|
Pilietinės visuomenės ar valstybės griovimas?
Petras KATINAS
Nerasime pasaulyje nė vienos demokratinės valstybės, kurios visi gyventojai būtų patenkinti esama santvarka ar valdžios veiksmais. Tam ir egzistuoja opozicijos partijos, visuomeniniai judėjimai ir organizacijos. Tą patį matome, bent jau iš dalies, ir mūsų valstybėje. Bet matome ir kasdien vis labiau ryškėjantį nepaprastai pavojingą reiškinį aukščiausių valstybės vadovų abejingumą ne tik opozicijai, bet ir šalies likimui. Tokį nihilistinį požiūrį valdantieji jau sėkmingai sugebėjo įdiegti daugeliui žmonių. Blogiausia tai, jog net tą pragaištingą reiškinį matantys ir suprantantys žmonės samprotauja, jog nieko čia nepakeisi. Esą demokratiniai ir pilietiniai institutai kuriami ir įtvirtinami dešimtmečiais, per kelias gyventojų kartas. Todėl ko norėti, nes totalitarinėje valstybėje užaugęs žmogus ar okupuotos valstybės gyventojas į demokratiją turi įaugti savaimingai ir sąmoningai protu ir širdimi. Tačiau kaip gali žmonių sąmonėje atsirasti tokie procesai, jeigu atėjęs iš okupacinių laikų valdantysis klanas daro viską, kad ta sąmonė neprabustų, netgi neatsirastų. Matyt, nereikia įvardyti, kokioje partijoje susispietę šie žmonės. Tai partija, kuri nors juridiškai ir nelaikoma valdančiąja, tačiau faktiškai ir po penkiolikos nepriklausomybės metų tebėra valdančioji. Be abejo, ši partija nuo seno savo gretose turi sukaupusi nemažą valdymo mechanizmų potencialą. Jos nariai tebesudaro didžiausią procentą tarp valstybės aparato darbuotojų tiek Vyriausybėje, tiek vietinės valdžios struktūrose. Faktiškai ši grupuotė, nepaisant net kelių persikrikštijimų, iš esmės net nebandė atsisakyti savo per 50 okupacijos metų įprasto valdymo stiliaus. Taip pat viešai nepasmerkė nė vieno savo nario, jau nekalbant apie vadus, prisidėjusius prie masinių gyventojų represijų, persekiojimo, kitaminčių trėmimo į Rusijos lagerius. Tarsi kelis kartus pakeitus programą ir pavadinimą kaltininkų lyg ir nebeliko. Bet netgi ne tai pavojingiausia. Senieji ir prie jų prisiplakusieji absoliučiai nesuvokia tikrosios Lietuvos nepriklausomybės esmės. Ir šis suvokimas neateis pats savaime, jeigu neatsiras pilietinė visuomenė. Ir kas iš to, kad Lietuvoje egzistuoja daugybė nevalstybinių organizacijų. Juk dauguma jų sprendžia savus reikalus ir neturi absoliučiai jokios įtakos valdžios sprendimams arba tik meilikauja valdantiesiems norėdamos gauti iš jų pinigų. (Pavyzdžiui, tik ką vykęs vadinamasis IV Lietuvos moterų suvažiavimas išlaidoms iš A.Brazausko gavo apie pusę milijono litų.) O kai ima burtis ar susiburia žmonių grupės ar judėjimai, bandantys kelti piliečių politinį sąmoningumą, kalbėti apie didžiausius valstybę kankinančius skaudulius, bemat susilaukia labai piktos nomenklatūrinės-oligarchinės valdžios reakcijos. Paskutinis tokios reakcijos pavyzdys net neslepiamas puolimas prieš neseniai atsiradusį visuomeninį judėjimą Kitas pasirinkimas. Jo kūrėjai prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas ir kiti jau apšaukti rusofobais arba, kaip dar pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais sakė vienas iš LKP-LDDP ideologų, homo misticus. Tai aiški užuomina į visame pasaulyje žinomą apibūdinimą homo sovieticus. Suprask, visi, kurie kalba apie Tėvynės meilę, pilietiškumą, patriotiškumą, materialinių gėrybių aukojimą valstybės labui, yra homo misticus. Atseit beviltiškai atitrūkę nuo realybės.
Štai Vilniaus 1-asis apylinkės teismas paknopstomis, netgi neišklausęs kaltinamųjų atstovų, ir nubaudė tuos mistikus judėjimą Kitas pasirinkimas. Teismas patenkino vadinamosios Tarptautinės Baltijos akademijos rektoriaus Jevgenijaus Kostino prašymą areštuoti judėjimo Kitas pasirinkimas sąskaitą banke. Taigi faktiškai sužlugdomas ir judėjimo laikraščio Baltijos kelias leidimas. Tiesą sakant, tai būtų vos ne pirmas atvejis, kai Lietuvos teismas paklūsta ieškovo, užsiregistravusio ne Lietuvoje, pretenzijomis. Beje, pats J.Kostinas dar moko išminties Vilniaus universiteto studentus. Kalbant apie tarptautinę Baltijos akademiją, Baltijos rusų institutą, tai net Rusijos žiniasklaida skelbia, jog visas tas akademijas ir institutus įkūrė ir kontroliuoja KGB-FSB generolai. Neatrodo, kad to nežinotų Lietuvos teisėjai ir prokurorai. Ką ten teisėjai, dabar tapę šventųjų karvių kasta! Juk ne kas kitas, o Vyriausybė uždraudė Čečėnijos nepriklausomybės rėmėjų interneto Kavkaz Center svetainės veiklą. Esą Kavkaz Center propaguoja terorizmą, religinę bei tautinę nesantaiką ir pan. Bet juk kiekvienam aišku, kodėl tai buvo padaryta gautas įsakymas iš Maskvos, kuris ir buvo bemat įvykdytas. Kaip ir daugelis kitų, apie kuriuos neskelbiama.
