|
Mintys apie tėvynę, 1
2005 metų svarstyklės jau persisvėrė į antrąją pusę. Lietuva plūkiasi įvairiuose politiniuose skandaluose, kuriuos neproduktyviai komentuoti, svarstyti, vertinti metasi politologų minios. Į bevaisę polemiką įsitraukia politikai, suinteresuoti užtarti ar dar stipriau nulinčiuoti visų linčiuojamą asmenį, o po to ir paprasti politikuojantys piliečiai. Ir nebelieka laiko pažvelgti į labiau išliekančias vertybes, nebelieka laiko įvertinti mūsų pačių tikruosius darbus, nebelieka laiko prisiminti tėvynės žygdarbius.
Pavasarį Lietuva (aišku, toli gražu ne visa) paminėjo garsiojo Kalniškės mūšio 60-ąsias metines. Tada,1945 metų gegužės vidury, tik ką Berlyne nenugalimoji raudonoji armija buvo privertusi nacistinės Vokietijos karo vadus pasirašyti kapituliacijos aktą ir atskirais daliniais grįžo į savo plačiąją tėvynę. Tačiau Lietuvoje, netoli nuo Lenkijos, laimėtojai patyrė skaudžių nesėkmių: Kalniškės miške įvyko didelis mūšis tarp tada, pasibaigus karui, Lietuvą vėl okupavusių sovietinių NKVD pulkų ir nuo gresiančio prievartinio ėmimo į raudonąją armiją į mišką pasitraukusių Dzūkijos kaimų jaunuolių. Mūšyje, kaip ir visose kitose ilgose kovose, jaunuoliams, jau sudariusiems besiformuojančių partizanų būrių branduolį, prieš naująjį nuožmų priešą talkininkavo ir jaunos merginos, irgi pasiryžusios ginti žmogui ir tautai Dievo suteiktą laisvę. Mūšis buvo ilgas, varginantis, žiaurus. Juk su kare patyrusiais, stipriąją nacistinės Vokietijos armiją įveikusiais sovietų kariniais būriais kovėsi paprastas kaimo jaunimas, vos ne pirmą kartą į rankas paėmęs karštą ginklą, daugiau mokytas ant žirgelio joti pas mergelę, rankose žagrę laikyti, kasas pinti ir rūtų darželį prižiūrėti. Namuose jie ir jos paliko savo jaunesnius brolius ar sesutes, tėvelius ar motules, mylimąsias ar mylimuosius. Bet jie kovėsi, kovėsi ir laimėjo... Nors ir daugel jų pačių tą gegužės dieną krito, bet priešų dar daugiau paliko gulėti...
Partizanų mūšių aidai šią vasarą atsimušė mūsų širdyse nekart. Šį rugpjūtį sukako 60 metų kitam garsiam mūšiui, irgi vykusiam Dzūkijos krašte. Tai buvo ilgas, dar labiau varginantis ir žiaurus Žuvinto ežero mūšis, tada tęsęsis net visą savaitę. Sovietiniai pasieniečių būriai, irgi grįžę iš pergalingo karo prieš Vokietiją ir išmokę visų kovos metodų, susidūrė su savo kraštą puikiai pažinojusiais lietuviais partizanais, taip įgijusiais žymų pranašumą prieš savo priešą. Žuvinto partizanai, siekdami atsispirti prieš daug kartų didesnes priešo pajėgas, pasinaudojo net ežere plaukiojančiomis salomis, pelkynais ir kitokių gamtos prieglobsčių privalumais. Net du rusų pasieniečių pulkai neįveikė 30 partizanų, besislapsčiusių ežero salose, pelkynuose ir vandenyje, ir turėjo išvykti su didžiuliais gyvosios jėgos nuostoliais.
O Suvalkijoje, Skardupiuose, buvo prisimintas kitas Antrojo pasaulinio karo tęsinio įvykis Lietuvos partizanų Tauro apygardos įkūrimas 1945 metų vasarą. Apygardos štabą įkuriant vienas svarbiausių jo veikėjų buvo kunigas, nepalaužiamasis Antanas Ylius. Tuo turėtų didžiuotis Lietuvos katalikai, ypač dvasininkai, nes jau nuo seno antibažnytininkai, visokio plauko ateistai kartoja seną mintį esą Lietuvos kunigai beveik visada nepaisė tautos interesų, būdavo jos priešų (rusintojų ar lenkintojų) pusėje. Net ir toks tautai nusipelnęs dvasininkas kaip vyskupas A.Valančius esą neparėmė 1863 metų sukilimo. Laimei, sovietinės okupacijos metai davė tautai daug pasiaukojusių kunigų. Vienas jų yra kun. A. Ylius. Deja, ne visi dabarties dvasininkai linkę pripažinti ir įvertinti tokių į nuožmaus priverstinio karo karuselę įtrauktų kunigų, kaip ir kitų mūsų tautiečių, sudėtą auką ant tėvynės aukuro.
