|
Eucharistija ir ekumenizmas
Mindaugas BUIKA
Darbo dokumentas nurodo galimus piktnaudžiavimus
Akcentavęs svarbų ekumenizmo bruožą savajame pontifikate, popiežius Benediktas XVI taip pat patvirtino, kad Eucharistijos celebravimas turi skatinti katalikus darbuotis ne tik dėl Katalikų Bažnyčios, bet ir dėl visų krikščionių vienybės. Todėl dabartinėje Eucharistijai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje taip pat gyvai buvo svarstomi ekumeniniai klausimai, ypač žinant, jog skirtingų tradicijų krikščionys vis dar negali susiburti prie to paties Dievo stalo dėl jų Eucharistijos mokymo ir supratimo skirtingumo. Kita vertus, kaip pabrėžiama Vyskupų Sinodo darbo dokumente Instrumentum laboris, ateityje pasiekta visiška krikščionių vienybė (communion) kaip tik bus užantspauduota bendra Eucharistijos celebracija.
Dokumente taip pat primenama, kad, nors Rytų Bažnyčios nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, tačiau ji pripažįsta Rytų krikščionių Eucharistijos sakramento galiojimą. Todėl tam tikromis Bažnyčios kanonų teisėje numatytomis sąlygomis katalikams leidžiama priimti Komuniją, pavyzdžiui, per stačiatikių pamaldas. Panašiai ir Rytų Bažnyčių tikintieji analogiškomis būtinumo aplinkybėmis yra svetingai priimami prie Viešpaties stalo katalikų šventovėje.
Kitaip yra su Reformacijos pagimdytomis krikščionių bendruomenėmis, kurios nesidalija katalikų tikėjimu apie Kristaus realų buvimą Eucharistijoje. Kadangi Eucharistija pirmiausia yra Katalikų Bažnyčios vienybės ir vienybės jos tikėjime simbolis, tai vadinamoji interkomunija su protestantais būtų labai prieštaringa, dirbtina ir kai kuriais atvejais papiktinanti, todėl visiškai nepasitarnautų siekiamai krikščionių vienybei. Celebravimas arba dalyvavimas Eucharistijoje be visiško šio mysterium fidei patvirtinimo, nepaisant visų gerų ekumeninių intencijų, lemtų tik tolesnį bažnytinės bendrystės ir jos pagrindų skaldymą, teigė savo apžvalginiame pranešime, pradėdamas Sinodo asamblėją, jos generalinis relatorius Venecijos (Italija) arkivyskupas kardinolas Andželas Skola.
Instrumentum laboris tekste reiškiama nuostaba dėl kai kurių nekatalikų noro priimti Komuniją in sacris be tikro tikėjimo tuo sakramentu ir visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia. Iš tikrųjų šiuo atveju iškyla labai aiškus prieštaravimas: nepriklausant katalikų bendruomenei priimama Eucharistija, kuri yra priklausomybės tai bendruomenei ženklas. Toks elgesys ir mąstymo būdas, anot Sinodo darbo dokumento, rodo, kad nematoma skirtumo tarp Bažnyčios vienybės ir žmonių giminės vienybės: pirmoji yra ženklas ir įrankis antrosios, kuri dar turi būti pasiekta.
Kad būtų išvengta tokių prieštaravimų ir piktnaudžiavimų, dokumente siūloma praktika, kai nekatalikai, dalyvaujantys Eucharistijos celebracijoje Katalikų Bažnyčioje, yra pakviečiami prie altoriaus, kai dalijama Komunija, bet jos nepriima, o gauna tik celebranto asmeninį palaiminimą. Šiais atvejai visiškai išlaikomas katalikiškas mokymas apie Švč. Sakramentą ir jo dalijimas nesukompromituotas. Ši praktika pasiteisina įvairiuose kraštuose rengiamuose ekumeniniuose susitikimuose, kai celebruojama tik Žodžio liturgija. Pagaliau pripažįstama, jog Eucharistijos slėpinio pristatymo būdas ekumeniniame dialoge reikalauja tolesnės analizės, tačiau kiekvienu atveju yra svarbu, kad būtų išsaugota tiesa apie sakramentą ir katalikiškasis tapatumas.
