Mes jau europiečiai...
Ach, kaip troškome įstoti į Europos Sąjungą! Įstojome. Ir gerai padarėme. Kam nešioti šimtasiūles vatuškas, avėti kerzinius batus, gerti Žigulinį alų iš butelio, pro kurio metalinį, aprūdijusį kamštį verždavosi putos, arba neštis namo silkę, įvyniotą į gabalėlį pilko popieriaus ar net į laikraščio skiautę. Arba kai mėsos parduotuvėse stovėdavome eilėse prie... karvių kanopų.
Šiandien sueuropėjome. Parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos ir įvairovės, o akys raibsta nuo jų įpakavimo ir reklamos. O jau tų kavų, arbatų! Kai kas net širdį ir kepenis spėjome susigadinti, kol jos galiausiai atsigėrėme iki soties. Dabar jau ir vieno, kito puodelio per dieną pakanka. O dėl aprangos, apavo visko pakankamai užversta. Viena tik problemėlė: mūsų piniginės nėra užveistos pinigais. Bet nieko. Kieno piniginė pustuštė pamačija visą Lietuvą užtvindę skudurynai. Po juos pasiknaisiojęs gali taip apsirengti, kad net Eurovizijai tiksi. Be to, išmokome raustis po sąvartynus, šiukšliadėžes ir iš ten netgi biznį padaryti... alui arba kokiam pilstukui. O šito, kaip ir naminukės, visur pilna. Tik pirk. Ir koks kvailys dar buvo pasiūlęs legalizuoti naminukės gamybą, kai turimos nebeišperka? Dabar visokiausio pilstuko ir naminukės tiek daug, kad jų verslininkai padarė kaip restorane: gali vadinamuose taškuose užsisakyti 100 arba 50 gramų. Jeigu teturi tik kelis centus gausi gerokai atskiesto, o dėl macnumo su kokio nors skiediklio priemaiša. Gerk į sveikatą, kol praplėsi alkoholikų gretas.
Na, o kad taptume turtingesni, ūžtelėjome į užsienį, tarsi į sovietmečio laikais atidarytą duonos parduotuvę. Veržiamės tenai kiek begalėdami: be vizų, be vadinamųjų žaliųjų kortelių! Ir pralendame. Nemaža dalis tenai patekusių pirmiausia stengiasi ką nors nugvelbti. O vogti įgijome praktikos dar iš kolchozų laikų. Beje, ir čia, Lietuvoje, vienas nuo kito kuo puikiausiai vagiame. Užtat Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje arba kokioje nors Ispanijoje į mus, lietuvius, jau kaip į vagis ir žulikus žiūri. Mat to nusipelnėme. Pagaliau ir Lietuvoje mokame vienas nuo kito ką nors nugvelbti, apsukti, nesąžiningai atsiskaityti ir pan. Apiplėšimai, išprievartavimai, žmogžudystės, vagystės dažnas reiškinys pas mus. Dabar visokiausioje bulvarinėje, o kartais ir nebulvarinėje spaudoje, per televiziją studijuojame seksą, įvairias jo formas ir įvairiose padėtyse. Merginos ir moterys gilinasi, kaip išvengti nėštumo, kad Lietuva nesipuikuotų prieš kitas Europos šalis padžiautais vystyklais.
Kai kas pranašauja, kad dėl to Lietuvoje smarkiai mažėja gyventojų. Nieko. Dar labiau atsidarius sienoms, atsiras juodaodžių iš kokios nors Nigerijos, Kongo ar Sudano. Šviesiaplaukių lietuvių gretas papildys mulatai arba pusnegriai. Nebereikės nei soliariumo paslaugų, nei plaukų juodai dažyti. Bet už tai paaukosim savo prigimtį, sąžinę, kultūrą, sutrypdami arba išmesdami į šiukšlyną tai, kas mūsų senelių, prosenelių mums buvo perduota lietuvybei puoselėti, jai išsaugoti.
Taigi europėjame, bet nebūkime ir pesimistai. Pervažiuokime per visą Lietuvą geru automobiliu skersai ir išilgai, juolab kad dabar ir užmiesčiuose keliai yra gana puikūs (tuo Lietuva gali didžiuotis), ir tikrai pamatysime daug gero, gražaus ir pozityvaus: pagal visus europinius standartus Lietuvos ūkininkai tvarko savo žemelę, sumažėjo nedirbamos žemės ir visokių šabakštynų plotai, išgražėjo, sukultūrėjo mūsų miestai ir miesteliai, restauruojama mūsų istorinė, religinė ir kultūrinė praeitis. Kad ir kaip mąstytum, visgi žengiame europiniu keliu. Na, o visokios mūsų šalyje egzistuojančios atmatos dar ilgai kaišios pagalius į mūsų gražėjančio gyvenimo ratus ir dar daug mums pridarys gėdos prieš visą Europą. Su tuo telieka tik kovoti. Bet, tikėkime, kova už kultūringą Lietuvą bus laimėta. Šito siekime visi.
Pranciškus Žukauskas
Šilalė
© 2005 "XXI amžius"
|