|  
 
Garbingoje Šiaurės Lietuvos parapijoje  
            
               
                  | 
               
               
                |  
                   
Nemunėlio Radviliškio klebonas
  
 kun. Henrikas Bernatovičius  
Autoriaus nuotrauka  
		   
		 | 
	        
	     
             Sekmadienį Nemunėlio Radviliškyje lankysis Panevėžio 
              vyskupas Jonas Kauneckas. Ta proga pakalbinome šios parapijos kleboną. 
              Tylokas, susikaupęs, parenkantis kiekvieną žodį - tokį susidarai 
              įspūdį susipažinęs su Nemunėlio Radviliškio klebonu kun. Henriku 
              BERNATOVIČIUMI.  
              
             Ketvirtus metus klebonaujate parapijoje, kurioje yra dirbęs 
              būsimasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius. Ar pastebite 
              jo pėdsakų?  
Mane patį tai verčia pasitempti, nes Nemunėlio Radviliškyje išsaugota gera V. Sladkevičiaus dvasia. Jo atlikti darbai čia nepamiršti. Daug jo krikštyta vaikų, sutuokta jaunavedžių porų ne vien iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos. Teko, jau jam būnant kardinolu, matyti jį Pivašiūnų bažnyčioje vienų atlaidų metu. Jis man paliko didžiulį įspūdį. Jo Eminencija tiesiog spindėjo nuoširdumu ir paprastumu.
 
             Po V. Sladkevičiaus Nemunėlio Radviliškio klebonais yra 
              dirbę ir kiti kunigai. Kokį radote jų palikimą?  
 Iškilių darbų parapijoje sugebėjo nuveikti ir kiti klebonai. Kun. Henrikas Navickas įrengė bažnyčios apšildymą, sudėjo dvigubus langus, jis daug dirbo su jaunimu, pats dėstė tikybą. Kun. Raimondo Kazlausko dėka buvo įkurtas anoniminių alkoholikų klubas Santaka. Nenutrūksta jo veikla ir šiandien. Savo veiklos viešai jis nerodo, bet didžiausi darbai yra atliekami slapta. Su Santaka palaikau glaudžius kontaktus.  
 
             Prieš atvykdamas dirbti į Nemunėlio Radviliškį, dirbote 
              Aleksandravėlės parapijoje Zarasų rajone. Ar regite skirtumų tarp 
              dabartinės ir ankstesnės parapijų?  
Skirtumo tarp šių dviejų parapijų nematau. Nebent tai, kad Nemunėlio Radviliškis yra seniūnijos centras, čia gyvena daugiau žmonių, veikia pagrindinė mokykla. Dirbant Aleksandravėlėje, taip pat teko aptarnauti ir kaimynines parapijas. Aleksandravėlės bažnyčia plūkta iš molio, ją statėsi patys tikintieji. Prie manęs buvo pažymėtas šventovės 200 metų jubiliejus. Skirtis su Aleksandravėlės parapijos tikinčiaisiais nebuvo lengva, nes jau daugelį jų neblogai pažinojau. Be to, mane kerėjo ypatingai graži to krašto gamta, akis glostantys melsvi ežerai.
 
             Nemunėlio Radviliškyje gyvena įvairių tikėjimų žmonės. Ar 
              tarp jų nepasitaiko įsiliepsnojančios priešpriešos?  
 Tikrai nesu pastebėjęs, kad tarp vietos katalikų ir kitų tikėjimų žmonių pasitaikytų kokių nors nesutarimų. Glaudus ryšys tarp Lietuvos ir Latvijos katalikų. Skaistkalnės bažnyčioje per Kanapinės atlaidus aukoju šv. Mišias ir sakau pamokslą lietuviškai. Vienas kunigas latvis iš Skaistkalnės atvyksta į Nemunėlio Radviliškį laikyti šv. Mišių savo kalba.
 
Savotiška giminių šventė vyksta per Žolinę  didžiausius atlaidus Nemunėlio Radviliškio parapijoje. Suvažiuoja čia gimę ir augę, bet dabar svetur gyvenantys žmonės. Bažnyčia ir šventorius būna pilnutėliai. Gražiai šventei aktyviai rengiasi visa mūsų bendruomenė.
 
             Iš jūsų atsakymų susidaro įspūdis, jog gyvenate be rūpesčių... 
             
Turiu ir jų, tačiau bandome visas problemas spręsti vietoje, o ne jas viešinti. Bažnyčioje galėtų būti daugiau tikinčiųjų. Sekmadieniais jų būna apie pusšimtį, eilinėmis savaitės dienomis  vos keli, ir tai vyresnio amžiaus. Dauguma jaunimo abejingi bažnyčiai.
 
             Augote Vilniaus krašte, šeimoje, kur buvo bendraujama lietuviškai 
              ir lenkiškai. Vidurinėje mokykloje buvo mokoma lietuvių, rusų ir 
              lenkų kalbomis. Dabar niekas nepasakytų, kad nesate grynas lietuvis. 
             
Vaikystės ir jaunystės metais neužsisklęsdavau savo kiaute. Dirbdamas paprastu darbininku vienoje Vilniaus gamykloje, susidurdavau su lietuviais. Gerai kalbėti lietuviškai išmokau studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje.
 
             Pernai pažymėjote savo gyvenimo 50 ir kunigystės 20 metų 
              sukaktis. Kas jus skatino rinktis kunigo kelią?  
Kad pasukau dvasininko keliu, lėmė irgi darbas toje pat Vilniaus įmonėje. Ten sutikau jaunimo, kuris domėjosi Bažnyčios gyvenimu, dalyvavo jos veikloje. Teko bendrauti su kunigais, kurie sovietiniais metais buvo priversti dirbti gamykloje - joje tarsi atlikti kažkokią bausmę. 
 
Kunigavimo krizės nesu patyręs. Man nebuvo iškilusių abejonių dėl pasirinkto kelio. Dievo žodžio skelbimą laikau savo pagrindiniu ir svarbiausiu darbu.
 
             Linkime geros kloties vedant tikinčiuosius doros keliu. 
             
             Kalbėjosi Bronius VERTELKA  
             Nemunėlio Radviliškis,  
             Biržų rajonas  
              
            © 2005 "XXI amžius" 
             |