Prisimenant partizaninės kovo 60-metį, tenka stebėtis neįveikiamu tautos atsparumu ir atkaklumu. Tas atsparumas ir atkaklumas tęsėsi visus 50 okupacijos metų. Susilpnėjus partizaniniam pasipriešinimui mums teko prisiminti istorijos išbandytą knygnešystės kovą. Daugiau nei prieš 30 metų prasidėjusi (o iš tikrųjų niekada ir nedingusi, nes ir partizanams tautinė laisva spauda buvo vienas svarbiausių kovos būdų) ji tęsėsi iki pat nepriklausomybės atkūrimo, kaip tik ir suklestėjusi naujomis įvairiaspalvėmis šviesomis Atgimimo metais.
Bet laisvės sąlygomis gyvendami, patiriame mums nenumatytus dvasinius sunkumus. Mes patiriame vieną dvasinį pralaimėjimą po kito. Tautoje daugeliu klausimų, daugelyje sričių vyksta sunkiai paaiškinamas susipriešinimas. Dėl pasaulėžiūros, dėl partiškumo, dėl rinkimų į valdžios institucijas susipriešina geriausi draugai, giminės, šeimos nariai. Gal susipriešinimas gilėja todėl, kad anais sunkiais laikais prieš mus kovojo aiškus išorinis priešas, buvo aiški takoskyra tarp laisvės ir nelaisvės. Dabar, laisvės sąlygomis, išorinio priešo lyg ir nėra. Labiausiai mums visiems dabar kenkia vidinis priešas, kai laisvę pasiekėme kiekvienas turėdami labai skirtingą sąmonės lygį skirtingą tautiškumo supratimo požiūriu, skirtingą krikščioniškumo požiūriu, pagaliau skirtingą laisvės supratimo ir įvertinimo požiūriu. Daugeliui mūsų, o ypač tiems, kurie užėmė postus svarbiausiose valstybinėse institucijose, valdžia tėra tik savo siaurų egoistinių interesų patenkinimo galimybė. Tokie žmonės tik išmoko žarstytis patriotine tematika, tačiau jie niekada neprisimena mūsų tautos skausmingojo meto, o jeigu ir prisimena, tai tik formaliai, tik iš reikalo. Tokių, deja, yra nemaža dalis. Juos ir bažnyčioje pamatysi tik per didžiąsias šventes, tik pakviestus, tik pasirodymui. Jie nedalyvauja partizanų paminėjimuose, nes jie nekenčia jų arba, geriausiu atveju, lieka abejingi jų žygiams ir jų netektims. Jeigu jie pamąsto ar pakalba apie Lietuvą, tai tik labai apibendrintai, bejausmiai. Geriausiu atveju Lietuvą jie gerbia tik kaip buvusią nuo jūrų iki jūrų. O juk Lietuva tai visi mūsų žmonės su savo darbais, džiaugsmais ir skausmais, praeityje, dabartyje ir ateityje. Ir okupacijos 50 metų jie linkę pamiršti, jų neminėti. Ir tad kai kurių jų nuobodų gyvenimą paįvairina tik tie politiniai skandalai, jų narpliojimas.
Atsidūrę kosmopolitizmo jūroje, mes jau beveik visiškai esame praradę tautines krikščioniškas tradicijas. Mūsų tautinį identitetą atspindinčius beišnykstančius reiškinius retkarčiais matome tik per televiziją ar kuriuose nors viešesniuose ar uždaresniuose renginiuose (tautiniai šokiai, tautinės dainos, paminėjimai, atlaidų šventės). Kokio nors žygio imtis privačiai jau nerandame nei laiko, nei jėgų, nei prasmės. Ir kaip būna smagu, kai atgaivinti mūsų tradicijas ar net sukurti naujas imasi kokia nors nedidelė bendruomenė, nedidelis ratas žmonių. Tarp tokių būtina paminėti Kaune prieš dešimt metų prasidėjusią tradiciją trijų daugiabučių namų kieme gražiai tautiškai švęsti Žolinę. Švenčiama prie kryžiaus (su kenčiančios Dievo Motinos Marijos skulptūra), kurį šiame kieme, esančiame didmiestyje, padarė ir pastatė partizaninio pasipriešinimo dalyvis, sovietinių lagerių kalinys, šio kasmetinio susibūrimo iniciatorius Albinas Staugaitis. Jo padėjėja organizuojant šią šventę yra A.Staugaičio žmona Onutė. Šiais metais jie šventė bendro gyvenimo auksinį jubiliejų. Nepaisydami savo amžiaus, išvargtų vargų (Onutė, kaip politinė kalinė, dalyvavo Kengyro sukilime, neteko sveikatos), jie suteikia Žolinės šventės džiaugsmą ir savo kaimynams, ir kitiems čia susirenkantiems jau dešimt metų: skamba nuostabios lietuviškos dainos apie tėvynę, apie okupacijos vargus ir nepamirštamą partizanų pasipriešinimo dvasią, bendraujama prie vaišių stalo. Šių žmonių gerumo pavyzdys duoda vaisių: šiemet panašiai Žolinę Kaune šventė ir Dainavos, ir Kalniečių, ir Aleksoto seniūnijų bendruomenės.
Tegul tie tautiniai žiburėliai negęsta, tegul jie plečiasi po visą Lietuvą ir atgaivina mūsų sugrubusiais širdis. Tai mūsų tėvynės džiaugsmas, tai mūsų tėvynės skausmo atmintis.
© 2005 "XXI amžius"
|