|
Ar jau akligatvis?
Pastarąsias savaites, net ištisus mėnesius buvome intriguojami apgailėtino ir nykoko politinio farso scenelių, viešai demonstruojamų dvikovų, ryžtingų reikalavimų atsistatydinti, kiti valdžios olimpiečiai mindžikavo vietoje, vis laukdami kokios nors komisijos išvados. Buvo rodomos lygintuvų dėželės ir barbėms pritinkantys kiniški blizgučiai, vyko plati diplomo, tai yra dublikato, viešumo akcija, palydima darkomos lietuvių kalbos stenėjimų. Visiška nykybė eskaluojamos tos pačios temos, o tauta apie tokias pastangas sukūrė visai gerą posakį: iš... (vieno niekalo) varškės neišsunksi. Žodžiu, pozicinis karas arba nesibaigianti politinių šachmatų partija: žaidė ne tik pozicija su opozicija, tokia dvikova būtų gerokai suprantamesnė žiūrovui. Kova daugiakryptė, batalinė, daugiažanrė visi lošėjai žūtbūtinai siekė savo tikslų, visi negailestingai konkuravo tarpusavyje, smagiai pliekėsi arba pliekė ir partnerius, ir oponentus. Viskas tarsi paprasta ir aišku: siekiama apeiti priešininkus, pakišti koją net ir partneriams, skubama pirmiems suregzti kokią nors kombinaciją, kad tik sau politinių dividendų gavus, kad žiniasklaidoje nuskambėjus ar kitaip būti matomiems ir girdimiems. Ar buvo šiame žaidime ko nors tikra ir neginčijamai reikšminga, vertinga?
Pirmiausia jau kelintąkart pakartoti išrinktiesiems moralios politikos reikalavimai. Tą imperatyvą nuolat kala Prezidentas, jau turime kelias aukas politikų, viena kalbėjusių, o visai ką kita dariusių. Šį valstybės vadovo pakeltą skydą pagriebė konservatoriai ir juo įnirtingai mojuoja kovos lauke, viešai užsiminę apie kai kurias savo praeities klaidas. Ar tai nuoširdi politinė atgaila, parodys ateitis. Ar tokia laikysena šiandien tiesiog politiškai naudinga? Žinoma, taip, tačiau, kad ir kaip ten būtų, konservatoriai dabar siekia moralumo, pasinaudodami menkiausia dingstimi, kalba drąsiai ir beveik gražiai, svarbu taip pat principingai įvertinti save, prisiimant politinę atsakomybę už dovanas Lietuvai... O jų buvo daug. Reikšminga, kad partijos yra verčiamos rūpintis savo vidine tvarka, kontrolės mechanizmais, politikų etika bei įsipareigojimų visuomenei tesėjimu. Ar partijos gebės deramai reaguoti į naujus iššūkius, ar tai bus ilgalaikės jų veiksmų programos, patirsime netrukus, nors šiaip įprastai jos demonstruoja drąsą ir ryžtą tik artėjant kokiems nors rinkimams, o vėliau paskęsta politikavimo rutinoje, primiršta savo paskirtį ir atsakomybę.
Baisiausia, kad tie moralumo priminimai ir skaudžios pamokos tebesitęsia, politikų elgsena vis dar neįgauna asmeninės atsakomybės teisinių būdų ir galimybių visuomenei daryti įtaką. Visuomenės pasirinkimas į politinę areną įstumia kokių nors partijų atstovus ir verčia juos veikti, tačiau įtvirtintų kokybinių reikalavimų jiems ir formų juos kontroliuoti nėra politikas elgiasi taip, kaip jam tinka arba kaip jam diktuojama, net partijos negali atsakyti už jų netinkamus veiksmus. Geriausiu atveju kadencija pratylima taip nieko ir nenuveikus. Tokia situacija leidžia politikams jaustis visagaliais, visiškai nesudaro galimybių visuomenei daryti įtaką viešojoje politikoje. Politikai, užsidarę Seimo rūmuose, žaidžia uždarus žaidimėlius, sprendžia savo problemas. Ištartis, kad politika Lietuvoje provincialėja, joje nieko nekeičia, tėra pasekmės įvardijimas. Moralumas ir kokybė gali kilti iš įsisąmonintos atsakomybės už bendrąjį interesą, iš suvokimo, kad esu saistomas moralinių dėsnių, tradicinių vertybių, dvasinių autoritetų. O tai iš esmės yra švietimo problema. Lietuvoje neturime sukūrę vientisos švietimo erdvės, mokymosi visą gyvenimą idėja kol kas tėra žodžių žaismas, vis tebekalbame apie jos fragmentus ir formų ar materialiuosius jo reikalus, laužomos politikų ietys dėl kokių nors struktūros pakeitimų (štai kelių parlamentarų paskutinioji siūloma Švietimo įstatymo pataisa dėl bendrojo lavinimo įstaigų sistemos dar vieno tobulinimo tik grąžinama jos iniciatoriams, jos svarstymas išryškina visiškai skirtingas viso Seimo, net tų pačių partijų atstovų nuomones), investuojame į fasadą, bet menkai rūpinamės švietimo turiniu, vienpusiškai pabrėždami poreikių tenkinimą ir rinkos imperatyvus ir visai išplaudami ar savieigai palikdami kultūros ir dvasinio integralumo dimensiją jame. (Gal ateis toks metas, kai ir pasaulio debatų čempionai moksleiviai gaus bent lengvaatlečio pasaulio čempiono masažuotojui įteiktos čekio sumos dydžio apdovanojimą?) Be esminių pokyčių švietimo sektoriuje vargu ar galimas visuomenės atsinaujinimas bei jos politinės kultūros branda: turinys be aiškių pamatinių vertybių yra tuščiaviduris. Asmens, šeimos, bendruomenės pareigos ir atsakomybės ideologijos akcentas yra šiandieninio švietimo būtinybė, jeigu mąstome apie tautos ir visuomenės ateitį, jeigu siekiame, kad Lietuva ne tik neišsivaikščiotų, bet būtų ir visavertė Europos valstybė.
Dabar matome, kad politikai elgiasi kaip verslo subjektai... Sakoma, kad daug kartų kartojamas melas ima panašėti į tiesą (taip nutinka rinkimų kampanijose), o dažnai primenama tiesa, deja, neveikia realybės ir politikos, nes jau grėsmingai ištrintos ribos tarp to, kas gražu ir dora, ir to, kas gėdinga ir niekinga. Aiški neteisybė drąsiai ginasi ir puola, įžūliai tyčiojasi iš visko, grubiai eina per visų nugaras. Vertybių vakuumas ir politinės kultūros stokojanti terpė išlaisvina žemąsias jėgas, revanšo padugnes ar stumtelėtus į šoną ir savęs realizuoti negalinčius dar ano, sovietinio, laiko veikėjus, ambicingus nemokšas. Tikras masių sukilimas. Žiniasklaida, vaikydamasi sensacijų, sėkmingai ir sąmoningai kurpia savanaudžių politikų socialinį statusą priklausomumą elitui ir galios turėjimą, neribojama reklama skleidžia sotaus ir spalvoto gyvenimo siekiamybę, paprastas žmogus tėra nelaimėlis ir problemiškas nevykėlis, pastumdėlis ar keistuolis. Iškreiptų veidrodžių karalystė. Murdymasis baloje, kapstymasis šiukšlyne... Viskas, deja, lieka nepakitę. Jokių pastangų keisti situaciją. Kad stalas pajudėtų, reikia jį pajudinti. Juokingai paprasta Konfucijaus mintis. Viskam reikia valios veikti.
Valentinas STUNDYS,
LKD pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|