Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kodėl lietuvius žudyti lengva

Užmiršto nusikaltimo pėdsakais

Pranas Petronis

Būtinosios tarnybos kariai. Pranas Petronis – dešinėje

Petroniai su dukrele Ona (Anna)

Onos vestuvės

1. Teroristai gyvena Lietuvoje

Jie čia jau seniai. Jie gyvena tarp mūsų. Jūs gal net sutinkate juos gatvėse, kavinėse, koncertų salėse, restoranuose. Gal net jie ir į teatrą nueina. Juk ir jiems, praskleidus rūtomis puoštą uždangą, knieti pasiklausyti vaginos monologų arba pasižiūrėti, kaip scenoje šopinasi ir fakinasi dvasinėmis paprastutėmis virtę aktoriai. Juk jie tai tikrai kryžiaus ženklu neženklina rūtos. Jie tiki savimi ir tais baisiais pragaro ženklais, kuriais jie pažymi savo velnišką misiją. Kraupu net pagalvoti, bet jie, ko gero, išdrįsta nueiti ir į bažnyčią (kai šv. Mišias transliuoja televizija) ir, atsisukę, žiūrėdami į jus negyvom akim, apsimeta, kad linki jums ramybės. (Tiesą sakant, aš nė kiek neabejoju, kad ne vienas jų net nemirktelėjęs galėtų jums tą „amžiną ramybę“ čia pat vietoje ir suteikti. Taip visai paprastai. Nieotchodia ot kassy (rus. neatsitraukus nuo kasos), – kaip mėgo kartoti mano vienas šmaikštus kolega, kuriam jo darbo vietoje tokia „ramybė“ ir buvo panašiom aplinkybėm suteikta.)

Neapsimetinėkite, kad jų visai nepažįstate. Galbūt šią vasarą jūs su teroristais toje pačioje vietoje apsistojote pajūryje. Gal jūs dirbate toje pačioje įmonėje ar esate geri verslo partneriai; nors greičiausiai – tik uolūs pavaldiniai. Gal net kartu leidžiate laisvalaikį? Klausotės džiazo, žaidžiate golfą, tenisą, medžiojate, buriuojate?.. O gal jūs net šeimomis draugaujate? Nesgi: jie tokie malonūs žmonės, jūs pasakysite. Jūsų ir jų vaikai kartu lanko mokyklą, kolegiją, universitetą… Gal jūs jau tapote giminės? O gal jūs jau tapote jais? (Dėl viso pikta, žvilgtelėkite į veidrodį.)

2. „Raudonasis skydas“

Čia kalbu apie baisiausios nusikalstamos organizacijos, kurios ženkle visai neatsitiktinai puikuojasi ir penkiakampė žvaigždė, ir kūjis-pjautuvas, ir kalavijas, aprėminti „Raudoname skyde“, narius. Teroristus, kurių sąskaitoje yra keliasdešimt milijonų žmonių gyvybių. Ne vienas, ne du, ne šimtas, net ne trys tūkstančiai (kaip Niujorko Pasaulio prekybos centre), o keliasdešimt milijonų žmonių gyvybių. Ne kokių svetimų kariuomenių karių ar ginkluotų užpuolikų. Daugiausia – niekuo neprasikaltusių civilių žmonių. Vien tik mūsų Tėvynėje „įteisintieji teroristai“ (glaudžiai susiję su įteisintaisiais vagimis) įvairiausiais būdais išžudė 350-450 tūkst. Lietuvos piliečių. Dauguma iš tų šimtų tūkstančių aukų žuvo siaubingose kančiose. Jeigu ne ta „Raudonojo skydo“ teroristinė organizacija ir jos vykdytas nuoseklus darbščiausių, doriausių, sąžiningiausių ir iškiliausių Lietuvos žmonių naikinimas, mūsų šalis dabar nesiblaškytų po savo nuosavą kiemą kaip kokia šlapia višta be galvos.

