|
Europos paveldo diena Panoteriuose
Edmundas SIMANAITIS
Jonavos savivaldybės paminklotvarkos specialistė magistrė
Gražina Mrazauskienė pateikė penkis projektus dėl rajone esančių
istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrimo, sutvarkymo, išsaugojimo
ir galimo panaudojimo komercinio turizmo versle. Keturi projektai
buvo įgyvendinti su Kultūros ir švietimo ministerijos ir Jonavos
savivaldybės finansine parama. Vieno iš jų ėmėsi Jonavos rajono
Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinė mokykla, joje dirbantys mokytojai,
moksleiviai, Panoterių bendruomenės aktyvistai.
Reikšmingas mokyklos darbas
Tai, kas buvo padaryta Panoteriuose, verta išskirtinio dėmesio. Jie parodė, kaip derėtų rūpintis kultūros paveldu nykstančiame Lietuvos kaime. Tai sektinas pavyzdys. Minėtos mokyklos direktorė, dailės, geografijos mokytoja Liuda Urbonienė kartu su tos pačios mokyklos chemijos ir biologijos mokytoja Audrone Gruodiene parengė projektą Panoterių krašto kultūros paveldas.
Trumpa projekto apžvalga rodo, kad buvo skirta dėmesio šio krašto geografinei padėčiai ir istorijai, lankytinoms vietoms, krašto praeičiai ir dabarčiai. Dėmesys buvo koncentruojamas į dvarvietes, kaimus, kaimo sodybas, kapines, valsčiaus pastatus, bažnyčią, mokyklą. Taip pat buvo paminėtas ir poeto, dramaturgo P.Vaičiūno, čia gimusio ir gyvenusio, kultūrinis palikimas. Šis šviesuolis jau seniai tapo ne tik Panoterių, bet ir visos Lietuvos įžymybe.
Panoterių miestelis priklauso Šilų seniūnijai. Netoliese teka Noteros upelis. Jo vardu pavadinta gyvenvietė XIX amžiuje buvo vadinama ir koplyčiomis. Panoteriuose 1441 metais buvo pastatyta Romos katalikų bažnyčia. Nuo 1584 iki 1700 metų ji priklausė evangelikams reformatams. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 metų liepą, medinė bažnyčia sudegė. Po nepriklausomybės atkūrimo, energingo klebono kun.Vytauto Pesliako rūpesčiu, 1900 metais pradėta statyti ir 1994-aisiais užbaigta nauja mūrinė su arkinėmis lubomis Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Šiandien ji ryškiausias miestelio architektūrinis akcentas. Bažnyčios statybą rėmė parapijiečiai, kolūkiai, AB Achema.
Nyksta Lietuvos kaimas
Nyksta senasis lietuviškas kaimas. Jo barbariškas griovimas prasidėjo su pirmuoju bolševikmečiu. Visoje Lietuvoje ištrėmus darbščiausius ūkininkus į Sibirą ir priverstine kolektyvizacija nusavinus žemę, pastatus, padargus ir gyvulius, kaimo gyventojai buvo paversti svetimos valdžios kumečiais. Panaikinus privačią nuosavybę, buvo suardytas visuomenės dorovės pamatas. Tai skaudus okupacijos padarinys, kurio pasekmes jaučiame iki šiol. Pranešėja L.Urbonienė paminėjo sukrečiančius sovietmečio faktus. Stribai nenorinčius stoti į kolchozą ūkininkus sugrūsdavo į rūsį. Po tokios agitacijos žmonės, iškentę be duonos, be vandens keletą parų, jau be pakartotinio raginimo stodavo savo noru. Sunku įsivaizduoti, kiek patyčių, įžeidinėjimų, smūgių ir moralinių kančių tekdavo patirti doriems kaimiečiams.