Savo požiūrį į tas Rusijos penktosios kolonos rengimo akademijas ir institutus aiškiai išdėstė pats vidaus reikalų ministras, darbietis, garsiojo sukčių koncerno EBSW veteranas Gintaras Furmanavičius. Jis pareiškė nematąs nieko bloga, kad VRM, pasienio pareigūnai mokosi šiose KGB-FSB įkurtose mokyklose. Matyt, todėl ir pasigirdo raginimų įtraukti jį į Valstybės gynimo tarybą. Ir taip kalba NATO priklausančios valstybės ministras! Tad apie kokį valstybės pareigūnų lojalumą savo valstybei galima kalbėti? Jie vadovaujasi kitos valstybės nurodymais. Nespėjo Vyriausybė pareikšti, jog reikia nutraukti Kavkaz Center informacijos skleidimą, kai Valstybės saugumo departamento agentai, didžiam bičiulių iš Rusijos FSB džiaugsmui, bemat išjungė bendrovės Elneta, tiekusios Kavkaz Center interneto paslaugas, stotį ir išsinešė ją kaip daiktinį įrodymą. Dargi surašė administracinių teisės pažeidimų protokolą už tautinės nesantaikos kurstymą. Bet juk visi, kuriems teko skaityti Kavkaz Center pateikiamus straipsnius ir komentarus, ten jokios tautinės ar religinės nesantaikos kurstymų neaptiko. Užtat tokių dalykų pilna bulvarinė Lietuvos spauda, jau nekalbant apie be jokių kliūčių Lietuvoje platinamus Maskvos ir Rygos rusų leidinius. Tarp tokių ypač išsiskiria Literaturnaja gazeta ir didžiausiu tiražu Latvijoje leidžiamas rusų laikraštis Viesti. Be to, kaip suderinti veiksmus prieš Kavkaz Center su Visuomenės informavimo priemonių įstatymu? Pagaliau Konstitucija. Tačiau įstatymai rašomi tiktai saviems, bet ir savi nebekreipia į juos dėmesio. Antai valdančiosios partijos aktyvistė B.Vėsaitė viešai pareiškė, kad jai labai patinka teikti įstatymų projektus, o ne juos vykdyti.
Puolimas prieš pilietinį judėjimą Kitas pasirinkimas parodo, jog pilietinės visuomenės kūrimas kelia didžiausią pavojų partokratinės nomenklatūros valdžiai. Todėl ir nuspręsta, kad būtina bemat likviduoti net jos užuomazgas. Ir tai, be abejo, tęsis ir toliau. Juk neatsitiktinai Seimui jau pateiktos Prokuratūros įstatymo pataisos, kurios suteiktų galimybę į generalinio prokuroro kėdę pasodinti savo partijos patikimą žmogų. Ir dar Premjero patarėjas, įgyjantis vis daugiau galių ir valdžios, formuoja kažkokį skyrių prie Vyriausybės, kuris kontroliuos visų teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų, tarp jų ir VSD, darbą. Tad apie kokią pilietinę visuomenę galima kalbėti? Pakanka tik prisiminti, su kokia panieka ir arogancija valdantieji ir žinoma leidinių grupė komentavo Prezidento susitikimą su Sąjūdžio tarybos žmonėmis. Koktu skaityti ir klausyti! O juk tie žmonės bando nors kiek pakeisti monopolinę sustabarėjusią teismų sistemą, beveik tokią pačią kaip ir sovietmečiu besivadovaujančią telefono teise. Juk tai pilietinė iniciatyva, kuria bandoma bent šiek tiek suvaržyti teisėjų korupciją. Fariziejiškai piktinamasi, jog Sąjūdis į teismus bando grąžinti sovietinę tarėjų instituciją. Bet kodėl gi daugelyje pasaulio valstybių tarėjai ir prisiekusieji yra reikalingi?
Atsakydamas į tokią Sąjūdžio tarybos iniciatyvą Seimo Žmogaus teisių komitetas išmąstė, jog Lietuvos visuomenė dar nėra tokia brandi, kad dalyvautų vykdant teisingumą. Pasirodo, teisingumą gali vykdyti tik viena valdančioji partija. Koks tas teisingumas, matome kone kasdien, kai didžiausi sukčiai aukštai pakeltomis galvomis išeina iš teismo salės arba nusikaltėliams suteikiama galimybė išvykti iš Lietuvos.