Juk tie visi baisumiečiai, kurie bet kokia forma sąmoningai tarnavo, dirbo, bendradarbiavo su šia pavojingiausia, gausiausia ir labiausiai organizuota žmonijos istorijoje teroristine organizacija, yra ne saugumiečiai, kaip jie save drįsta vadinti, o patys tikriausi teroristai.

Kur jie dabar? Gal slapstosi nuo demokratinių šalių teisingumo kartu su jaunesniu ir žymiai mažiau patyrusiu savo kolega Osama bin Ladenu kur nors kalnuose tarp Afganistano ir Pakistano? Ir mūsų šaunieji kariai, kartu su mūsų sąjungininkais iš NATO stengiasi juos suimti ir pristatyti laisvos Lietuvos laisvų piliečių teismui? Kad nuteistų juos visus in corpore, kaip nusikalstamos teroristinės organizacijos narius. Nuteistų ir pačią „Raudonojo skydo“ organizaciją, kaip nusikaltusią prieš žmoniškumą ir atsakingą už sunaikintas milijonų žmonių gyvybes bei sveikatą. Juk, saugodamiesi tų baisumiečių ir naiviai tikėdami visuotiniu demokratijos teisingumu, mes ir veržėmės į NATO bei Europos Sąjungą.

Taigi kur jie dabar? Jie šypsosi mums iš TV ekranų bei bedvasių, kosmopolitinių žurnalų puslapių ir smagiai gyvena kapitalistinėje Lietuvoje. Jie dabar net mums vadovauja. Jie dabar – pramoninkai, verslininkai, diplomatai, politikai, visuomenės elitas. Juk jie – tokie malonūs žmonės… O juk dar vakar jie buvo pasirengę pagal duotą įsakymą šaudyti mums į nugaras, žudyti, kankinti ar bet kaip kitaip terorizuoti.

Juk jie tą daro iki šiol! Užtenka pažvelgti į Ukrainos prezidento veidą, kad tuo įsitikintumėte. Visi žinome, kuo baigėsi Lietuvos Vilties Prezidento vaišės Draugystės viešbutyje. Ir tik visiškas naivuolis galėtų patikėti, kad paskutinis antrosios Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona žuvo per nelaimingą atsitikimą. Aš manau, tam, kad pastarasis atsitikimas išliktų nelaimingas, teroristinės imperijos vadeiva draugas Stalinas net užsitikrino visokeriopą sąjungininkų pagalbą.

Kitas panašus atsitikimas „mažiau demokratiškoje šalyje“ nelaimingu netapo, nes turbūt teroristai, nužudę Ičkerijos Respublikos viceprezidentą Z. Jandarbijevą, buvo įsitikinę, kad Katare sąjungininkų pagalbos jiems jau nebeprireiks. Kaip ir neprireikė kitos mažiau demokratiškos šalies sostinėje, „Draugystės“ viešbutyje.

Deja, Lietuvoje teroristams sąjungininkų pagalbos jau seniai nebereikia. Jiems čia plačiai atvertos ne tik „draugysčių“ durys, bet ir amžina „draugų“ draugystė yra garantuojama. O kiek dar dorų, bet suklaidintų tautiečių net didžiuojasi draugyste su jais?! Todėl jie čia ir jaučiasi kaip savo namuose; nes tarp mūsų gyvena tūkstančiai jų darbuotojų ar potencialių kandidatų jais tapti. Tie keli „nelaimėliai“, kuriuos pro forma per penkiolika trapios nepriklausomybės metų visgi sugebėjome vargais negalais įvardyti (tik įvardyti!), esmės nekeičia ir grėsmės nepašalina. Esu įsitikinęs – pasikeitus aplinkybėms, jie kaipmat klusniai po „Raudonojo skydo“ priedanga eis vykdyti savo velniškų teroro misijų.

