|
Vilniaus pedagoginio universiteto 70-mečiui
Vienuolė, atlikusi svarbią užduotį
Tai įvyko 1957 m. gruodžio 25 d. Prieš trejus metus baigusi Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultetą ir įgijusi ispanų kalbos specialybę, Antanina Pošiūnaitė tą ankstyvą gruodžio rytą pirmuoju autobusu išvyko į Birštoną. Šio miesto bažnyčioje ji turėjo užduotį susitikti kunigą gražiomis akimis ir pasiteirauti: Ar Vincukas sveikas?
Sėkmingai pasiekusi Birštoną Antanina įėjo į bažnyčią. Joje buvo vos keletas moterų ir klausykloje kunigas, klausantis išpažinčių. Ji, praeidama pro klausyklą, pažvelgė į joje sėdintį kunigą. Jai pasirodė, kad jo akys tikrai gražios. Kai kunigas baigė klausyti išpažinčių ir nuėjo į zakristiją, Antanina irgi nuėjo į ją ir jau matyto kunigo gražiomis akimis paklausė: Ar Vincukas sveikas?. Kunigas uždėjo jai ant pečių rankas ir atsakė: Mes jau turime vyskupą... Po šio pokalbio ją pakvietė į kleboniją pusryčių. Klebonijoje buvo vyskupas Teofilius Matulionis ir jau į vyskupus įšventintas kunigas Vincentas Sladkevičius, kuris, jai kalbantis su minėtu kunigu, vaikštinėjo zakristijoje.
Po pusryčių Antaninai įdavė didelį vyrišką portfelį, kurį ji turėjo parvežti į Vilnių. Jame, kaip vėliau sužinojo, buvo konsekracijai reikalingas skeptras (vyskupo lazda) ir kiti daiktai insignijos, reikalingos vyskupo V.Sladkevičiaus įšventinimo apeigoms.
Kai gruodžio 26 dieną Birštono bažnyčios klebonijoje vyko krata, joje jokio nuskalstamo įrodymo, liudijančio naujo vyskupo konsekraciją ir ryšius su Vilniaus kurija, saugumiečiai nerado. Tačiau įkalčiui panaudojo kratos metu rastą 1939-aisiais išleistą knygą Laikykis įstatymų, kurią gražių akių kunigas Birštono klebonas kun. Jonas Jonys buvo davęs paskaityti arkivyskupui T.Matulioniui. Tardymo metu kun. J.Joniui buvo cituojami šios knygos sakiniai: Niekur pasaulyje nėra didesnės vergovės kaip bolševikijoj... Jokioje kultūringoje valstybėje nėra tiek skurdo ir tiek iš bado mirštančių žmonių, kaip derlingiausioje Rusijoje. Šie tiesos žodžiai buvo traktuojami kaip antisovietiniai ir, kaip rodo kun. J.Jonio baudžiamoji byla Nr. 44435/3, jis buvo nuteistas ketveriems metams laisvės atėmimo ir ištremtas į Mordovijos lagerį. Tačiau pagrindinė kaltinimo priežastis, kuri tardymo byloje nutylima, buvo ta, kad klebonas kun. J.Jonys savo administruojamoje Birštono bažnyčioje leido gruodžio 25 dieną arkivyskupui T.Matulioniui, neseniai grįžusiam iš lagerio, įšventinti į vyskupus kun. V.Sladkevičių.
