Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mūsų tautos švyturiai

Kun. Juozapas Luckus (1885-1965)

Skambutis sukvietė visus į klases. Laukiame lotynų kalbos pamokos. Retais žingsniais, lyg jausdamas gyvenimo naštos svorį, įžengia mokytojas kun. Juozapas Luckus. Skvarbiu juodų akių žvilgsniu permeta visą klasę. Nuo to žvilgsnio mes visi nustėrame, lyg laukdami kažko netikėta. Priėjęs prie staliuko, mokytojas padeda dienyną ir apsisukęs išeina. Mes bijome net pajudėti. Tik žvilgsniais klausiame vienas kitą, kas čia nutiko? Klasėje visiška tyla. Grįžta mokytojas. Visų akys nukreiptos į jį. Ir štai! Pastebime, kaip veide sujuda šypsnys. Mes visi lyg pagal kažkieno įsakymą pratrūkstame garsiai juoktis. Šypsosi ir mokytojas. „Spektaklis“ pavyko. Prasideda pamoka.

Ką primena buvęs kunigas?

Vieni gražūs ir liūdni prisiminimai netrukus išnyksta, kiti amžinai pasilieka. Aš, dar vaikas būdamas, gerai prisimenu Aleksandravėlės (Rokiškio r.) kleboną kun. Konstantiną Šimašių. Mums, pradinės mokyklos vaikams, jis aiškino apie meilę Dievui, jautrumą artimui, ragino niekada neužmiršti Dešimt Dievo įsakymų. Pradėjęs šv. Mišioms patarnauti jaučiausi esąs laimingas. Tada Aleksandravėlėje dirbo du kunigai. Jaunasis visada mus prakalbindavo ir savo šypsena padrąsindavo. Gerokai pražilęs kun. K.Šimašius prieš šv. Mišias atsiklaupęs melsdavosi. Mes – keturi, jau pasirengę tarnauti, aiškinomės, kuris Mišiolą nešime ar skambinsime. Tuo metu mums, paaugliams, buvo didelė laimė ir džiaugsmas matyti bažnyčią pilną žmonių.

Ar kas nors žinos šį kapą?

Sovietmečiu buvo stengiamasi išauklėti žmones kosmopolitus – bedvasius, be šaknų, tarsi vėjo ridinėjamus išrautus stepių augalus. Todėl niokojimas buvo nukreiptas ne tik į gyvuosius, bet ir į mirusiuosius. Kolchozų ir sovchozų direktorių įsakymu būdavo iškertami medžiai senose kapinaitėse, išverčiami kryžiai, kapinės suariamos. Senosiose Marijampolės kapinėse statant pastatus ten buvusi kapinių koplyčia buvo „pritaikyta“ išvietei. Ypač baisi neapykanta buvo nukreipta prieš „klasinių priešų“ palaikus. Pokariu žuvusių partizanų palaikai atsidurdavo balose, šiukšlynuose, šuliniuose, išvietėse.