3. Baisumas ir baisumiečiai

Lietuviai yra nykstanti tauta. Ne vien todėl, kad mirštame gausiau nei gimstame, kad bėgame iš savo tėvynės. Kad skubame į visokias draugystes bei pagalbą teroristams žudydami patys save; tiesiogiai ir netiesiogiai, palengva, „su išlaikymu“. Mus mėgsta žudyti. Lietuvius lengva ir miela žudyti, nes tai visiškai nepakaltinamas ir nepavojingas užsiėmimas. Teroristai puikiai žino, kad niekada nereikės už tai atsakyti. Netgi jei tai būtų patys iškiliausi mūsų gentainiai. Pavyzdžiui, prezidentai ar galintys jais tapti. Ką jau kalbėti apie kitus paprastus lietuvius, stovėjusius savo atkurtos valstybės sargyboje Sausio 13-ąją ar saugojusius Lietuvos valstybinę sieną Medininkuose. Net pakankinti lietuvius prieš nužudymą yra „malonus“ ir visiškai „nekaltas“ užsiėmimas; pavyzdžiui, kaip Rainiuose ar Lubiankoje. O kaip yra „smagu“ kokiam gyvam lietuviui (pavyzdžiui, gydytojui Panevėžyje) išplėšti širdį ir savo skeltanagiškomis kanopomis pajusti, kaip ji spurda?! Ypač, kai tai yra kokio nors liuciferiško ritualo kulminacija…

Lietuvius lengva žudyti visur, net tokioje „klestinčios demokratijos“ šalyje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Tiesa, ten teroristams reikia užsitikrinti ne vien sąjungininkų šydą, bet ir pasitelkti nemenką išradingumą. Kad kokio doro lietuvio patrioto mirtis būtų labiau panaši į autoavariją, savižudybę, nelaimingą atsitikimą arba paprastą buitinį kriminalą. Apie tai savo naujausioje knygoje Tarp dvylika vėliavų užsimena ir vis budintis antikomunizmo skautas Vilius Bražėnas (kažkodėl labiau gerbiamas JAV, nei „laisvos“ Lietuvos žiniasklaidos).

Deja, mes vieni dar nesame pajėgūs atskleisti visų teroristinių ar ritualinių žmogžudysčių, kurias organizavo, vykdė ar kėsinosi įvykdyti „Raudonojo skydo“ budeliai. Mes čia vis dar pasiliekame vienų vieni. Bet mūsų pareiga yra nuolatos tą pasaulinio terorizmo blogį garsiai ir aiškiai įvardyti. Iki kol visuotinis teisingumas šio komunistų sutverto Baisumo (ČK-NKVD-NKGB-MGB-GPU-KGB-XXX ar kad ir kaip jie vadintųsi) su visais jų baisumiečiais nepasodins į teisiamųjų suolą. Akivaizdu, kad be šios nekaltų žmonių kančiose ir kraujyje pasruvusios teroristines organizacijos Lenino-Trockio komunizmas būtų žlugęs dar pačioje savo irštvoje.

4. „Svečiai“ iš „Tarybų Lietuvos“

Vieną 1981 metų dieną pas paprastą, neturtingą lietuvį, gyvenantį JAV, Kemdeno (Camden) mieste, Niu Džersio (New Jersey) valstijoje, netikėtai apsilankė du labai nelaukti draugai iš Tarybų Lietuvos (kaip jie tuomet vadino vieni kitus bei mūsų okupuotą tėvynę). Apstulbusiems nuo tokio vizito šeimininkams „draugai“ paaiškino savo gerai išmoktą legendą. Nekviesti „svečiai“ dirbtinai šypsojosi ir dėstė, kad sukorė tokį ilgą kelią, nes neva labai domisi, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos sprendžia savo neturtingų piliečių būsto bei kitas socialines problemas. (Matyt „draugai“ norėjo perimti patirtį.)

Legenda buvo neblogai parengta, nes iš tiesų Pranas Petronis su italų kilmės žmona Vanda Petroniene, gyvendami Amerikoje, didelių turtų nesusikrovė. Trys vaikai užaugo ir išvyko savais keliais, o jiedu gyveno įprastą amerikiečių pensininkų gyvenimą. Ir niekur nenorėjo važiuoti iš savo nuosavų namų, esančių nedideliame (apie 80 tūkst. gyventojų) mieste.

Petroniai „svečiams“ iš okupuotos Lietuvos nuoširdžiai aprodė savo namus bei rajoną, kuriame gyveno. Nuvedė net į parduotuves, kuriose pirkdavo maisto produktus.

