|
Leonas Bistras primirštas valstybininkas
Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
Leonas Bistras (1890 m. spalio 20 d. 1971 m. spalio 18 d.) nepriklausomos Lietuvos politinis veikėjas, Seimo narys, Krikščionių demokratų partijos ilgametis pirmininkas, vadovavęs paskutiniajai Vyriausybei, kurią sudarė Steigiamajame Seime daugumą turėję krikščionys demokratai. Tada, kai kalbame apie LKDP šlovę ir darbus prieškariu, L.Bistras dažniausiai lieka prezidento A.Stulginskio ar žemės reformos architekto prelato M.Krupavičiaus šešėlyje. Tačiau neabejotinai jis yra vienas ryškiausių to meto politikų, modernios XX a. pirmosios pusės valstybininkų generacijos atstovų, filosofijos daktaras.
L.Bistro aktyvi ir įvairiapusė veikla ypač išryškėjo iki 1926 metų politinių permainų Lietuvoje, kai tautininkų valdžia ėmė tolti nuo demokratinių valstybės valdymo principų. Jis buvo I, II ir III Seimo narys, yra dirbęs ministro pirmininko P.Dovydaičio sekretoriumi, trumpai pirmininkavo I ir II Seimui, keturiuose ministrų kabinetuose (1923-1927 ir 1939 m.) ėjo švietimo ministro pareigas, 1925-1926 metais aštuonis mėnesius vadovavo Ministrų kabinetui, tuo pat metu buvo krašto apsaugos ir trumpai užsienio reikalų ministras. Po tautininkų perversmo, aktyviai veikė opozicijoje, buvo Kauno universiteto docentas, užėjus okupantams, liko Lietuvoje, du kartus tremtas, grįžęs į Kauną, gyvenęs vienišas, ignoruojamas, sovietinės valdžios nereabilituotas, paguodą radęs maldoje ir bažnyčioje. L.Bistro gyvenimo kelias atspindi mūsų valstybės džiaugsmą nepriklausomybėje ir jos tragediją okupacijoje.
L.Bistras politinio kompromiso paieškos žmogus, konsensuso politikas. 1918 metais svarstant dviejų krikščionių demokratų partijų (viena, radikalesnė, susikūrė Rusijoje, kita, nuosaikesnė Lietuvoje) susijungimą, kilo krizė: nei M.Krupavičius, nei A.Stulginskis nerado išeities, padėtį išgelbėjo L.Bistro ir J.Vailokaičio pasiūlytas kompromisas pripažinti, kad partijoje yra du sparnai, dvi kryptys. Kompromiso pavyzdys ir krikščionių demokratų dalyvavimas, reaguojant į kairiosios daugumos politiką po 1926 metų rinkimų, tautininkų valdžioje. Tačiau pamatę, kad sukama autoritarizmo keliu, ypač tada, kai A.Smetona paleidžia III Seimą ir nepaskelbia naujų rinkimų datos, krikščionys demokratai pasitraukia iš Vyriausybės ir aktyviai veikia opozicijoje, gindami demokratines nuostatas, todėl L.Bistras, kaip LKDP vadovas, buvo nuolat persekiojamas, sodinamas į kalėjimą ar net trumpam tremiamas į provinciją. Akivaizdu, kad L.Bistrui visada svarbiausia buvo valstybės interesai, vardan jo ir 1939 metais sutiko būti ministru tautininkų kabinete, matydamas, kokių nuostolių patiria Lietuva netekdama Klaipėdos krašto.
L.Bistrui vadovaujant Švietimo ministerijai, atlikta daug reikšmingų darbų, svarbiausia kuriama nuosekli švietimo sistema ir institucijų įvairovė. 1926 metų pradžioje Lietuvoje buvo 2124 pradžios mokyklos (116,5 tūkst. mokinių), 10 mokytojų seminarijų, 68 vidurinės ir 48 aukštesniosios mokyklos (duomenys iš A.Vitkaus Lietuvos istorijos įvykių chronologija, 1918-1926). 1924 metais įsteigta Dotnuvos žemės ūkio akademija antroji Lietuvoje aukštoji mokykla. Verta prisiminti L.Bistro pastangas lietuvinti mokyklas, ginti jų teises, ypač palei demarkacinę liniją Lenkijai okupavus Vilnijos kraštą. Pradžios mokyklų įstatymas leido steigti mokyklą nelietuvių kalba, jeigu apylinkėse buvo ne mažiau kaip 32 nelietuvių tautybės vaikai. Pats L.Bistras Seimui įrodinėjo, kad vaikų tautybę reikėtų nustatinėti remiantis ne tik tėvų valia ir noru, nes kartais jie patys nežino, kokios tautybės yra, bet būtini dokumentai. Taip pasiekta, kad palaipsniui lietuviai perėjo iš lenkiškų į lietuviškas mokyklas. 1926 metų pradžioje iš valstybės išlaikomų mokyklų lenkų kalba buvo 24 (1800 mokinių). Padėtis pasikeitė, kai III Seime daugumą gavo kairieji, neabejotina, kad į valdžią ateiti jiems padėjo ir tautinės mažumos, todėl M.Šleževičiaus kabinetas nebepaisė šios normos ir vien 1926 metais palei demarkacinę liniją naujai įsteigtos 57 mokyklos, jose ėmė ryškėti antilietuviškos nuotaikos. Krikščionys demokratai Seime aštriai kritikavo tokią neapgalvotą politiką, reikalavo ministro V.Čepinskio atsakomybės. Apskritai oponuodami kairiesiems LKDP atstovai Seime per šešis mėnesius pateikė net dvylika interpeliacijų.