Taigi pilietinės visuomenės kūrimas griaunamas vos tik pasirodo jos užuomazgos. Dabar dėl pilietinės visuomenės nebuvimo pagrįstai kaltinama akademinė bendruomenė, švietimo sistema. Deja, taip yra iš tiesų. Juk vadinamoji akademinė bendruomenė per nepriklausomybės laikotarpį mažiausiai pasikeitė ir lieka labiausiai sustabarėjusi visuomenės dalis. Tokią išvadą prieina visuomenės reiškinių nepripažįstantys filosofai. Gaila, bet dėl to kalti mes, Lietuvos piliečiai, ir mūsų išrinktieji atstovai, kurie taip ir nesugebėjo, žlugus SSRS imperijai, atsisakyti ne tik kolaborantų, bet ir tokių akademikų, profesorių, istorijos ir kitų mokslų daktarų paslaugų, kaip tai buvo padaryta po Vokietijos susijungimo vadinamojoje Vokietijos demokratinėje respublikoje. Ten iškart buvo atsikratyta komunistiniu balastu, pirmiausia švietimo sistemoje. Be jokių svarstymų apie žmogaus teises ar pan. O kas gali pavadinti Vokietiją nedemokratine šalimi? Pasak vieno vokiečių profesoriaus, tie komunistinės Rytų Vokietijos aukštųjų mokyklų profesoriai ir daktarai buvo ne tik komunistiniai dogmatikai, bet 40 proc. jų buvo KGB padalinio STASI agentai ir informatoriai. Nereikėtų manyti, kad visoje Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje buvo kitaip. Pasak to vokiečių profesoriaus, likę 60 proc. buvo tokie kvailiai, kad jais net STASI nesidomėjo.
Todėl tikėtis iš tokių mūsų universitetų auklėtinių, kad jie po kelerių ar keliolikos metų sukurs pilietinę visuomenę, nėra vilčių. Tą mato visi, kurie nori matyti. Štai viena motina per Nacionalinį radiją skundėsi, kad jos dukra, sėkmingai baigusi garsųjį Kembridžo universitetą, negauna net vertėjos darbo darbiečio vadovaujamoje Ūkio ministerijoje nei niekur kitur. Galima būtų patarti tai Kembridžo universiteto auklėtinei, kad ji nepajudės iš vietos, kol netaps darbiete ar valstiete. Valdančioji koalicija kaip ugnies bijo Vakarų universitetų auklėtinių. Užtat plačiai atvertos durys Maskvos ir Minsko VRM mokyklų specialistams. Neatsitiktinai valdantieji išjuokia ir Gariūnų žargonu iškoneveikia bet kokią Tėvynės sąjungos atstovų net ir menkiausią užuominą apie pilietinės visuomenės kūrimą, lietuviškumo ir patriotizmo ugdymą, šeimų stiprinimą. Netgi tai, kad daugiau kaip trečdalis Lietuvos vaikų gimsta gegučių, vadinamų vienišomis motinomis, ar sugyventinių šeimose, valdančiųjų ideologai vertina vos ne kaip pažangą. Pasirodo, tvirta šeima yra buržuazinė atgyvena, kaip skelbė Leninas.
Kad ir kaip būtų, bet Tėvynės sąjunga lieka vienintele partija, kuria dar galima pasitikėti saugant lietuvybę, patriotizmą, pagaliau moralės likučius ir demokratiją, į kurios pamatus kėsinamasi kasdien. Tačiau tas nemažos dalies žmonių pasitikėjimas Tėvynės sąjunga gali ir išblėsti. Daugelis ištikimų TS rinkėjų sunkiai suvokia kai kurių partijos vadovų flirtą su brazauskininkais. Pavyzdžiui, apie tą pačią vaivorykštę. Kokia gali būti vaivorykštė, jeigu joje dominuotų tiktai raudona spalva? Arba kai iškilūs konservatoriai dalyvauja primityviausiame Auksinių svogūnų šou ar panašaus pobūdžio komercinių televizijų laidose, kur iš jų tik rafinuotai tyčiojamasi arba kvailai pristatomi visuomenei. Pagaliau daugeliui nesuprantama, kodėl, bent jau kol kas, niekas nė žodeliu neužstojo valdančiųjų ujamo Kito pasirinkimo. Pagaliau dviejų opozicinių partijų konservatorių ir liberalcentristų priešprieša, dėl kurios iš džiaugsmo rankas trina koalicijos partneriai. Negi nesuvokiama, jog dabar kaip niekad reikalinga visų dešiniųjų ir patriotinių jėgų vienybė ir susitelkimas? Kaip žinoma, premjeras A.Brazauskas pareiškė, jog svarbiausia, kad kiltų ekonomika, o valstybėje būtų politinė ramybė. Kitaip tariant, tęstųsi ir toliau panašus į brežnevinį ramus sąstingis. TS lyderis A.Kubilius sutinka su tuo, bet pažymi, jog reikalinga ne tik ramybė, bet ir gyvybė. O tai gyvybei palaikyti reikia pastangų. Ir didelių.
© 2005 "XXI amžius"
|