Kaimas nyksta ir dabar. Net iš žemėlapių visiškai išnykę Vitartai, Gojus. Liko po vieną sodybą Mankūnų, Gudonių, po dvi sodybas Vatėnų, Stašiūnų kaimuose. Žmonių prisiminimuose skamba pasilikę vietovardžiai, skamba širdžiai maloni mūsų krašto kalba su savo lenkiška ir rusiška žodžių tarsena,- rašoma ta proga išleistame lankstinuke. Šiuo didelį nerimą keliančiu reiškiniu susirūpino visos Lietuvos kaimo šviesuomenė ir mokslininkai, įsteigę sambūrį Tėvynės žemė. Matyt, bus imamasi priemonių išsaugoti tai, kas dar galima. Ne tik ekonominė, bet ir labai skaudi socialinė, kultūros paveldo ir svarbiausia pilietinės bendruomenės atkūrimo problema jaudina visą Lietuvą.
Skola poetui ir dramaturgui Petrui Vaičiūnui
Panoterių krašte per sumaištis, karus, per du šimtmečius patirtas sunkias ir žiaurias okupacijas buvo atsiradę ir lenkų, rusų kaimų. Visus juos ištiko toks pat likimas. Tačiau kaime yra nemažai išlikusių vietinės reikšmės kultūros, gamtos, istorijos paveldo paminklų, o ir kitų lankytinų vietų, pavyzdžiui, Mogenių kaime auga 170 metų senumo Švėgždos kriaušė. Ji įrašyta į respublikinių gamtos paminklų registrą.
Tačiau bene pats reikšmingiausias šio krašto ir rajono kultūros paminklas yra P.Vaičiūno gimtoji sodyba Piliakalnių kaime. Poeto ir dramaturgo kūrybinis palikimas yra visos Lietuvos pasididžiavimas. Antrosios Respublikos metais jo veikalai nenueidavo nuo scenos. Sodyboje yra nemažas rinkinys vertingų autentiškų eksponatų, tačiau sodyba iki šiol dar neturi atitinkamo statuso. Tradiciškai čia kasmet liepą vyksta P.Vaičiūno atminimui skirtos šventės. Kadangi poeto gimtasis namas yra privati nuosavybė, tai nėra iki galo išspręstas sodybos, kaip memorialinio muziejaus, klausimas. Jo sprendimas laikytinas ne Panoterių bendruomenės, o Jonavos savivaldybės ir Kultūros ministerijos įsisenėjusi skola Lietuvos visuomenei.
Rūpinamasi ir dvarviečių išsaugojimu. Patys Panoterių, Markutiškių, Taukadažių, Milagainių dvarai nėra išlikę. Jų vietą žymi išlikusios liepų alėjos.
Mokykla kultūros ir švietimo centras
Kultūros paveldo dienos proga organizatoriai surengė įspūdingą šventę. Jaunieji vaičiūniečiai deklamavo poeto eilėraščius. Pagyvenusių kraštiečių choras sudainavo Vosilkėlę, kurią panoteriečiai laiko savo himnu. Ten pat buvo surengta mokyklos auklėtinių karpinių, tapybos ir piešinių paroda. Panoterių pagrindinės mokyklos pedagogai ir moksleiviai drauge rinko informaciją ir rūpinosi kultūros paveldo projekto įgyvendinimu. Tai sveikintina praktika. Ji skatina jaunimo aktyvų domėjimąsi gimtojo krašto istorija ir kultūros paminklais. Nėra abejonės, kad tokia veikla ugdo jaunuolių pilietinę savivoką, žadina meilę ir pagarbą krašto gamtai, istorijai ir jų paminklams.