L.Bistras aštuonis mėnesius (tiek buvo likę iki Seimo kadencijos pabaigos) vadovavo Lietuvos vyriausybei. Pastaroji Vyriausybė vedė ekonomines derybas su Latvija, Vokietija, pradėjo derybas su Sovietų Sąjunga dėl nepuolimo sutarties, pasirašė prekybos sutartį su JAV. L.Bistras nutraukė derybas su Lenkija dėl medienos plukdymo Nemunu. Jas pradėjo ministras pirmininkas V.Petrulis (dėl kilusio nepasitenkinimo turėjo atsistatydinti), tikėdamasis ekonominės naudos, tačiau Lenkija spaudė derėtis dėl viso susiekimo atidarymo ir diplomatinių santykių užmezgimo. O tas buvo neįmanoma su valstybe, užgrobusia dalį Lietuvos žemių. Istorikai pripažįsta, kad šios kadencijos svarbiausias valstybinio gyvenimo įvykis buvo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas: 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelbė bulę apie nepriklausomos provincijos įkūrimą. Atsikūrus Lietuvai, bažnyčia teisiškai priklausė užsienio arkivyskupijų centrams. Dėl Vilniaus krašto užgrobimo Vatikanas ilgai atidėliojo šios problemos sprendimą, o 1925 metais pripažino ginčijamą teritoriją Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi. Lietuvos vyriausybei reikėjo prisiimti atsakomybę pripažinti mūsų provinciją be Vilniaus krašto, žinant galimą visuomenės ir politikų nepasitenkinimą. L.Bistras išmintingai paaiškins, kad šis aktas visiškai nekeičia politikos dėl valstybės sienų klausimo, t.y. okupacijos fakto šis sprendimas nepaneigia. Beje, šis dokumentas yra ilgiausiai XX amžiuje galiojęs teisinis aktas Lietuvos bažnytinė provincija pertvarkyta 1991 metų pabaigoje.
II Seimas ir L.Bistro vyriausybė atliko svarbių darbų socialinėje sferoje: priimti socialinio draudimo valdybos, ligonių kasų įstatymai, įvedę privalomą dirbančiųjų draudimą, įkurtos valstybinės apskričių ligonių kasos, įgyvendinamos nemokamos medicinos paslaugos. Neabejotina, kad tokiems sprendimams įtakos turėjo ir krikščionių demokratų, turėjusių daugumą Seime, ir paties L.Bistro geras krikščioniškojo socialinio mokymo išmanymas: mat pats L.Bistras į lietuvių kalbą buvo išvertęs (jis mokėjo kelias kalbas) pagrindines popiežių Leono XIII ir Pijaus XI socialines enciklikas. Tuo metu daug nuveikta aktyvinant visuomenę, skatinant jos saviveiksmiškumą, remiant jos iniciatyvas: įkurta dešimtys įvairaus pobūdžio draugijų (Lietuvių kalbos, Mažažemių ir naujakurių, Mokytojų sąjunga, Chorvedžių, Automobilių klubas ir kt.), priimtas Žemės ūkio rūmų įstatymas, daug nuveikta organizuojant suaugusiųjų švietimą.
Krikščionims demokratams turint daugumą Seime iki 1926 metų, Lietuvoje nuosekliai stiprinami valstybės demokratiniai pagrindai, tvirtinama parlamentarizmo tradicija, kryptingai plėtojamos visos valstybės gyvenimo sritys. Šiuose darbuose labai svarbus ir L.Bistro, nuoseklaus valstybininko, garbingo politiko ir demokratinių vertybių gynėjo, vaidmuo. Minėdami jo gimimo 115-ąsias metines, turime puikią progą prisiminti jo nuopelnus mūsų valstybės nepriklausomybei.
© 2005 "XXI amžius"
|