčių nariai. Nuo 1990 metų iš Bažnyčių pasišalino (tai yra nustojo mokėti mokesčius) beveik 3 mln. Vokietijos krikščionių.

Ypač nedaug Bažnyčiai oficialiai priklausančių tikinčiųjų yra pokomunistinėje Rytų Vokietijoje: šiame regione abiejų didžiųjų Bažnyčių nariais yra vos apie penktadalį vietos gyventojų. Žinoma, čia gal tam tikrą vaidmenį vaidina ir kelių kartų totalitarizmą patyrusios visuomenės menkas sąmoningumas: daugelis žmonių vadinamosiose naujose žemėse netampa Bažnyčių nariais, nes nenori mokėti mokesčių. Tačiau reikia pripažinti ir patį tikėjimo silpnėjimą, ką rodo vis retesnis dalyvavimas pamaldose: visoje Vokietijoje tik apie 15 proc. katalikų reguliariai sekmadieniais eina į šv. Mišias.

Dvasinių pašaukimų krizės požymiai taip pat regimi Vokietijos Katalikų Bažnyčioje, kuri administraciniu požiūriu padalyta į 27 vyskupijas (iš viso yra 105 vyskupai) ir 12,5 tūkst. parapijų. Pagal „Zenit“ katalikų žinių agentūros perduotus statistinius duomenis, šalyje nuo 1996 metų diecezinių kunigų sumažėjo 8,4 proc. (nuo 15,7 tūkst. iki 14,3 tūkst.), o kunigų vienuolių – 7 proc. (nuo 4,8 tūkst. iki 4,5 tūkst.). Ypač ryškiai pašaukimų sumažėjo Vokietijos moterų vienuolijose: per minėtą aštuonerių metų laikotarpį seserų vienuolių sumažėjo 22 proc. (nuo 44,5 tūkst. iki 34,8 tūkst.). Nors vidutinis tikinčiųjų skaičius vienam kunigui Vokietijoje dar yra visai neblogas (vienam kunigui tenka 1456 katalikai), tačiau pašaukimų stygius, dėl kurio mažėja ir klierikų, netrukus gali labai išryškėti. Jau dabar vis daugiau parapijų lieka be nuolatinio kunigo ir tenka kviestis į pagalbą kunigus iš Lenkijos ar net Afrikos.

Vokietijos Katalikų Bažnyčia taip pat turi 2,5 tūkst. nuolatinių diakonų, 22,3 tūkst. katechetų, apie 500 pasauliečių misionierių. Bažnyčiai priklauso 9,5 tūkst. vaikų darželių ir pradinių mokyklų (jas lanko 645,7 tūkst. vaikų), 794 vidurinės mokyklos (296,2 tūkst. moksleivių) ir 35 aukštosios mokyklos ir universitetai (17,1 tūkst. studentų). Katalikų Bažnyčia Vokietijoje turi geriausiai sutvarkytą socialinės ir karitatyvinės tarnybos tinklą: ji administruoja 536 ligonines, 1359 poliklinikas ir kitus sveikatingumo centrus, 2,6 tūkst. senelių ir neįgaliųjų globos namų, 1,3 tūkst. našlaičių ir kitų prieglaudų, 2 tūkst. šeimos ir gyvybės apsaugos centrų, 1,3 tūkst. perauklėjimo ir reabilitacijos įstaigų.

Vokietijos katalikų vyskupų konferencijai priklauso 105 hierarchai: kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai. Jiems sielovadoje padeda ne tik kunigai ir vienuolijų nariai, bet ir ypač aktyvūs bei savarankiški vokiečių katalikai pasauliečiai, turintys savo stiprias organizacines struktūras. Tiesa, šioje veikloje kartais pritrūkstama pirminės tikėjimo dvasios bei nukrypstama į nepamatuotą bažnytinės vadovybės kritiką.

Kelno arkivyskupijos pavyzdys

20-ųjų Pasaulio jaunimo dienų šeimininkė Kelno arkivyskupija, kaip minėta, yra didžiausia šalies katalikų diecezija: ji turi 2,2 mln. katalikų, kurie sudaro 43 proc. visų jos teritorijoje esančių gyventojų. Pasauliniu mastu Kelno arkivyskupija pagal katalikų skaičių užima tik 35-ą vietą ir gerokai atsilieka nuo tokių gigantiškų diecezijų kaip Mechiko (18,5 mln. katalikų) arba San Paulo (7,8 mln. katalikų). Didžiausia Europoje yra Milano arkivyskupija, turinti 4,7 mln. katalikų.

