Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mūsų tautos švyturiai

Kun. Juozapas Luckus (1885-1965)

Skambutis sukvietė visus į klases. Laukiame lotynų kalbos pamokos. Retais žingsniais, lyg jausdamas gyvenimo naštos svorį, įžengia mokytojas kun. Juozapas Luckus. Skvarbiu juodų akių žvilgsniu permeta visą klasę. Nuo to žvilgsnio mes visi nustėrame, lyg laukdami kažko netikėta. Priėjęs prie staliuko, mokytojas padeda dienyną ir apsisukęs išeina. Mes bijome net pajudėti. Tik žvilgsniais klausiame vienas kitą, kas čia nutiko? Klasėje visiška tyla. Grįžta mokytojas. Visų akys nukreiptos į jį. Ir štai! Pastebime, kaip veide sujuda šypsnys. Mes visi lyg pagal kažkieno įsakymą pratrūkstame garsiai juoktis. Šypsosi ir mokytojas. „Spektaklis“ pavyko. Prasideda pamoka.

Einu šaligatviu pagal šventorių. Klebonijos taku atžingsniuoja kun. J.Luckus. Nors iš tolo mūsų žvilgsniai susitinka, pereinu į kitą gatvės pusę ir prieinu prie vartelių. „Tai ką sakysi?“ – klausia mokytojas. „Man atrodo, kad jūs kažką norite pasakyti“. – „O! Tu kytra moteriškė“. Ne mano „kytrumas“, o jo žvilgsnis privertė mane prieiti prie vartelių. Ir neapsirikau. Jis paprašė, kad mano šeimininkė pas jį užeitų.

Dar žemesnėse klasėse turėjome tokį padykusį Vytuką Montvilą. Kas nutiko – jau neprisimenu. Stovi jis prieš klasę kaltai panėręs galvelę. Kun. J.Luckus, jį apkabinęs ir uždėjęs ranką ant peties, sako: „Ak, tu, cirkininke! Ir man sakė, kad būčiau cirkininku, bet aš pasakiau – ne! Aš būsiu kunigas“.

Aš jau Kauno universiteto Istorijos-filologijos fakulteto studentė. Egzaminuoja prof. M.Račkauskas, graikų ir lotynų kalbų specialistas. Prieškario Lietuvoje Švietimo ministerijoje buvo vizitatoriumi, lankė gimnazijas. Pažinojo visus lotynų kalbos mokytojus. Kaip pirmakursės teiraujasi, kur baigiau gimnaziją, kas dėstė lotynų kalbą. „Tai kokį pažymį turėjai?“ – klausia. „Penkis“, – atsakau. „Pas kun. J.Luckų penkis?!“ – nustemba jis. Daugiau nieko neklausinėdamas, studijų knygelėje įrašo: „Labai gerai“.

Mano kurse buvo ir Rūtelė Luckutė. Kun. J.Luckaus pusbrolio dukra. Pasakojo savo įspūdžius iš apsilankymo Prienuose. „Šitiems juodaakiams Luckams lengva mokytojauti“, – parsivežė tokį padrąsinimą. Ji dirbo Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje ir jau senokai mirusi.

Dar man besimokant Išlaužo pradžios mokykloje, kartą mama, parėjusi iš katalikių moterų susirinkimo, pasakojo, kaip klebonas kun. Vytautas Gurevičius žadėjo: „Aš niekam nesakęs nuvažiuosiu kada į Prienus paklausyti kun. J.Luckaus pamokslo“. Gaila, kad, man mokantis gimnazijoje, kun. J.Luckus bažnyčioje pamokslų jau nesakydavo. Bet mums užteko jo pamokų ir žvilgsnio, kuris priversdavo suprasti tai, kas žodžiais nebuvo pasakyta.

Jau 63 metai, kai esu baigusi Prienų „Žiburio“ gimnaziją, ir 40 metų, kai kun. J.Luckus yra Amžinybėje. Bet mūsų visų, buvusių jo mokinių, atmintyje – jis gyvas. Ir man – lyg tik vakar būčiau su juo išsiskyrusi.

Teofilė ŠALČIŪTĖ,
1942 metų žiburietė

Jūrė, Marijampolės rajonas

© 2005 "XXI amžius"