|
Dvasios darbuotojai kuria harmoniją
Jūratė Laučiūtė rugpjūčio 5 dieną dienraštyje ,,Lietuvos žinios rašė: ,,Dabartinė Lietuvos valdžia nemyli, nebrangina savo vaikų ir elgiasi su jais lyg su ta boba, kuriai iškritus iš ratų, ratams tik lengviau. Tad jei kokios, sulauksime dienos, kai Lietuva vadinamos valstybės vadovai vadelios į Briuselį ratus
be lietuvių.
Šiuose žodžiuose galbūt yra tiesos, tačiau nenorėčiau kaltinti tik vienos pusės. Aš manau, kad mūsų šalyje visų pirma yra pažeista žmogaus psichologija. Baisiau už mirtį yra beprotybė, kažkada į mano klausimą atsakė vienas garbingas žmogus. Ar neverta labai gerai apie tai pamąstyti? Mes gyvename žemėje, kuri yra skaistykla, ir žmogaus siela turi būti gryninama darbu, kantrybe, pasiaukojimu ir meile mus supančiam pasauliui. Aš irgi esu tik žmogus, gal kažko nesuprantu, gal esu per daug idealistė, bet gyvenu pagal senolių išmintį: ,,Dideliame džiaugsme slypi nelaimė, o nežabotame troškime dideli vargai; stengiuosi reikalauti pirmiausia iš savęs.
Kažkada skaitytame Kornelijaus Platelio eilėraštyje subtiliai užsimenama apie tris kelius žynio, kario ir prekijo. Žynio ir kario keliai, nutolstantys už kapinių kalnelio, jau seniai užžėlė žolėmis, nes niekas šiais laikais jau nebekeliauja. O štai prekijo kelias neužžėlė, net atvirkščiai tapo vos ne pagrindiniu keliu, ,,kuriuo visi šiandien sėkmingai einame.
Prekeivio kelias yra susijęs su savo ego aprūpinimu, nauda. Tai kelias, kuriuo keliauja dauguma pasaulio žmonių. Taip pat į šį kelią įsiliejo ir minios ,,naujųjų lietuvių. Šio kelio esmė gyventi pinigams, jų kaupimui ir leidimui vien savo asmeniniams malonumams. Ir žmogus net nepastebi, kaip pamažu tampa abejingas aplinkai, kaip jo sąmonėje nebelieka meilės savo vaikams, pagarbos santuokai, meilės netgi Dievui. Jam atrodo, kad pinigas yra visagalis ir jis viską nusipirks. Tačiau metai bėga, negailestingai priartėja senatvė, sumažėja energija, prasideda ligos
Aplinkui abejingumas, vienatvė ir atsakymas: ką pasėjai, tą ir pjausi. Ir vėl senolių išmintis: ,,Pirma išmok doros, o paskui išminties, nes be pirmosios sunku išmokti antrosios.
Be abejo, esama ir gerųjų prekeivių, kuriuos domina dvasios pasaulis, kurie užsiima ir labdara. Jie iš prekijo, peršokdami kario etapą tampa žyniais, pradeda aktyviai dalyvauti pasaulio gerinimo programoje. Be abejo, ačiū Dievui, kad prieš tai jie buvo geri prekijai ir sugebėjo sukaupti turtus, neiššvaistyti jų trumpalaikiams gyvenimo malonumams.
Dauguma prekeivių visgi nenori tapti jokios bendruomenės dalimi tautos, kaimo, miesto, pasaulio, darbo kolektyvo ar pan. Šiems žmonėms būdingas noras dominuoti, jie linkę puikuotis prabanga, daiktais, mašinomis. Jie mėgsta kolekcionuoti brangius daiktus, ilsėtis prašmatniuose užsienio kurortuose. Taip pat dažnai jie niekina mažiau pinigų turinčius žmones, laiko juos mažiau vertingais. Toks mąstymas šiuo metu Lietuvoje yra bene populiariausias tokiais siekiama būti, tokiems pavydima, jų tuštybę dažniausiai demonstruoja ir garbsto žiniasklaida. Ar ne apie tokį prekeivišką mąstymą, kai viskas perkama ir parduodama, ir rašė K.Platelis savo liūdname eilėraštyje apie neužželiantį prekijo kelią, ,,kuriuo visi mes šiandien sėkmingai einame?