Kelno arkivyskupija, užimanti 6,2 kv. km plotą, padalyta į 17 dekanatų, kuriuose yra apie 750 parapijų. Čia darbuojasi apie 1200 kunigų, iš jų apie 200 yra kunigai vienuoliai. Tarp diecezinių kunigų beveik 40 proc. jau yra sulaukę pensinio amžiaus, bet kadangi dvasinių pašaukimų mažėja, tai į pagalbą parapijų sielovadai tenka pasitelkti kunigus vienuolius. Kunigams padeda apie 300 nuolatinių diakonų bei daugiau kaip 500 vadinamųjų referentų bei asistentų – pasauliečių, kurie turi teologinį išsilavinimą.

Kelno arkivyskupija yra ne tik didžiausia, bet ir finansiškai stipriausia vokiečių katalikų diecezija (šiuo požiūriu – galbūt ir visoje Europoje). Jos 2005 metų biudžetas siekia beveik 678 mln. eurų, tai yra daugiau nei tris kartus didesnis už Vatikano biudžetą (205 mln. eurų). Didžiąją dalį biudžeto pajamų sudaro įplaukos iš bažnytinių mokesčių, kurių 2004 metais Kelno vyskupijoje surinkta apie 462 mln. eurų. Dėl jau minėtų neigiamų tendencijų visos Vokietijos mastu pajamos mažėja taip pat ir šioje arkivyskupijoje, todėl planuojama ateinančių 2006 metų biudžetą sumažinti 13 proc.

Pagrindinės Kelno arkivyskupijos biudžeto išlaidos skiriamos trims sritims: sielovadai (2005 metais 235,4 mln. eurų), švietimui, mokslui ir menui (197,5 mln. eurų) ir socialinei tarnybai (114,2 mln. eurų). Šiose struktūrose yra visu etatu įdarbinta net apie 50 tūkst. žmonių, kurių daugiau kaip 30 tūkst. darbuojasi karitatyvinėje srityje. Arkivyskupija taip pat išlaiko 33 įvairias mokyklas su 2 tūkst. mokytojų ir daugiau kaip 20 tūkst. moksleivių.

Tai, kad Vokietijos katalikai yra tradiciškai puikiai organizuoti, rodo ir Kelno arkivyskupijos pavyzdys: iš minėtų 2,2 mln. diecezijos tikinčiųjų 400 tūkst. yra įvairių bažnytinių organizacijų ir sąjūdžių nariai bei apie 200 tūkst. aktyviai veikia pačiose parapijų bendruomenėse: gieda chore, tarnauja ministrantais, talkina katechezėje, platina spaudą ir literatūrą bei pan. Nepaisant tokio organizuotumo, tikėjimo praktika, kaip sekuliarizacijos pasekmė, silpnėja ir Kelno arkivyskupijoje. Štai per pastarąjį ketvirtį amžiaus (1980-2004 metais) dalyvavimas sekmadienio šv. Mišiose sumažėjo nuo 21 proc. iki 12 proc. visų tikinčiųjų.

Kinta ir visi kiti svarbiausi bažnytiniai rodikliai: 1980 metais Kelno arkivyskupijoje buvo pakrikštyta 21 tūkst. kūdikių, o 2004-aisiais jau tik 17 tūkst. Pirmosios Komunijos suteikimas sumažėjo per tą patį laikotarpį nuo 28 tūkst. iki 21 tūkst. Sutvirtinimo sakramento teikimas – nuo 22 tūkst. iki 11 tūkst., sutuokta porų – atitinkamai 9 tūkst. ir 4 tūkst.

Kardinolo J.Meisnerio patirtis ir įžvalgos

Nuo 1989 metų Kelno arkivyskupijai vadovaujantis kardinolas Joachimas Meisneris kaip tik yra įsitikinęs, kad aktyvus pasirengimas pirmą kartą Vokietijoje vykstančioms Pasaulio jaunimo dienoms ir jų eiga suteikia puikia pastoracinę galimybę dvasiškai gausinti diecezijos ir visos šalies bei pasaulio katalikų bendruomenės jaunąją kartą. Ganytojas gana skeptiškai žiūri į perdėtą vokiečių katalikų įsitraukimą į organizacinę ir institucinę veiklą, kuri dažnai lieka atskirta nuo tikėjimo praktikos. Bažnyčiai dabar pirmiausia reikia ne „vadybininkų“, bet „liudytojų“ ir „maldininkų“, sako kardinolas J.Meisneris. Štai kodėl dabartiniame jaunimo susitikime su popiežiumi Benediktu XVI taip pat dalyvaujantis gausus kardinolų ir vyskupų būrys iš Vakarų ir Rytų Europos skiria ypatingą dėmesį Eucharistijos šventimui, Atgailos sakramentui, rekolekcijoms ir meditacijoms, tikintis „jaunimo gyvenimo orientacijos į Jėzų Kristų“.