Apie ką daugiau kalbėjo su šeimininkais ir kuo dar domėjosi šėtono emisarai iš LTSR, dabar gali papasakoti tik jie patys. Esant progai, pavyzdžiui, žaisdami su jais golfą ar apžiūrinėdami jų medalių kolekcijas, jūs ir patys galėtumėte pasiteirauti. Tik abejoju, ar išgirsite visą tiesą. Jie gal net yra įsitikinę, kad nieko bloga ar nusikalstama nepadarė. O kas čia tokio? Viso labo tik nuvažiavo pas kažkokį dipukų pensininką, prisistatė, kaip buvo liepta, apsižiūrėjo, pakalbėjo, gal „ką“ nedidelio paliko ir, mandagiai atsisveikinę, išvyko rašyti ataskaitų „kontorai“, kuri tuo metu vadinosi KGB. O dabar ramiai skaičiuoja dividendus, žaidžia golfą ir renka medalius. Lyg niekur nieko.

Nei mūsų tautietis P.Petronis, nei jo italė žmona jau nepapasakos ir nebeatpažins tų šunsnukių, kurie, ko gero, atliko tik menką teroristinį „darbelį“, vadinamą rekognoscirovką – aukos ir vietos žvalgytuves.

Ilgai laukti nereikėjo, kai buvo pašalinta paskutinė kliūtis iki įprastos teroristinės operacijos įgyvendinimo. Praėjus kiek daugiau nei metams po to paslaptingo vizito, Prano žmona Vanda netikėtai patyrė insultą, po kurio sekė dešinės pusės paralyžius. Iš ligoninės sūnus Vytautas ją parsivežė į savo į namus, kad būtų lengviau slaugyti. Po šios nelaimės Pranas jau vienas nakvodavo savo namuose, bet didesnę laiko dalį praleisdavo pas savo sūnų, kuriam dar ir kažkiek padėjo jo privačiame versle. Dabar lietuvis buvo visiškai paruoštas „aukojimo ceremonijai“.

5. Paslaptinga žmogžudystė

Maždaug po trijų savaičių tokio naujo ir neįprasto Petronių gyvenimo, Pranas vieną penktadienį nepasirodė sūnaus darbe. Artėjo savaitgalis, todėl tai niekam nesukėlė ypatingo nerimo. Kol sekmadienio vakarą netikėtai paskambino tėvų kaimynai: mat Roubertasų (Raubertas) šeima susirūpino, kodėl jie jau kuris laikas nebemato Prano, besikrapštančio apie savo namus.

Tai, ką išvydo pirmadienio ryte į tėvų namus atskubėjęs sūnus, šiam sukėlė didžiulį šoką, po kurio žmogus dar ilgai negalėjo atsigauti. Kai po ilgo beldimosi niekas neatrakino durų, Vytautas paskambino į policiją. Jiedu su policininku išdaužė durų stiklą ir įėjo vidun. Į bergždžius šaukimus niekas neatsiliepė. Namuose spengė mirtina tyla. Laiptais pasikėlę į antrąjį aukštą, tėvų miegamąjį rado užbarikaduotą iš vidaus. Teko laužtis jėga.

Viduje, viduryje kambario, ant grindų, sūnus išvydo nuogą tėvo lavoną, kuris čia buvo jau trys paros po įvykio. Negyvas P.Petronis gulėjo ant nugaros. Ant jo veido buvo užmestas rankšluostis. Visas kambarys buvo apverstas aukštyn kojomis. Langas praviras. Drabužiai, daiktai bei dokumentai iš spintos bei stalčių buvo netvarkingai sumėtyti ant grindų. Iš pradžių policininkai padarė skubotą „išvadą“, kad namo šeimininkas, matyt, mirė nuo infarkto, kai barikadavo duris. Tai kaip tas rankšluostis atsidūrė jam ant veido?! – stebėjosi tokiu policininkų „įžvalgumu“ sūnus.

