|
Paskutinis kariuomenės štabo viršininkas
Generolo Stasio Pundzevičiaus 25-ąsias mirties
metines minint
Alfonsas ZUBRECKAS
Jau trečiuosius metus brendu po šito pusiasalio statybas ir daržus, vaizduodamas tai statybų inžinierių, tai agronomą su tačka, kastuvu ir garsiakalbiu. Sunku priprasti nepratusiam ir dar tokiame amžiuje, bet ką darysi. Tenka dažnai pakovoti su įvairiais negalavimais, ypač mano žmonelei, kuri čia, Amerikoje, dar blogiau pasijautė, negu Europoje... 1951 metais iš Jungtinių Amerikos Valstijų generolui Stasiui Raštikiui rašė generolas Stasys Pundzevičius, čia gyvenęs nuo 1949 metų.
Stasys Pundzevičius gimė 1893 m. rugsėjo 2 d. Laibiškių kaime, netoli Grapiškio. Baigęs Panevėžio realinę gimnaziją, 1913 metais S.Pundzevičius studijavo Kijevo komercijos institute. Tačiau instituto nebaigė. 1916 metais buvo paimtas į Rusijos kariuomenę ir pasiųstas mokytis į Orienburgo karo mokyklą. 1918 metais S.Pundzevičius grįžo į Lietuvą ir 1919 metų pradžioje įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. liepos 4 d. S.Pundzevičius paskirtas 1-osios brigados vado P.Liatuko adjutantu. Kada brigadai pradėjo vadovauti Kazys Ladiga, tarp jų užsimezgė nuoširdi draugystė ir tęsėsi iki pat K.Ladigos arešto 1940 metais.
1919-ųjų rudenį S.Pundzevičius, jau turėdamas vyresniojo leitenanto laipsnį, paskiriamas 1-osios divizijos štabo viršininku. 1920 metais S.Pundzevičius perėjo dirbti į krašto apsaugos ministro kanceliariją. 1921 metų balandį dviejų draugų keliai vėl susikirto. S.Pundzevičius paskiriamas dirbti štabo viršininku į 4-ąją diviziją, kuriai vadovavo K.Ladiga. 1922 metais S.Pundzevičius baigė Aukštuosius karininkų kursus ir pradėjo eiti Vyriausiojo štabo Operacijų skyriaus viršininko pareigas.
1923-1925 metais S.Pundzevičius mokėsi Čekoslovakijos karo akademijoje. Ją baigęs ir grįžęs į Lietuvą, paskirtas vadovauti 5-ajam pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkui. Be to, pulkininkas S.Pundzevičius buvo Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos narys, Karo mokslo draugijos centro tarybos narys.
1927 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu S.Pundzevičius pradėjo eiti Lietuvos aviacijos viršininko pareigas. Nors jo karinė specialybė nieko bendra neturėjo su karo aviacija, tačiau per septynerius metus S.Pundzevičius, pradėjęs kurti Lietuvos aviaciją, daug nuveikė. Lietuva tapo viena tų valstybių, kurios turėjo gausią ir modernią karo aviaciją.
1928-1929 metais Lietuvos karines oro pajėgas papildė 15 modernių itališkų naikintuvų Fiat ir 20 lengvųjų bombonešių Ausaldo. 1930-1931 metais oro erdvėje pasirodė lėktuvų, serijiniu būdu sukurtų Lietuvoje. Tai pirmieji A.Gustaičio sukonstruoti lėktuvai ANBO-3 ir ANBO-4. Vėliau prasidėjo ir serijinė populiariojo lėktuvo ANBO-4 gamyba. Tik aviacijos viršininko S.Pundzevičiaus dėka Lietuvos karo aviacija labai išaugo, šalies oro erdvę pradėjo saugoti dvi naujos eskadrilės, priešlėktuvinė kuopa, o Zoknių aerodrome įsikūrė aviatorių įgula. Kaip tik tuo metu pulkininkas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ir Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinais.
1934 metų gegužę, perdavęs aviacijos viršininko pareigas pulkininkui A.Gustaičiui, S.Pundzevičius pradėjo vadovauti 2-ajai pėstininkų divizijai, kartu ėjo ir Kauno įgulos viršininko pareigas. O birželį jis atvyko į Šiaulius ir pradėjo dirbti 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininku. 1935 metų rugpjūtį pradėjo vadovauti 1-ajai pėstininkų divizijai Panevėžyje. 1935 metų pabaigoje jam suteiktas generolo leitenanto, o 1938 metais divizijos generolo laipsnis.
1939 m. kovo 22 d., kada Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas generolas J.Černius pradėjo vadovauti Lietuvos vyriausybei, Lietuvos kariuomenės vado generolo S.Raštikio įsakymu generolas S.Pundzevičius paskirtas kariuomenės štabo viršininku. Tai buvo 22-asis ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos štabo viršininkas.
1940 metais, kada generolas S.Raštikis paliko Lietuvos kariuomenės vado postą, į jo vietą buvo du kandidatai generolai Mikas Reklaitis ir S.Pundzevičius. Tačiau tada Lietuvos kariuomenės vadu tapo generolas V.Vitkauskas, o S.Pundzevičius kariuomenės štabo viršininku. Sunku pasakyti, kodėl generolas S.Pundzevičius nepanoro tapti kariuomenės vadu. Tuo tarpu generolas V.Vitkauskas buvo sovietinių pažiūrų ir jo vadovavimo kariuomenei pasekmės šiandien visiems gerai žinomos.
