Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ten, prie Kauno marių…

Benjaminas ŽULYS

Naujųjų seniūnijos kapinių atidarymo iškilmės. Dešinėje – Šlienavos Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas kan. Vytautas Vaičiūnas, centre – Samylų seniūnas Saulius Banionis ir būrelis vietos gyventojų

Iš dešinės: Kauno Aukštosios Panemunės Švč. Marijos Vardo bažnyčios klebonas Aleksoto dekanas kan. Deimantas Brogys, svečias iš Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios kunigas Kazimieras Ambrasas, SJ, ir Samylų seniūnas Saulius Banionis

Kauno rajonas yra žemdirbystės, gyvulininkystės kraštas. Kaimiškosiose seniūnijose gyvena, triūsia darbštūs, pareigingi, savo žemę mylintys sodiečiai, gerai suvokią, kad tik atkakliu darbu galima padėti ant stalo duonos riekę, ąsotį pieno, daug kitų kaimiškų gėrybių.

Tik Samylų seniūnija iš kitų šiek tiek išsiskiria, jai žemdirbiški standartai nelabai tinka. Jei kitose rajono vietovėse ūkininkai turi po kelias dešimtis, kelis šimtus ar dar daugiau hektarų žemės, tai Samylų žmonės – po du tris hektarus. Tik viena ūkininkė šeimininkauja septyniuose hektaruose.

Apie tai kalbamės su Samylų seniūnijos seniūnu Sauliumi Banioniu, čia šeimininkaujančiu šešti metai. Lyg dar nedidelis laiko tarpas, tačiau ir per jį šis tas nuveikta, padaryta, o dar daugiau darbų laukia ateityje. Tai natūralu ir dėsninga, nes, kaip sakoma, kelią nueina tik einantis.

S.Banionis pasakoja, kad seniūnijoje gyvena apie 4500 žmonių – tai viena didesnių teritorijų rajone. O išskirtinis bruožas yra tas, kad čia yra kelios – Laumėnų, Samylų, Girionių ir Žiegždrių – poilsiavietės. Dar trys – Pakalniškių, Dubravų ir Samylų – piliakalniai. Istorinė vietovė – netolimame pušynėlyje esantys vadinamieji prancūzkapiai, kur ilsisi 1812 metų Napoleono armijos karių palaikai. Tiesa, pačių kapų nelikę nė ženklo, vis dėlto praėjo kone du šimtai metų, tačiau žmonės žino, kokia čia vieta, ją prižiūri, tvarko.

Seniūnijoje gyvuoja net 59–ios sodų bendrijos, kuriose vasarą susirenka apie 12 tūkst. žmonių, o jose nuolat gyvena apie du tūkstančiai. Tad iš dalies tai irgi žemės ūkis, nes soduose auga ir bulvė, ir morka, ir uoga, žaliuoja vaismedžiai.

O šalia – Kauno marios, aplinkui – miškai, kurie užima net 82 proc. visos seniūnijos teritorijos (jos plotas – bemaž 6800 hektarų). Girionys – tai Lietuvos miškininkystės centras. Čia veikia Lietuvos miškų institutas, Dubravos eksperimentinė miškų mokomoji urėdija, kitos miškininkystės organizacijos. Jose triūsia nemažas būrys mokslininkų, gamybininkų, specialistų, pedagogų. Negalima nepaminėti Žiegždrių psichoneurologijos ligoninės, kurioje dirba apie 500 žmonių. Pačiuose Samyluose veikia stambi gyvulių skerdykla, kurioje dirba 50 žmonių, be to, chalvos gamybos cechas, jame darbo turi 30 gamybininkų. Dar yra lentpjūvė, kur dirba pusšimtis žmonių.

Seniūnas S.Banionis sako, kad apie nedarbą seniūnijoje nėra ko kalbėti, priešingai, darbo jėgos čia trūksta. Tas, kas nori dirbti, netingi, darbo tikrai turi. Nors kaip visur, ir čia esama visokių žmonių, ne kiekvienas yra linkęs prie darbo. Kaip daug kur, taip ir čia veikia pilstuko „taškai“. Juos žino tiek policija, tiek pats seniūnas. Bet įrodyti, kad „taškai“ veikia, yra ganėtinai sunku, sudėtinga. Tų vietų savininkai taip įsigudrinę slėpti savo produkciją, kad tik didelių pastangų dėka pavyksta juos nubausti. Bet ir tos baudos mažai gelbsti. Žiūrėk, vieną kartą nubaudžiamas savininkas, kitą kartą kaltę prisiima jo žmona, kitas giminė. Bet gerai žinoma, kad jei nebus paklausos, nebus ir pasiūlos. Tai tikras galvos skausmas,samprotauja seniūnas. Žmones reikia auklėti, šviesti, įtikinėti, nors tai mažai gelbsti. Kaip sakyta, ir baudos mažai padeda. O dabar jau ima reikštis nauja gėrimo mada. Gausiai geriamas ne vien pilstukas, bet ir stiprus, aštuonių, devynių laipsnių stiprumo alus, kurio gali įsigyti bet kurioje maisto produktų parduotuvėje. Išlenkė žmogelis kokį litrą, ir jau kurį laiką jam gerai. Iki kito tokio gerumo karto.

