Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šeimyna neturi skirtis nuo normalios šeimos

Šeimyna ir jos mama-auklė Gendrutė Karitonienė Autoriaus nuotrauka

Daugybė Lietuvos vaikų nejaučia kasdienio savo tėvų švelnumo ir meilės. Vos gimę, jie motinų yra palikti valstybės globai. Netrūksta ir tėvų, kurie verčiau mėgaujasi alkoholiu nei skiria tinkamą dėmesį savo vaikams. Pasidomėti, kaip sekasi Gendrutės ir Henriko Karitonų šeimynai, vykau į Latvelių kaimą (Biržų r.). Ten bendravau su šios šeimynos mama-aukle Gendrute KARITONIENE.

Apkalbos stipriai žeidžia širdį

Ne vienas jūsų augintinis, sulaukęs pilnametystės, buvo išlydėtas į vadinamąjį savarankiško gyvenimo vieškelį. Tai turėtų būti ypatinga laimė, juk jie kažkur nenuklydo. Tačiau kažkodėl nespinduliuojate iš džiaugsmo?

Esu apsisprendusi: dabartiniams augintiniams sulaukus l8 metų, auginti naujų nebeimsiu. Neteisingai daro valdžia, nesistengdama nors kuo padėti. Buvau privesta imti kreditą iš banko, kad įsigyčiau lengvąjį automobilį. Gyvenant vienkiemyje, be jo neįmanoma pasiekti miesto, kur reikia nuvežti vaikus. Laukia namų remontai, tam atiduodi savo atlyginimą. Vyras, ką uždirba, irgi skiria šeimynai. Tiktai iš Vagnoriaus Vyriausybės esame gavę 10 tūkstančių litų paramą, kurią skyrėme savo šimtametės trobos remontui – apkalėme sienas lentelėmis ir pakeitėme langus. Esame nutarę nieko daugiau neprašyti, nes mūsų namai yra privatūs. Nenorėčiau valdiškų, kad po kelerių metų juos galėtų paprašyti grąžinti. Verčiau patys savo vargelį vargsime, kaip kregždės lipdysimės savo lizdelį. Kai sveikatos nebeturėsime, galbūt remontuos vaikai. Nesame nei valkatos, nei girtuokliai ar dar kitokie.

Kodėl jūsų kalba tokia liūdna?

Girdėjau apkalbant, kad Karitonai išnaudoja savo augintinius. Buvo paskleistas gandas, jog vaikus kinkome į plūgą, taip įdirbdami savo žemę. Tuo metu labai skaudėjo širdį. Aplinkui gyvenantys galėtų paliudyti, kad su savo globotiniais taip nesielgiame. Jie patys noriai eina dirbti, siūlosi pjauti veją, kad kiemas atrodytų gražiai, padeda nuravėti gėlynus.

Gal reikia atsisakyti ūkio, kad nekiltų tokių netikusių kalbų?

Vystome ūkį tam, kad turėtume sveiko maisto. Yra 16 raguočių, tarp kurių – šešios melžiamos karvės. Nestokojame ir mėsos – užsiauginame kiaulių.

Grūdines kultūras sėjame vien dėl to, kad būtų kuo šerti gyvulius. Bulvės skirtos maistui ir pašarams. Šiltnamyje anksčiau nei plyname lauke sunoksta pomidorai, užauga agurkai. Kas reikalinga maistui, patys užsiauginame.

Vaikai padeda ūkyje. Didesnieji nenori vykti iškylauti į vasaros į stovyklą. Namuose jie pavalgo kada nori ir kiek nori, jų kąsnių niekas neskaičiuoja. Pramogų čia – irgi pakankamai. O 500 litų, kuriuos gauni už vieno globotinio išlaikymą, nėra tokie dideli pinigai. Paėmus jie bemat ir išleidžiami. Juk viskas brangsta. Perki tai, ko namuose negali pagaminti. Kiek sugebi, renki sąskaitas, kad galėtum jas pateikti galimiems tikrintojams.

Kiekvieną rytą vežu vaikus iki plento, kad juos iš ten paimtų geltonasis autobusiukas. Parsivežti pradinukų vykstu į Biržus, nes jų pamokos baigiasi keliomis valandomis anksčiau nei besimokančių vyresnėse klasėse.

Rugpjūčio pabaigoje dviem savaitėms, kad nuimtų derlių, parvyks mano vyras Henrikas. Nesinori, kad namuose po kojomis painiotųsi kažkas iš svetimų. Vyras į Norvegiją išvyko užsidirbti, kad galėtų nors šiek tiek paremontuoti savo senelių sodybą. Kaip minėjau, jai jau apie šimtą metų. Turime savo tris nepilnamečius vaikus, už kuriuos nuo rugsėjo nebegausime jokios valstybės paramos. Henrikas yra lyg šeimynos tėvas, tačiau jis tokio darbo negali dirbti. Šeimynoje užsiimti tokia veikla gali tik vienas asmuo.