Sovietinis saugumas, be abejo, konsekraciją būtų sutrukdęs, bet ji įvyko dėl Maskvos klaidos. Kaip pasakojo s. A.Pošiūnaitė, Maskva iš Vatikano diplomatiniu paštu gavo popiežiaus siunčiamus dokumentus apie kun. V.Sladkevičiaus skyrimą vyskupu ir juos persiuntė tiesiai į Kauno arkivyskupijos kuriją. Taip Popiežiaus raštai aplenkė tuometinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios priežiūros kontrolės instituciją Religijos reikalų komitetą. Kai po vyskupo V.Sladkevičiaus konsekracijos minėtas Birštono klebonas kun. J.Jonys nuvyko į šią įstaigą ir informavo apie įšventinimą, komitetas ir saugumiečiai susigriebė: klebonijoje ir bažnyčioje padarė kratą. Jos metu rado jau minėtą ir kelias kitas knygas bei straipsnių iškarpų, klebono užrašų knygutę ir kai kurių smulkmenų. Labiausiai saugumiečiams ir tardytojams užkliuvo knyga Laikykis įstatymų. Už visa tai kun. J.Jonys buvo apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas, o vyskupą V.Sladkevičių ištrėmė į Nemunėlio Radviliškį be teisės eiti vyskupo pareigas. Jei klebonijoje ar bažnyčioje būtų rastos insignijos, kurias iš Vilniaus buvo atvežusi kazimierietė s. Jonė-Sofija Budrytė, būtų atskleistas Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų ryšys ir kunigui J.Joniui būtų paskirta dar didesnė bausmė, būtų tardomi ir tikriausiai suimti kiti kunigai. Vienuolės A.Pošiūnaitės išvežtas portfelis su įšventinimo insignijomis apsaugojo ryšių tarp kurijų paslaptį ir prisidėjo prie vyskupo V.Sladkevičiaus įšventinimo organizavimo. Apie tai šių eilučių autoriui detaliai ir vaizdingai pasakojo pati s. Teresė-Antanina Pošiūnaitė. Papasakojo ji ir apie save.
A.Pošiūnaitė, 1954 metais baigusi Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultetą, buvo paskirta ispanų kalbos mokytoja į Joniškėlio vidurinę mokyklą. Kadangi tuo metu ispanų kalbos mokyklose jau nebuvo mokoma, Antaninai teko dėstyti įvairius kitus dalykus. Jai dirbant, šioje mokykloje apsilankė Švietimo ministerijos mokyklų valdybos viršininkas, to paties Pedagoginio instituto auklėtinis Vytautas Liutikas ir pasiūlė A.Pošiūnaitei grįžti į Vilnių tęsti studijas. Taip ji grįžo į Vilnių, įstojo į to paties instituto Užsienio kalbų fakultetą studijuoti prancūzų kalbos ir kartu dirbo Vilniaus finansų ir kredito technikume prancūzų kalbos mokytoja. Šio technikumo moksleiviams prancūzų kalba buvo reikalinga todėl, kad tarptautinio pašto siuntų blankai tuo metu buvo spausdinami prancūzų kalba. A.Pošiūnaitė kurį laiką dirbo ir prof. Jono Laužiko vadovaujamame Mokyklų mokslinio tyrimo institute, bet iš ten 1962 metais buvo atleista. Paskutiniuoju metu s. A.Pošiūnaitė dirbo Katalikų pasaulio redakcijoje, daug metų rengė spaudai religinės tematikos tekstus. 2004 metais s. Teresė-A.Pošiūnaitė dalyvavo Meksikoje vykusiame 48-ajame tarptautiniame eucharistiniame kongrese ir, pasak jos, ten jautėsi kaip devintame danguje.
Pokalbio metu s. A.Pošiūnaitė prisiminė ir kun. J.Jonį. Jis lageryje išbuvo iki 1960 metų gruodžio. 1990-aisiais pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kun. J.Jonys buvo pripažintas neteisėtai nuteistas ir reabilituotas. Šis ir kiti dokumentai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, kun. J.Jonio baudžiamojoje byloje. Šiuo metu kun. J.Jonys, kurio administruojamoje bažnyčioje kun. V.Sladkevičius buvo šventintas į vyskupus, gyvena Kaišiadoryse jam jau 93 metai.
Doc. Stanislovas STAŠAITIS,
Vilniaus pedagoginio universiteto
Istorijos didaktikos katedra
© 2005 "XXI amžius"
|