Vėliau, atlikusi „tyrimą“, vietos policija be didesnių skrupulų informavo artimuosius, kad tai būta „apiplėšimo“. Neva „plėšikai“ auką atsekė iki pat namo, kai Pranas grįžo vienas, apiplėšė ir nužudė. Nusikaltėliai nesurasti. Byla – archyve. Alytaus dydžio Kemdeno mieste, turinčiame mažiau nei 17 proc. baltųjų gyventojų ir iki šiol visoje Amerikoje garsėjančiame savo kriminogenine situacija, tokie neišaiškinti nusikaltimai buvo ir tebėra žiauri kasdienybė. Idealus fonas „įteisintiesiems“ teroristams.

Bet Prano šeimos nariai ta oficialia „kriminaline versija“ taip lengvai nepatikėjo. P.Petronis savo vaikams jau buvo paaiškinęs, kas yra komunistai ir ko galima iš jų tikėtis. Svarbiausia, kad iš „apiplėštų“ namų nieko vertingo nedingo. Nes ir negalėjo dingti. P.Petronis jokių pinigų, brangenybių ar brangių daiktų nei namuose, nei kur kitur nelaikė. Jo medžiaginis „turtingumas“ niekam iš aplinkinių nebuvo paslaptis. Didžiausias Prano turtas buvo jo šeima ir tos krikščioniškosios vertybės, dėl kurių jis kovojo visą gyvenimą.

Nužudytojo duktė Debora po laidotuvių privalėjo išskristi į Hiūstoną (Teksaso valstija), kur gyveno ir dirbo. Ten ji sulaukė užuojautos skambučio iš savo draugės tėvo, vieno Niu Džersio valstijos politiko Džimio Lauvo (Jim Lowe). Šis žmogus, išgirdęs pagrįstas abejones dėl nusikaltimo motyvų bei aplinkybių, pats nuvyko į policiją ir paprašė, kad bylos tyrimas būtų atnaujintas. Suprantama, tai nedavė jokių rezultatų, išskyrus nebent tai, kad artimieji sužinojo daugiau šios kraupios žmogžudystės smulkmenų.

P.Petronis, amžinąjį jam atilsį, nebuvo teroristų paskerstas kaip koks romus avinėlis. Du žudikai (tai pagal pėdsakus nustatė policija) užklupo jį besiprausiantį vonios kambaryje, bet 64 metų beginklis lietuvis, kaip dera tikram kariui, stojo į savo paskutinį mūšį. Namuose vyko grumtynės, kurias laimėjo jaunesni ir gerai parengti žudikai. Dabar tik jie ar jų viršininkai, tapę verslininkais, politikais ar valstybiniais pensininkais, galėtų paaiškinti, ar jie patys sąmoningai panoro sadistiškai pasismaginti nužudydami seną žmogų, ar tokį gavo įsakymą. O gal tai buvo jų darbo brokas?

Bet kuriuo atveju reikėtų pripažinti, kad jie – tikri profesionalai. Juk pensininkai Petroniai laikė net tris šunis, kurie visi užpuolimo metu buvo namo viduje. Visi trys šunys rasti negyvi. Vadinasi, reikėjo iššauti ne mažiau trijų šūvių! Bet jų kažkaip neįstengė išgirsti kaimynai, kuriuos po įvykio apklausinėjo policija… Gal šunys irgi patyrė infarktus? – V.Petronis pasiteiravo policininkų.

Taip vieną gražią 1983 metų rugpjūčio dieną Antrajame pasauliniame kare, Vakarų fronte, garbingai žuvo dar vienas, vienų vienas, Lietuvos Respublikos kariuomenės karys Pranas Petronis, iškariavęs tame kare nei daugiau, nei mažiau, o 42 metus. Kai iki Lubiankoje suplanuotos operacijos, kodiniu pavadinimu Perestrojka, pradžios buvo likę vos dveji metai. Tiek pat buvo likę iki vadinamosios Pergalės dienos 40-ojo parado Raudonojoje aikštėje…

6. Lietuvio kova

P.Petronis, kaip ir daugelis Lietuvos Respublikos karių, į šį Rusijos ir Vokietijos socialistų pradėtą Pasaulinį karą įsitraukė ne savo ir ne Lietuvos Prezidento valia.