Savo kilme, gyvenimu ir bažnytinės tarnystės patirtimi kardinolas J.Meisneris beveik idealiai sieja abi Europos dalis. Jis gimė 1933 m. gruodžio 25 d. katalikiškosios Silezijos centriniame Breslau (dab. Vroclavas) mieste. Čia ypač gyva Vidurio Europos tautų – vokiečių ir lenkų – religinė tradicija. Po Antrojo pasaulinio karo Silezijai tapus Lenkijos teritorijos dalimi, J.Meisneris, kaip ir milijonai kitų vokiečių, patyrė sunkią tremtinio dalią. Su šeima atsidūręs Tiuringijoje, visai kitoje – protestantiškoje aplinkoje, kur, kaip ir visoje sovietų okupuotoje Rytų Vokietijoje, netrukus buvo įvestas komunistinis režimas su valstybinio ateizmo ideologija, J.Meisneris liko ištikimas paveldėtam katalikų tikėjimui ir pasirinko dvasinės tarnystės kelią.

Baigęs teologijos ir filosofijos studijas Erfurte, jis 1962 m. gruodžio 22 d. gavo kunigo šventimus. Erfurto vyskupijoje dirbo parapijų sielovadoje, buvo diecezijos „Caritas“ vadovas, 1969 metais Romos Grigaliaus jėzuitų vadovaujamame universitete apgynė teologijos doktoratą. 1975 m. gegužės 17 d. konsekruotas vyskupu, ėjo Erfurto vyskupo augziliaro, vėliau šios diecezijos apaštalinio administratoriaus pareigas. Darbuodamasis sunkiomis komunistinio režimo sąlygomis, atkakliai gynė tikėjimo reikalus, ieškojo bendravimo su panašiomis sąlygomis atsidūrusiais kaimyninių Rytų bloko tautų ganytojais. Užsimezgė bičiulystė su tuometiniu Krokuvos arkivyskupu kardinolu Karoliu Vojtyla, su kuriuo artimi santykiai liko ir šiam 1978 metais tapus popiežiumi Jonu Pauliumi II.

1980 m. balandžio 25 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį unikalioje padėtyje buvusio, siena į vakarinę ir rytinę dalį padalyto Berlyno vyskupu, 1983-iųjų pradžioje pakėlė kardinolu. 1982-1989 metais kardinolas J.Meisneris buvo renkamas Rytų Vokietijos episkopato, tuomet vadinto Berlyno vyskupų konferencija, pirmininku. 1988-ųjų pabaigoje paskirtas ganytoju visai kitomis sąlygomis buvusios didžiosios Kelno arkivyskupijos, kardinolas J.Meisneris neužmiršo sunkios Rytų Europos krikščionybės patirties: vadovaudamas bažnytinės paramos fondui „Renovabis“, jis daug prisidėjo prie pokomunistinių šalių tikinčiųjų bendruomenių atsikūrimo. Už suteiktą svarbią pagalbą kardinolui J.Meisneriui yra dėkinga ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

Daug metų vadovaudamas Kelno arkivyskupijai, kurioje yra daugelio Vokietijos bažnytinių struktūrų ir organizacijų centrinės būstinės, kardinolas J.Meisneris daro didelę įtaką visos šalies Bažnyčios gyvenimui. Dėl savo tvirtų ir bekompromisinių nuostatų dėl celibato, seksualinės moralės ir gyvybės gynimo – šiais klausimais jis nevengia kritikuoti net ir politikos lyderių, – kardinolas J.Meisneris neretai liberalioje laicistinėje žiniasklaidoje vadinamas „fundamentalistu“. Atsakydamas ganytojas pabrėžia, jog „iš esmės turi didžiuotis, kad mąsto fundamentaliai“. Jeigu kas jam bando prieštarauti pasitelkdamas teologines spekuliacijas, kardinolas J.Meisneris tuoj pat nutildo pabrėždamas, jog „teologijos subtilybės dar nieko neatvedė nei į tikėjimą, nei į šventumą: kuo žmogus yra arčiau Dievo, tuo paprasčiau kalba“.

Ganytojo įsitikinimu, dabar, kai Visuotinę Bažnyčią valdo vokiečių kilmės popiežius Benediktas XVI, pasaulis su ypatingu dėmesiu žvelgia į Vokietijos katalikybę, ir tai yra naujas iššūkis šalies Bažnyčiai. Ji turi nutraukti nesibaigiančias diskusijas dėl moterų kunigystės, celibato ir kitų panašių temų, kurios jau seniai yra aptartos. Kardinolas J.Meisneris sako, kad Bažnyčia turi tvirtai stoti prieš laicistinę ir materialistinę šių laikų dvasią („Zeitgeist“) ir iš esmės imtis Europos naujosios evangelizacijos. Ir jis yra teisus.

© 2005 "XXI amžius"