Eucharistijos tikslas vienybės stiprinimas
Savo pasisakymu paliesdamas interkomunijos klausimą Churo (Šveicarija) vyskupas Amedė Grabas (jis taip pat yra Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas) pastebėjo, kad katalikų ekumeniniame dialoge su protestantų bendruomenėmis juntamas augantis nuostatų suartėjimas apie Kristaus realų buvimą Eucharistijoje, Viešpaties šventosios Vakarienės aukojamąjį pobūdį, taip pat apie kunigystės šventimų poreikį liturginiam vadovavimui. Nors bendruoju požiūriu interkomunija su visais pakrikštytaisiais nėra įmanoma, vis dėlto negalima neprisiminti, jog kai kurie Vatikano dokumentai ypač 1993 metais paskelbtos Ekumeninės direktyvos numato dalijimąsi Eucharistija galimybę su krikštytais nekatalikais, ir tai reikia išnaudoti. Ypač reikia būti palankiems tiems krikščionims, kurie, nors ir nebūdami Katalikų Bažnyčios nariai, kartu su katalikais karštai meldžia Jėzų vienybės dalyvaudami bendroje celebracijoje.
Šia tema vykstančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje kalbėjęs Popiežiaus namų teologas kardinolas Žoržas Kotjė pirmiausia pastebėjo, kad Bažnyčia nustato direktyvas dėl nekatalikų dalyvavimo Eucharistijoje dėl to, kad eucharistinė bendrystė yra ne išeities taškas, bet jau egzistuojančios Bažnyčios vienybės išraiška ir tobulas užbaigimas jos visumoje. Ši vienybė turi būti matoma bendrame sutarime dėl apaštalų perduoto tikėjimo, bendrame visų kitų sakramentų priėmime, taip pat vienybėje su apaštalų įpėdiniais vyskupais ir Popiežiumi. Kardinolas Ž.Kotjė pripažino, kad šios nuostatos mūsų broliams protestantams gali pasirodyti pernelyg griežtos, todėl turi būti tinkamai jiems paaiškintos. Taigi Bažnyčia jaučia brolišką pareigą paaiškinti, kad ji neturi teisės disponuoti kaip nori iš Viešpaties gauta Eucharistijos dovana.
Kaip ir buvo galima laukti, Eucharistijos ir ekumenizmo tema išsamiai kalbėjo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis, kuris taip pat pabrėžė, kad Katalikų Bažnyčios pozicija dėl dalijimosi Eucharistija turi būti suprasta per jos mokymą, ypač prisimenant, kad Eucharistijos tikslas yra stiprinti ir vienyti tikinčiuosius, sudarančius vieną mistinį Kristaus kūną. Jis priminė, kad Eucharistijos ir vienybės klausimas remiasi apaštalo Pauliaus Pirmajame laiške Korinto bendruomenei pateiktu mokymu: Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas (1 Kor 10, 16-17).
Priminęs Eucharistijos, kaip Bažnyčios vienybės tikslo, formulavimą šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio teologijoje, kardinolas V.Kasperis teigė, kad ši nuostata buvo atnaujinta II Vatikano Susirinkimo mokyme apie Bažnyčios, kaip bendruomenės, vieningumą per bendrą dalyvavimą viename Krikšte ir vienoje eucharistinėje duonoje. Šiuo mokymu Katalikų Bažnyčia visiškai sutaria su Rytų Bažnyčiomis, o ir Reformacijos pagimdytos bendruomenės savo ištakose turėjo tą pačią koncepciją ir tik neseniai jos atsisakė. Kardinolas V.Kasperis daro išvadą, jog katalikiškasis mokymas apie artimą ryšį tarp eucharistinės vienybės ir bažnytinės vienybės nėra antiekumeniška nuostata, bet savo esme tikrai ekumeninė.