Įsitikinimų nekaitalioja

Teko girdėti, kad užsieniečiai bandė jūsų šeimyną paremti, tačiau jiems kažkuo neįtikote?

Iš pradžių lankė švedai. Turbūt svečiai vylėsi, kad priimsime jų tikėjimą. Aišku, su švedais gal kur nemandagiai pasielgiau, tačiau man paprasčiausiai trūko kantrybė ir norėjau jų paklausti: o kokio gi jūs tikėjimo? Atsisakėme keisti savo tikėjimą, nes esame tvirtai nusiteikę katalikai. Tuo ir baigėsi visos labdaros. Siūlė savo paramą kažkokie metodistai iš Amerikos, tikėdamiesi, kad mes irgi persikrikštysime. Nesugundė ir sekmininkai. Labdaros niekada neprašėme, todėl pikta, kai pageidaujama, kad vykdytume kažkokius keistus reikalavimus.

Biržuose yra automobilių remonto įmonė, kurioje dirba toks Kęstutis. Jis turi pažįstamų Norvegijoje. Iš ten gavome neblogos labdaros.

Teigiate, jog su savo vyru esate katalikai. Ar taip pat auklėjami ir jūsų globojami vaikai?

Mariją Teresę krikštijome labai mažą, nes ji gimė neišnešiota, buvo silpnos sveikatos. Mindaugą krikštijome tada, kai aš turėjau lankyti slaugytojų kursus Panevėžyje. Privalėjau rasti tam laiko. Jį krikštijome dviejų mėnesių. Luką krikštijome šešių dienų. Vaikai, kai ateina laikas , prieina Pirmosios Komunijos. Prievartos netaikome, nors ne visi vaikai noriai eina į bažnyčią. Tačiau patys yra prisipažinę, kad vakarais, kai pasitaiko sunkesni momentai, patys sukalba maldelę. Per Velykas, kai aš su vyru išvykstu į bažnyčią, vaikai laukia mūsų grįžtant. Tik tada kartu sėdame prie bendro stalo. Ridename margučius. Švenčiame kiekvieno vaiko gimtadienį. Tokia proga vieni kitus sveikina.

Bausmė už nepaklusnumą – paravėti darže ar susitvarkyti drabužėlius

Kaip sugebate sužiūrėti tokį pulką vaikų?

Be mano leidimo netgi vyresnieji neina maudytis. Visi turi atsiklausti, ar galima. Aš privalau žinoti, kur yra kiekvienas vaikas. Šeimyna – tai kaip ir kiekviena normali šeima.

Ar esate pikta? Kaip baudžiate prasikaltusius?

Aš sakau vaikams, kad esu pikta, tačiau jie teigia, kad nesu tokia. Paprasčiausiai vykdau mamos pareigas. Jeigu kuris nors prasikalsta, tokiam sugalvoju kokio nors darbo: pagrėbti kiemą, jį pašluoti, paravėti darže. Dažniausiai neleidžiu žiūrėti televizoriaus. Kai ypač supykdo, tada pereinu kambarius. Vaikai žino, jog bus išverstos lentynos ir teks jiems iš naujo viską susidėti. Tvarkingų, aišku, neliečiu, kenčia tie, kurie nelabai mėgsta tvarkos. Tokie stengiasi pirmi nubėgti ir susitvarkyti.

Ar globotiniai kažkuo nustebina?

Kada buvo mano ir Henriko 20 metų sutuoktuvių jubiliejus, tuo metu kelioms dienoms buvau išvykusi į Norvegiją. Išleidau savo atlyginimą tam, kad nors kiek pamatyčiau pasaulio. Grįžusi radau didžiulį tortą, kuri vaikai iškepė kartu su mane pavadavusia moterimi. Sutiko ir su gėlėmis. Mes – ne šeimyna, bet paprasčiausia lietuviška šeima, nes vienas kito labai pasiilgstame.

Būsiu atviras: prieš atvykdamas nesitikėjau rasti taip gražiai sutvarkytą aplinką. Kaip sugebate taip prižiūrėti maždaug hektaro plotą?

Dar neturint svetimų vaikų, po truputį pradėjau tvarkyti kiemą. Paėmus augintinių, sunyko tai, kas buvo sukurta. Gėlės buvo išmintos, ištryptos. Nusviro rankos, kokius porą metų nieko nedariau. Pamažu vaikai išmoko saugoti tai, kas gražu. Prie jaukios aplinkos kūrimo prisidėjo vaikai, mano vyras. Atsirado senų padargų, kuriais, pradėjus ūkininkauti, dirbome žemę. Visko iš karto neįmanoma padaryti. Be to, paskui neįdomu būtų ir gyventi.

Latvelių kaimas, Biržų rajonas

© 2005 "XXI amžius"