1939 m. spalio 1-2 d. vykusiame Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo svarstomas tik vienas klausimas Lietuvos kariuomenės demobilizacija. Šiame posėdyje generolai S.Raštikis ir S.Pundzevičius nedalyvavo. O įvyko tai turbūt todėl, kad valdžioje buvę tautininkai nepasitikėjo karininkais. Vyriausybė ryžosi priimti minėtą politinį sprendimą be aukštų kariuomenės karininkų. Po šio vyriausybės pasitarimo buvo priimtas Maskvos ultimatumas įkurti Lietuvoje sovietų karines bazes mainais už Vilnių. 1939 m. spalio 23 d. kariuomenės štabo viršininkas S.Pundzevičius ir kai kurie kiti aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai sutiko sovietų karinę delegaciją. Taip sovietų kariuomenė buvo sutikta be jokio pasipriešinimo, kas vėliau pareikalavo nemažai aukų.
1940 m. birželio 15 d., nepraėjus nė kelioms valandoms nuo paskutinio vyriausybės posėdžio, Lietuvos kariuomenės vadas generolas V.Vitkauskas paskelbė tokį įsakymą: Brigados generolas Musteikis pasišalinęs. Krašto apsaugos ministro pareigas, Respublikos Prezidento pavestas, nuo š. m. birželio 15 dienos laikinai eiti pradedu aš. Šį Vitkausko įsakymą pasirašė ir generolas S.Pundzevičius. Tada kariuomenės štabo viršininkas išleido įsakymą, kad 9-asis pėstininkų pulkas turi vykti padėti sugrįžti prezidentui A.Smetonai. Kaip dabar žinoma, generolas S.Pundzevičius viską darė ne savo noru, o vykdė Lietuvos vyriausybės nurodymus.
Tomis atmintinomis 1940 metų dienomis, kada prasidėjo Lietuvos okupacija, tarp aukštų karininkų kilo nemažai nesusipratimų ir baimė ką nors padaryti ne taip. Štai kaip tuos įvykius savo prisiminimuose aprašo gen. S.Pundzevičius: Naujasis kariuomenės vadas, atsiųstas iš Rusijos komunistas generolas Žemaitis-Baltušis ir vyriausiasis politinis vadovas Macijauskas pradėjo vis smarkiau kariuomenės bolševikinimo ir dezorganizavimo darbą. Kariuomenės dalyse mitingams nebuvo galo... Karių tautiniam nusiteikimui nuslopinti kariuomenės politinė vadovybė, per kariuomenės vadą, pareikalavo uždrausti Lietuvos himno giedojimą ir pašalinti tautines vėliavas. Karininkus atleisdavo iš kariuomenės tik politinės vadovybės nurodymu. Karininkus atleisdavo pavieniui ir atskiromis grupėmis pagal iš anksto paruoštus sąrašus. Bet koks užtarimas ar protestas neturėjo jokios reikšmės. Priešingai tarpininkavimas pagreitindavo atleidimą ir dažnai net areštą.
Pavyzdžiui, kada buvo atleistas iš pareigų 2-ojo skyriaus viršininkas generalinio štabo pulkininkas Deksnys, į kariuomenės štabą atvyko sovietų karo atašė majoras Korotkichas ir Pozdniakovo vardu pareikalavo, kad vieton atleisto iš pareigų pulkininko Dulksnio būtų paskirtas 2-ojo skyriaus viršininkas majoras Parelis. Man pareiškus nustebimą dėl tokio reikalavimo ir nurodžius, kad štabo pareigūnų paskyrimas yra mano kompetencijoje, karo atašė griežtai užakcentavo, kad šis Sovietų atstovybės reikalavimas turįs būti įvykdytas ir kad aš pats atsakau už to reikalavimo įvykdymą.
Tačiau ir tada, kai Lietuvos kariuomenė buvo prijungta prie sovietinės kariuomenės, generolas išliko karinėje tarnyboje ir buvo paskirtas 29-ojo korpuso 179-osios divizijos vadu. Tačiau šias pareigas generolas ėjo neilgai. 1940 m. gruodžio 16 d. generolas S.Pundzevičius buvo atleistas ne tik iš divizijos vado pareigų, bet ir apskritai iš kariuomenės. Priežastis politinis neveiklumas. Tokią išvadą padarė 29-ojo korpuso politinis komisaras.
Kaip tik tada prasidėjo ir aukštų Lietuvos karininkų suėmimai. Pirmasis buvo areštuotas 179-osios divizijos štabo viršininkas pulkininkas A.Gustaitis. Gen. S.Pundzevičius, ne savo noru atsisakęs karinės tarnybos, visur ieškojo darbo, bet niekas jo nenorėjo priimti. Saugumo agentai nuolat lankėsi jo namuose. Vėliau iš artimų draugų S.Pundzevičius sužinojo, kad jį ruošiasi areštuoti ir slapstėsi iki karo pabaigos.
Pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje prasidėjo sukilimas. 1941 m. birželio 24 d. skiriama krašto gynybos taryba, kurios tikslas buvo vadovauti ir koordinuoti partizanų judėjimą Lietuvoje. Tarybos pagrindą sudarė generolai M.Reklaitis, S.Pundzevičius ir pulkininkas J.Vėbra. Tačiau Krašto gynybos taryba veikė neilgai. Vokiečiai nuolat ją spaudė ir jos legali veikla tapo neįmanoma. Tarybos nariai perėjo dirbti į pogrindį. Gen. S.Pundzevičius nacių okupacijos metais ne tik aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje, bet ir daug prisidėjo neleidžiant vokiečiams Lietuvoje įkurti SS legiono.
1949 metais gen. S.Pundzevičius su šeima apsigyveno Jungtinėse Valstijose netoli Niujorko. Mirė jis 1980 m. spalio 20 d. ir palaidotas JAV.
© 2005 "XXI amžius"
|