|
Ką primena buvęs kunigas?
Vieni gražūs ir liūdni prisiminimai netrukus išnyksta, kiti amžinai pasilieka. Aš, dar vaikas būdamas, gerai prisimenu Aleksandravėlės (Rokiškio r.) kleboną kun. Konstantiną Šimašių. Mums, pradinės mokyklos vaikams, jis aiškino apie meilę Dievui, jautrumą artimui, ragino niekada neužmiršti Dešimt Dievo įsakymų. Pradėjęs šv. Mišioms patarnauti jaučiausi esąs laimingas. Tada Aleksandravėlėje dirbo du kunigai. Jaunasis visada mus prakalbindavo ir savo šypsena padrąsindavo. Gerokai pražilęs kun. K.Šimašius prieš šv. Mišias atsiklaupęs melsdavosi. Mes keturi, jau pasirengę tarnauti, aiškinomės, kuris Mišiolą nešime ar skambinsime. Tuo metu mums, paaugliams, buvo didelė laimė ir džiaugsmas matyti bažnyčią pilną žmonių.
Dar įspūdingiau buvo, kada per Šv. Ignaco ar Švč. Mergelės Marijos Guodėjos atlaidus žmonės bažnyčioje netilpo. Čia procesijos metu apie bažnyčią eidavau šalia kunigo ir skambindavau varpeliu. Ypač patiko su kunigu kartu prie altoriaus melstis.
Šis klebonas buvo didelis spaudos mėgėjas ir jos platintojas. Jis daug laikraščių pats skaitė ir tarp tikinčiųjų platino. Tais laikais tikinčiųjų buvo labai mėgstamas savaitraštis Mūsų laikraštis. Taip pat buvo populiarus mėnesinis žurnalas Lurdas.
Aš pats į šį platinimą buvau įsitraukęs, vyresnius žmones aplankydavau ir jiems Lurdą užsakydavau. Kasmet šio žurnalo redakcija atsiųsdavo šventų paveikslų. Vienais metais gavau Švč. M.Marijos didelį paveikslą. Kaimynas gražiai įrėmino ir po stiklu jį garbingoje vietoje pasikabinau. Dažnai visa šeima prie jo melsdavomės. Karo metu šis paveikslas mūsų šeimai daug padėjo. Vėliau nuo išvežimo į Sibirą bei nuo kitų žiaurių pavojų išsaugojo.
Per daugelį metų šis paveikslas paseno, rėmai pajuodavo, bet jis daug ką primena. Buvo laikai, kada kaimynų padegti namai degė, ne vienas jaunas vyras nuo kulkų krito ar kalėjime kentėjo. Mes, ačiū Dievui, keturi broliai ne tik gyvi, bet ir sveiki likome.
Kun. K.Šimašius labai rūpinosi pačia bažnyčia, jos aplinka. Gražiai šventorių sutvarkė. Parapijos kapinės dėl daugybės medžių tapo per mažos. Klebonas išrūpino nemažą plotą žemės, gražia mūrine tvora aptvėrė, ėmėsi tvarkyti aplinką. Viską atliko patys parapijiečiai, sumanaus ganytojo vadovaujami. Per Visų šventųjų šventes ir Vėlines kunigas su procesija visas kapines apeidavo ir kampuose sustodamas melsdavosi.
Tais laikais bažnytkaimiuose elektros niekur nebuvo. Kun. K.Šimašius rado tinkamą klebonijos pastatą, variklį nupirko ir bažnyčią apšvietė elektra. Gretimose parapijose to nebuvo.
Parapijos salė buvo sena ir labai maža. Per vykstančius parapijiečių suėjimus buvo ankšta. Klebono rūpesčiu buvo įrengta nauja salė, kuri parapijiečių poreikius tenkino. Čia ne tik angelaičiai, pavasarininkai ar parapijiečiai susirinkdavo, bet ir šauliai rasdavo vietos. Buvo rengiami įvairūs kursai, organizacijų vakarai, jaunimas pasišokdavo.
1933 metais Aleksandravėlėje vyko Misijų dienos. Čia atvykęs vienuolis kapucinas tris dienas pamokslus sakė. Ne vienas silpniau tikėjęs tapo nuolatiniu bažnyčios lankytoju. Kun. K.Šimašiaus rūpesčiu šventoriuje didelis kryžius pastatytas. Prie jo dažnai tikintieji melsdavosi. Daug metų praėjo. Sovietmečio pradžioje šį kleboną kažkur iškėlė, bet jo atlikti darbai liko.
Per tiek metų daug klebonų pasikeitė. Šiuo metu ši parapija savo klebono neturi, o ją aptarnauja Obelių klebonas kun. Juozapas Kuodys. Jis labai energingas, veiklus, bet, tris parapijas aptarnaujant, daug kur laikas ribotas. Mūsų gyvenimas vietoje nestovi, vis keičiasi. Dabar į Aleksandravėlę parapijiečių vaikaičiai ir provaikaičiai ateina, ir visi džiaugiasi buvusio klebono kun. K.Šimašiaus palikimu.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|