Argi jau taip sunku gyventi nepriklausomoje, mūrinėje Lietuvoje, kad keli šimtai tūkstančių lietuvių, palikę vaikus, paliegusius tėvus, nuolankiai tarnauja pinigui užsienyje? O kaip išgyveno mūsų lietuviai tremčių, įvairių gyvenimo išbandymų, pokarių metus, kada jų šeimose buvo ne po vieną ar du vaikelius, o po septynis ir daugiau? Gal daugiau kalbėkime ir rašykime apie tai. Pamiršome ir tautinį auklėjimą mokyklose; visi žinome teises, o kur mūsų tėvų, mokytojų, politikų, tarnautojų ir visų kitų PAREIGA? Ar ne per daug lepiname savo atžalas, juk dar nepilnamečiai, o jau su mašinomis skraido. O paskui avarijos, begalinis skausmas tėvams.
Kodėl per penkiolika nepriklausomybės metų savo dvasia mes tiek nedaug tepažengėme? Gal dėl to, kad Lietuvoje nebeliko matomų šviesiųjų žynių. Inteligentai, dvasininkai nutilo, išsislapstė, o matomose pozicijose išliko tik tie, kurie išmoko prekeivių skoniui tinkamą prekę pagaminti. Visuomeninę sąmonę formuojanti žiniasklaida dažniausiai gamina rinkos prekes, reikalingas prekeiviškos visuomenės norams tenkinti. Tad nieko keista, kad mūsų televizijoje dominuoja žemieji instinktai pinigai, nusikaltimai, pavydas, neapykanta, šmeižtas, patyčios, gašlumas.
Pozicija, opozicija, gausybė partijų vadovų, Seimo narių, visuomenės, žiniasklaidos karių dažniau panašūs į negarbingus karjeristus, siekiančius žūtbūt kaip nors pažeminti, apšmeižti savo varžovą, užuot pabandžius suprasti ir gerbti kitokią oponento poziciją. O kaipgi save parodysi?
Ir ką daryti, kad Lietuvoje būtų galima kuo daugiau pritraukti jaunimo į katalikišką veiklą, kuri formuoja tvirtą pasaulėžiūrą? Tikiuosi, kad Lietuvos krikščionių demokratų partijoje jaunimo veržlumas, pačios partijos atsinaujinimas suteiks politikai iniciatyvumo bei jaunatviško maksimalizmo. Jaunimo atstovų kryptingas darbas su ilgametę partinio darbo patirtį turinčiais kolegomis turėtų užtikrinti natūralios kartų kaitos ugdymą ir stiprinimą. Gal jie atsiras ir savaime, kai jaunimas, grįžęs iš prestižinių universitetų Vakaruose, nebenorės vien turėti milijonų, o norės su tais pinigais pasitarnauti šviesai ir harmonijai. Kai kita, jau po nuvargusių kovų ir persisotinusių prekeivių ateinanti karta nebenorės su niekuo kariauti, nežemins kitaip mąstančio, kurs šviesios mylinčios Lietuvos vizijas. Gal tada pradėsime nebeniekinti idealistų, romantikų, dvasios mokytojų, gal tada meninius, idėjinius piliečių sugebėjimus imsime ugdyti nuo pat mažumės, suvokdami, kad pinigai nėra nei blogas, nei geras dalykas. Daug svarbiau gražaus, taikaus, nepragerto ir mylimo gyvenimo idėja.
Marytė ŠAKIENĖ,
Lietuvos krikščionių demokratų
Kaišiadorių skyriaus pirmininkė
© 2005 "XXI amžius"
|