Seniūnijoje yra 35 probleminės šeimos. Jose auga po tris–šešis vaikus. Ir į tas šeimas seniūnas randa kelią. Daug tokių šeimų gyvena sodų bendrijose. Didelių patogumų joms nereikia. Susikalė kuklų būstą, ir gerai. Kas be ko, pasisodina bulvių, daržovių – vis šis tas ant danties. Negalima sakyti, kad didžiuma tų šeimų galutinai prapuolusios. Visokių pasitaiko.

O prieš Velykas ir Kalėdas seniūnas su savo pagalbininkais aplanko socialiai remtinas šeimas, invalidus, vienišius, atveža jiems dovanėlių.

Seniūnijoje veikia dar viena svarbi organizacija – moterų reabilitacijos centras „Gyvybės versmė“. Jame lankėsi šalies prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma. O Dubravos urėdijoje jie susitiko su jaunimu, kitais vietos gyventojais. Kaip dažnai būna, tokių susitikimų metu imta pasakoti apie pasiekimus auklėjant jaunimą ir pan. Tada ramiai atsistojo Šlienavos Švč. Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas kanauninkas Vytautas Vaičiūnas ir pastebėjo, kad greta gerų jaunimo bruožų esama ir neigiamų. Jaunimas galėtų dažniau lankyti bažnyčią, labiau paisyti doros, su didesne atsakomybe žvelgti į ateinančią dieną.

Beje, A.Adamkienė vietos pagrindinėje mokykloje įrengė klasę, padovanojo du kompiuterius.

S.Banionis sako, kad tiek su Šlienavos parapijos klebonu kan. V.Vaičiūnu, tiek su Aukštosios Panemunės Švč. M. Marijos Vardo bažnyčios klebonu, Aleksoto dekanato dekanu kan. Deimantu Brogiu seniūniją sieja gražūs dvasingi ryšiai. Seniūnas labai jaučia Bažnyčios paramą. Galima sakyti, kad jokia seniūnijos šventė, kitas renginys neapsieina be vieno ar kito, ar abiejų kunigų, atvyksta svečių ir iš kitų bažnyčių. „Pasitariame, vieni kitiems padedame, kaip nuteikti žmones dorai, aktyvumui, tarpusavio darnai“, – sako S. Banionis.

Nemažos įtakos turi ir seniūnijos bendruomenės taryba, kurią sudaro aktyviausi seniūnijos žmonės. Jei anksčiau į tarybą žmonės buvo skiriami „iš aukščiau“, tai dabar susirinkę kiekvieno kaimo gyventojai patys išsirenka savo atstovus į tarybą. Ji tvarko įvairius seniūnijos reikalus, pradedant kelių remontu, tiesimu, baigiant pašalpų skyrimu. Seniūnija turi savo darbo užmokesčio fondą, biudžetą, kurį taryba skirsto savo nuožiūra. Vien pašalpoms nelaimės, ligos ir panašiais atvejais kiekvieną ketvirtį numatyta po 1140 litų. Žinoma, ne kažin kas, bet paramos gavo ne vienas žmogus. Antai prieš kurį laiką vienai mergaitei prireikė brangiai kainuojančio inhaliatoriaus kvėpavimui pagerinti. Jai bendruomenės taryba paskyrė tūkstantį litų.

Ne per seniausiai seniūnijoje buvo įrengtos naujos kapinės. Tai kainavo 100 tūkstančių litų. Vien tvora atsiėjo 47 tūkst. litų. Bet tai nebuvo į balą mesti pinigai, o skirti svarbiam reikalui.

Seniūnas S.Banionis nelenkia pirštų ir neskaičiuoja, kiek jis šiame darbų, įvykių, renginių sūkuryje yra padaręs gero, reikšmingo. Jis sako, kad gerai veikia Bažnyčia, bendruomenės taryba, moterų reabilitacijos centras, mokykla, ligoninė, miškininkai. Ir nors širdį skaudina kai kurie nelabai geri dalykai, tačiau seniūnijos šeimininkas labiau regi gėrio reiškinius. Štai jis gerai žino, kad seniūnijoje trūksta žemės. O šioje kurortinėje vietovėje ji labai brangi ir toliau brangs. Kai kurie žemių savininkai nepajėgia atsiimti jiems priklausomo turto, vyksta teismai, žmonės supriešinami. „Ateis laikas, ir viskas stosis į savo vietą“, – su viltimi apie rytdieną kalba Samylų seniūnas.

Samylai, Kauno rajonas

© 2005 "XXI amžius"