Tačiau Vatikano pagrindinis ekumeninių reikalų tvarkytojas pastebi ir Vyskupų Sinodo darbo dokumento trūkumus tiek dviprasmiškai naudojamoje interkomunjos terminologijoje, tiek ir atsižvelgiant į II Vatikano Susirinkimo bei popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, kurie tam tikromis sąlygomis rekomenduoja dalijimąsi Eucharistija su nekatalikais, suprantamą kaip dalijimąsi malonės priemonėmis. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikose Ut unum sint ir Ecclesia de Eucharistia rašė, kad yra didelis džiaugsmas žinoti, jog egzistuoja tam tikros aplinkybės, kuriose katalikų dvasininkai gali teikti Komuniją kaip ir Atgailos bei Ligonio sakramentus kitų denominacijų krikščionims.
Kardinolas V.Kasperis taip pat pastebėjo, jog šiuo atveju Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie savo džiaugsmą dėl galimybių dalytis Eucharistija su kitų denominacijų krikščionimis, manė, jog tai yra ne vien tik nuolaida ar išimtis, bet ir pozityvi galimybė, kuri remiasi pripažinimu, jog pastoracinis veikimas turi vadovautis konkrečiais kiekvieno asmens išganymo poreikiais, o ne apibendrintomis taisyklėmis. Kanonų teisė taip pat rodo pagarbą kiekvieno asmens unikalumui ir palieka vietiniam vyskupui erdvę išmintingai vertinti situaciją bei spręsti sakramentų administravimo atžvilgiu. Kriterijus tokiems išmintingiems vyskupo sprendimams nurodo tiek Kanonų teisės kodeksas, tiek ir Katalikų Bažnyčios katekizmas, ir jie, kardinolo V.Kasperio įsitikinimu, leidžia pozityviai išspręsti daugelį pastoracinių problemų.
(Žinoma, šios kardinolo V.Kasperio pastabos yra vertingos, nors perdėtas individualaus priėjimo bei vietinės Bažnyčios aspektų akcentavimas gali išklibinti visos Katalikų Bažnyčios vieningą pastoracinį audinį ir stiprinti reliatyvizmo pavojų, dėl kurio nuolat perspėja popiežius Benediktas XVI. Be to, Vatikano atstovo tame pačiame Vatikane parengto ir paskelbto dokumento atvira kritika gali kelti klausimą dėl koordinavimo ir bendradarbiavimo stokos, kas tikrai svarbu, kai kalbama apie tokio plataus spektro Vyskupų Sinodo asamblėjos Instrumentum laboris.)
Rytų katalikai siūlo ekumeninį Sinodą
Ekumeninio dalyvavimo Eucharistijoje klausimą taip pat aktyviai nagrinėjo Ukrainos Rytų katalikų vyskupai, kurie rėmėsi bendro sutarimo su Stačiatikių Bažnyčia patirtimi. Štai Ivano Frankovsko Rytų katalikų vyskupas Sofronas Mūdras priminė Sinodo nariams, kad Rytų Katalikų Bažnyčių kanonų teisės kodeksas aiškiai draudžia dieviškosios liturgijos koncelebravimą su nekatalikais kunigais ir atvirkščiai. Vyskupas sutiko, kad visiška vienybė tikėjime yra privaloma celebruojant Eucharistiją, tačiau sąvokos nekatalikas prasmę reikėtų iš naujo persvarstyti, kai kalbama apie Rytų katalikų ir stačiatikių bendravimą, nes šiais atvejais tikėjimu yra tikrai dalijamasi ir skiriasi tik kanoninis pavaldumas.
Vyskupas S.Mūdras aiškino, kad būtent Krikšto sakramentas įveda į vieną mistinį Kristaus kūną tuos, kurie priima Evangelijos mokymą, ir Eucharistija stiprina bei užbaigia šį įvedimą. Taigi Eucharistija ne tik išreiškia Bažnyčios vienybę, bet ir ją ugdo, sakė ukrainiečių katalikų ganytojas. Todėl, leidžiant tikėjimu ir liturgija beveik tapatiems nekatalikų stačiatikių dvasininkams dalyvauti Rytų katalikų Eucharistijos celebravime, ši vienybė dar labiau sustiprėtų. Vyskupas S.Mūdras pripažino, jog supranta, kad oficialiu lygmeniu Rytų Katalikų Bažnyčia ir Stačiatikių Bažnyčia neatrodo labai artimos, tačiau kasdieninėje pastoracijoje šis artumas vis labiau jaučiamas, ypač tokioje šalyje kaip Ukraina, kur stačiatikiai ir katalikai gyvena vieni šalia kitų.
Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios dvasinis vadovas, dabar jau Kijeve reziduojantis kardinolas Liubomiras Husaras, pažymėjo, kad Eucharistiją, kaip Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinį ir viršūnę, vienodai priima ir Katalikų Bažnyčia, ir Stačiatikių Bažnyčios. Taip pat ir Dieviškoji liturgija, kurią celebruoja vienybėje su Roma esančios Rytų Bažnyčios bei Stačiatikių arba Apaštališkosios Bažnyčios, yra identiška. Abi Bažnyčių grupės pripažįsta vienos kitų vyskupų apaštalinę įpėdinystę, kunigystės šventimus, todėl tų Bažnyčių tikintieji dažnai klausia, kodėl Rytų katalikams ir stačiatikiams negalima kartu koncelebruoti Eucharistijos. Esant tokiai padėčiai, tikintieji pradeda abejoti, ar iš tikrųjų abiejose Bažnyčiose Eucharistija yra jų gyvenimo šaltinis ir viršūnė. Kardinolas L.Husaras pasiūlė popiežiui Benediktui XVI apsvarstyti galimybę sušaukti tikrai ekumeninį bendrą katalikų ir stačiatikių Vyskupų Sinodą, kuriame kartu su kitais būtų aptariamas ir šis aktualus klausimas.
Kaip nurodoma Vatikane skelbiamose Vyskupų Sinodo asamblėjos pasisakymų santraukose, spalio 11 dienos pilnaties posėdyje kalbėję ekumeniniai delegatai iš Liuteronų ir Anglikonų Bažnyčių taip pat svarstė Eucharistijos celebravimo apribojimus. Norvegijos liuteronų vyskupas Peras Loningas pastebėjo, kad Sinodo darbo dokumente patvirtintas interkomunijos draudimas protestantams jam kelia liūdesį, kaip ir daugeliui jo draugų katalikų. Jeigu mes realiai tikime Išganytojo Kristaus tikra sąsaja su Komunijos stebuklu, tai kaip mes galime laikyti atidalytus altorius ir negirdėti šv. Pauliaus griežto klausimo korintiečiams: ar Kristus buvo padalytas? sakė liuteronų vyskupas iš Norvegijos. Anglikonų vyskupas Džonas Hindas taip pat paragino Sinodo dalyvius nustatyti tikslesnes aplinkybes, kada tinka dalytis Komunija su kitų denominacijų krikščionimis. Eucharistijoje yra celebruojama ne mūsų draugystė, bet mūsų susitaikymas su Dievu, kuris kuria mūsų draugystę, sakė jis.
Visas šias broliškas diskusijas galėtų gerai apibendrinti Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Andželo Sodano pasisakymas Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kuriame jis katalikų vyskupams priminė, kad skatindami vienybę su atsiskyrusiais broliais pirmiausia mes patys neturime būti pasidaliję. Tai gali užtikrinti tik tvirta ištikimybė Bažnyčios mokymui ir disciplinai. O ši disciplina, kaip patvirtino ir popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Ecclesia de Eucharistia, aiškiai nurodo, kad dalijimasis Eucharistija yra galimas tik tarp tų, kurie išpažįsta tą patį tikėjimą ir laikosi Bažnyčios mokymo apie sakramentus. Šiuo atžvilgiu Bažnyčios kanonų teisė nepalieka jokio netikrumo, ką patvirtina ir II Vatikano Susirinkimo dokumentų nuostatos.
Kardinolas A.Sodanas taip pat patvirtino, kad Vatikanas pripažįsta ypatingas aplinkybes, susijusias su atskiro nekataliko tikinčiojo amžinojo išganymo dideliu poreikiu, kai vyskupas gali suteikti leidimą priimti Komuniją, jeigu jis pripažįsta Kristaus realų buvimą Eucharistijoje. Bet šios išimtys neturi nieko bendra su vadinamąja interkomunija, kuri lieka neįmanoma, kol nėra galutinai atstatyti regimi bažnytinės vienybės ryšiai.
© 2005 "XXI amžius"
|