|
Valstybė ar kolchozas?
Sakoma, kad istoriniai įvykiai pasikartoja. Žmonija tęsia savo kelią, lyg judėdama spirale. Dabartinė karta išgyvena kažką panašaus, ką jau patyrė ankstesnės kartos. Prieš 15 metų buvome tvirčiausiai įsitikinę, kad pakartosime prieškario metų nepriklausomybės spiralinę viją gyvensime tokiu dvasiniu lygiu, kaip gyveno lietuviai 1920-1940 metais, kai sparčiai buvo ugdoma tėvynės meilė ir pilietiškumas, kai nebuvo vietos žmonių susvetimėjimui ir bedvasiškumui.
Būdingas sovietinės santvarkos kūrinys kolektyviniai ūkiai, arba kolchozai. Buvę valstiečiai labai nenorėjo kolchozuose gyventi: sunkus kumetiškas darbas, mažas atlyginimas. O labiausiai įgrisdavo netramdoma kolchozų pirmininkų ir kitokių valdininkų visagalystė paprastų kolchozininkų atžvilgiu. Todėl jaunimas sprukdavo iš ten, naudodamasis mokslų ar karinės tarnybos baigimu. Neskaitant kontoros tarnautojų, kolchozuose likdavo nukaršę seneliai ir nedaug jaunesnio amžiaus alkoholikų ir kitokių invalidų, kurie pamažėl apsiprasdavo su pirmininkų stūgavimais ir daromomis neteisybėmis: atlyginimų, ganyklų gyvuliams ir kitokiais nukarpymais. Tie vargšai įgudo skriaudėjams atsilyginti: darbe tik apsimesdavo, kad dirba, ir stengdavosi kuo daugiau slapta iš kolchozo nugvelbti gėrybių. Toks gyvenimas daliai vergų netgi ėmė patikti: vien simuliavimas darbe, vien gvelbimas kolchozinio turto ir nesibaigiantis girtavimas ką nors nukniaukus. Paprasti kolchozininkai tempė gelžgalius iš dirbtuvių, runkelius, šieną iš laukų, grūdus iš sandėlių. Tą pat darė ir pirmininkai. Tik didesniais mastais. Vykstant tempimui į visas puses, kolchozai valstybei nešė didžiulius nuostolius, kurių pagaliau nebegalėjo padengti Sibiro auksas, deimantai ir nafta.
Patinka mums ar ne, bet turime pripažinti, kad šiuo metu Lietuva, deja, atrodo kaip ištisinis kolchozas, kur vadovaujantys kadrai vykdo beveik viešą, tarsi vitrinoje, valstybės ir jos piliečių apgrobimą. Viešas grobimas visiems puikiai matomas. Visi žiūri į tuos karalius, kurie vargšams piliečiams numauna paskutines kelnes, žiūri į juos lyg į išgelbėtojus ir beveik sutartinai balsuoja, kad šie tęstų savo darbą. Valdininkai visagaliai, visagališkesni netgi nei valdininkaudami senuosiuose kolchozuose, neatsakingi prieš jokius įstatymus. Jų valioje liekantiems senukams nematyti jokios prošvaistės. Vienintelė viltis vaikai, uždarbiaujantys užsienyje, kurie sušelps. Jaunimui plūstant užsienin, pensininkų procentas Lietuvoje auga. Iš kokių stebuklingų šaltinių galima bus pakankamai padidinti jiems pensijas? O jeigu tokie šaltinėliai atsiranda, čiurkšlės iš jų nukreipiamos į tuos pačius buvusių kolchozų pirmininkų kapšelius. Jie suinteresuoti, kad Lietuvoj liktų kuo mažiau sąmoningo jaunimo, tegu jis išvyksta ir nebesugrįžta. Likę senukai ir girtuoklėliai kaltina už savo dabartinį skurdą visus, bet tik ne skurdo kaltininkus buvusius kompartiečius, kurių svarbiausias politinis tikslas leisti Lietuvoje klestėti ir pasiturimai gyventi vien buvusiems komunistams, kagėbistams ir jų palikuonims, o visus kitus iš Lietuvos išguiti arba paversti bejėgiais, bevaliais, užguitais kolchozininkais, kuriems nerūpi jokia politika ar tėvynė, o terūpi, kaip gauti pigios degtinės.
Naivuoliai sako: gerai, kad daug jaunimo vyksta uždarbiauti į kitas šalis. Jie ten užsidirbs pinigų, grįš su kapitalais atgaivinti Lietuvos. Tam tikra prasme gerai: išvykstantieji patirs mažiau skurdo, nors ir kitur sunku išvengti neteisybių. Tik ar daug iš jų sugrįš? Jauni žmonės sukurs šeimas su kitataučiais, apsipras svetimose šalyse, nebenorės palikti įsigytų ten būstų ir patogių darboviečių. O kas jų laukia tėvynėje? Savivaliaujantys sovietiniai veikėjai, kurie labiausiai nemėgsta ne Lietuvos priešų, o sąmoningų, Tėvynę mylinčių ir nesileidžiančių mulkinti lietuvių. Jų tikslas išlaikyti sovietinių kvislingų rankose absoliučios valdžios monopolį Lietuvoje. O tai galima padaryti perskėlus, padalijus visuomenę į visagalių valdančiųjų ir beteisių skurdžių grupes, neleidžiant Lietuvoje susidaryti viduriniajai šviesuomenės klasei, be kurios liumpenproletariatas nepajėgus nusikratyti nei užsienio engėjų, nei savųjų apgaudinėtojų. Štai kodėl mūsų gabiausią jaunimą stengiamasi išgrūsti užsienin. Taip, kad nebesugrįžtų. Svetimieji, tautos priešai mus grūdo į vorkutas, norilskus, štuthofus. O savieji lyg ir mandagiai išgrūda į Airiją, Angliją
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2005 "XXI amžius"
|