Alkoholizmo šaknys šeimose
Perskaičius A.Gegužytės ir J.Kvedaraičio publikacijas Etika ir estetika (XXI amžius, Nr. 25) ir Nelaukime komandų iš viršaus (XXI amžius, Nr. 33) peršasi mintis, kad abu autoriai tik dabar pamatė alkoholizmo baubą, dėl kurio apkaltinta Lietuvos laisvė su Prezidentu priešakyje, kitam kaltas vien Rokiškio kraštas, nes ten darbuojasi nenuovokūs dvasininkai ir kiti pareigūnai, kurie nemato, į kokią pražūtį girti Rokiškio paaugliai stumia tautą. Manau, kad J.Kvedaraitis pasirinko Rokiškio rajoną dėl A.Gegužytės adreso.
Žinoma, dabar Lietuvoje galime laisvai skambinti visokiais varpais, tačiau primiršome, kad dabartiniai tėvai ir paaugliai tai sovietmečio karta, gyvenusi, kai buvo daug geriama ir lengvai vagiama, kad jau su genais paaugliams perduotas poreikis kvaišalams ir kitoms priklausomybėms. Nesuprantama, kodėl, nežinodamas šiame rajone atliekamo prevencinio darbo eigos, J.Kvedaraitis taip drąsiai mano Rokiškį esant šalies alkoholizmo centru ir iš vienos publikacijos susidarė tokį blogą vaizdą.
Manau, kad toks įsivaizduojamas Lietuvos alkoholizmo centras ideologiniam darbui (dar viena valdymo institucija, renkanti paukščiukus) alkoholizmo šalyje nesumažins. Juk šios blogybės šaknys yra šeimose, ten vaikai mato ir ragauja pirmuosius lašus. Jau anksčiau buvo sudarytos valančiukų grupės, tai daugiausia gerų šeimų vaikai. Pas mus blaivystės idėjos skleidžiamos ir per kitas katalikiškas jaunimo organizacijas: ateitininkus, jaunuosius maltiečius, įsikūrusį anoniminių alkoholikų klubą, su priklausomybę turinčiais žmonėmis bendraujant Caritas skyriuose, labdaros valgykloje maitinant asocialių šeimų vaikus. Šiame kantriame darbe vadovaujamės Kristaus žodžiais: Ne sveikiems reikia gydytojo, bet ligoniams, o tų ligonių yra įvairių ir sunkių. Dirbama visose grandyse, palaikomi ryšiai su seniūnijomis ir policija. Sistemingą darbą atlieka parapijoje įsikūręs šeimos centras, kuris dirba su jaunomis šeimomis, sprendžia pagyvenusių šeimų problemas. Greta alkoholizmo klesti seksualinis palaidumas, vagystės, žmogžudystės, savižudybės. Pakirsti šių blogybių šaknis ne taip paprasta. Šiam darbui net nesitikime gauti komandų iš viršaus, nes čia reikia dirbti individualiai, paskaitomis šie ligoniai neišgydomi. Ne taip lengva sukurti atsvarą televizijos reklamų, laidų ir iš užsienio plūstančiam nešvankybių srautui, kuris traukia gundančia srove paauglius ir vaikus, abejingai tylint tėvams.
Kai praėjusiais metais Rokiškio mokyklose buvo patikrintos mokinių kuprinės, ar jie neturi alkoholio ir narkotikų, tai buvo traktuota kaip mokinių teisių pažeidimas. Manau, J.Kvedaraičiui, kaip mokyklos direktoriui, geriau nei kitiems žinoma, kad dėl šalies ministerijos kepamų reglamentuojančių dokumentų netobulumo sudaromos palankios sąlygos klestėti daugumai blogybių, ne tik šiai. Ir tenka pripažinti, kad komandos iš viršaus įteisintos įstatymais, o juos tobulinti ne visada pasiseka. Todėl ir laukiame provincijoje ne tokių komandų, bet jūsų, gerb. Kvedaraiti, kaip įtakingo asmens, dirbančio arčiausiai įstatymų leidėjų ir kūrėjų, pastangų radijo ir televizijos veiklai kontroliuoti, tobulesniems įstatymams atsirasti. Laukiame jūsų sukauptos patirties šiam darbui tobulinti mūsų rajone. Manau, kad ji labai laukiama ir kituose šalies miestuose ir rajonuose.
Išsakyti kritiką, kad kunigai ir atskiri asmenys nepakankamai suvokia girtavimo blogybę, yra sovietmečio reliktas. Nesunku kitam suversti kaltę ir ramiai jaustis, neva kažką nuveikei.
Zofija KLIMIENĖ
Rokiškis
© 2005 "XXI amžius"
|