Projekto vykdytoja mokyklos direktorė L.Urbonienė trumpai paminėjo, kad mokytojas Benediktas Kiškis buvo ištremtas į Sibirą. Šis faktas vertas dėmesio visai kitu požiūriu. Pavergtų krašto gyventojų trėmimas, kaip ir kitos represijos, buvo tik viena iš planinių genocido akcijų. Tai vyko, be išimties, visose okupuotose teritorijose. Matyt, kultūros paveldo dienų organizatoriai neplanavo rinkti ir kaupti informacijos iš okupacijos periodo, taip pat iš laisvės kovų ir pilietinio pasipriešinimo istorijos. Vargu ar reikėtų laukti, kol okupantų represijas patyrusios kartos iškeliaus į Amžinybę ir tik po to pradėti domėtis išlikusiais jų asmeninių išgyvenimų aprašymais, to sunkmečio istorija ir, kas be ko, kultūros paveldu. Vertėtų būtent dabar rinkti žinias apie laisvės kovotojų žemines, slėptuves, kautynių vietas, naudotus ginklus, pogrindžio spaustuves. Taip pat rinkti ir kaupti žinias apie svetimos kariuomenės baudėjų dislokacijos vietas, stribų būstines, pusrūsius, kuriuose kalindavo suimtuosius, tų patalpų inventorių, kankinimo įrankius ir kitus būdingus to meto daiktus. Ne mažiau svarbu domėtis ir parsivežtomis ,ir išlikusiomis relikvijomis iš tremties ar gulago.
Visa tai yra taip pat neatsiejama ir labai reikšminga tautos paveldo dalis, kuri neišvengiamai turi tapti ir Europos Sąjungos paveldu. Juk Vokietijos nacionalsocialistų šiurpusis palikimas konclageriai, genocido nusikaltimus liudijantys kiti materialūs daiktai, dokumentai, nuotraukos, atsiminimai išlaikomi kaip paveldas.
Privalu keliais žodžiais paminėti, kad buvo surengti ir kiti turiningi bei įdomūs renginiai kultūros paveldo tema. Rugsėjo 28 dieną Jonavos Raimundo Samulevičiaus pagrindinėje mokykloje buvo surengta konferencija. Kauno technologijos universiteto hab.dr. prof. Jurgis Bučas skaitė pranešimą Kultūros paveldas besikeičiančioje aplinkoje. Architektūros ir statybos instituto vyr. mokslinė bendradarbė, architektūros istorikė Dalė Puodžiukienė kalbėjo apie Medinės architektūros dvarus. Pranešimą apie Jonavos kultūros paveldo apsaugą skaitė pranešimą jau minėtoji specialistė G.Mrazauskienė. Jonavos krašto muziejaus direktorė R. Karaliūnienė aptarė kultūrinio turizmo reikalus. O rugsėjo 29 dieną Jonavos krašto muziejuje vyko diskusija Jonava ir Kosakovskiai. Joje dalyvavo svečiai iš Vilniaus doc. R.Jankauskas, istorikė A.Vyšniauskienė ir žurnalistas V.Jankauskas, taip pat Jonavos klebonas kun.S.Bitkauskas, rajono meras B.Liutkus ir visuomenės atstovai. Švietimo epochoje Kosakovskiai tapo europinio masto aristokratų gimine, o Jonavoje (greičiausiai vienintelį kartą jos istorijoje) dažnai buvo sprendžiami valstybiniai Lietuvos-Lenkijos valstybės likimo ir kiti europinio lygio politiniai klausimai,- rašoma reklaminiame lankstinuke. Belieka pridurti, kad didikų Kosakovskių giminė neatsiejama Jonavos miesto istorijos dalis. Šios giminės atstovas vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738-1794) laikomas Jonavos miesto įkūrėju.
Jonavos Šv.Jokūbo bažnyčios rūsyje ilsisi Juozapo Korvin-Kosakovskio (1772-1842), LDK kariuomenės vėliavininko, vėliau imperatoriaus Napoleono pakelto į generolus ir paskirto pirmuoju jo adjutantu, palaikai. Beje, Napoleonui užėmus Maskvą, šis generolas ėjo miesto komendanto pareigas. Sudėtinga mūsų tėvynės istorija ir joje dar daug baltų dėmių.
Panoteriai, Jonavos rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|