Gimęs 1918 m. lapkričio 25 d. Utenos apskrityje, Anykščių valsčiuje, Pajuodžių kaime, Julijonos Šimėnaitės-Petronienės ir Tomo Petronio šeimoje ir sulaukęs brandaus 21 metų, Pranas turėjo būti pašauktas atlikti būtinąją karinę tarnybą. Pagal tų laikų išlikusią nuotrauką spėjama, kad jis tarnavo šarvuočių rinktinėje, į kurią galėjo patekti ir dėl savo elektromechanikos mokslų, kuriuos turbūt baigė po gimnazijos.

Galima tik įsivaizduoti, ką jautė Lietuvos karys, kai ta pakankamai gerai ginkluota ir krašto gynybai puikiai parengta Respublikos kariuomenė buvo gėdingai išduota savų generolų bei politikų ir paversta klusnių, skerdyklon vedamų avių banda. Prasidėjus vokiečių-sovietų karui, P.Petroniui paprasčiausiai nepavyko, kaip daugumai kitų sukilusių lietuvių karių, laiku ištrūkti iš enkavėdistų, politrukų ir išdavikų „globos“. Jis atsidūrė paniškos baimės Rusijos gilumon genamos bandos sumaištyje. Armija „to“ jau tikrai nebuvo galima vadinti.

Kaip ir kokiuose frontuose toliau kovėsi šio pasakojimo herojus, galėtų atsakyti tik nepakaltinamų Teroristų imperijos archyvai, kuriuos dabar saugoja jų raudonasis pulkininkas V.Putinas. Gal, sakau, nusipelnęs TSRS liaudies artistas „drg.“ Donatas Banionis (iki šiol baugumiečius vadinantis žvalgybininkais) galėtų patarpininkauti išgaunant šiuos ir kitus Lietuvai svarbius dokumentus. Juk „amžinąjį čekistą“ būtent šis Miltinio tvarinys įkvėpė rinktis teroristo profesiją. (Nėra kuo didžiuotis, jei kūrybos galia yra žudanti; ypač kai ji tarnauja teroristinei-antikristinei ideologijai.)

Dėl savo neabejotinų pranašumų bei sugebėjimų, įgytų tarnaujant civilizuotoje bei modernioje nepriklausomos Europos valstybės kariuomenėje, teroristų bei pralaimėjimų nukankintoje Raudonojoje armijoje P.Petronis staigiai pakilo karinės karjeros laiptais. Jis tapo leitenantu, tanko vadu ir atsidūrė lemiamose komunistų-nacių kautynėse prie Stalingrado.

Išduoti tų pačių savų generolų bei politikų, kažkur tame pačiame Stalingrado katile, tik priešingoje fronto pusėje, ryžtingai (dėl savo išlikimo) kovėsi per šešis šimtus kitų Lietuvos karių, vadovaujamų legendinio Lietuvos kariuomenės kapitono Jono Semaškos. Tą kartą likimas lietuvių pagailėjo ir nenukreipė vienų prieš kitus.

Lietuvių kariai, kovoję prieš vokiečius ar prieš rusus (nesvarbu, kurioje fronto pusėje), buvo absoliučiai teisūs Lietuvos valstybės atžvilgiu. Nes Lietuvos valstybė (tiksliau, jos aukščiausieji vadovai) juos gėdingai išdavė ir paliko likimo valiai. Todėl dabar nepriklausomos Lietuvos valstybė privalėtų vienodai gerbti ir rūpintis abiejose frontų pusėse kovojusiais savo kariuomenės veteranais. Gal net didesnį dėmesį ir pagarbą skirti tiems, kurie visą sovietų okupacijos laikotarpį buvo ujami ir niekinami. Taip su savo kariuomenės veteranais, Antrojo pasaulinio karo dalyviais, elgtųsi nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Gal ir gerai, kad vienas valstybinio lygio pagarbos nusipelniusių mūsų kariuomenės veteranų P.Petronis nesulaukė Stalino-Hitlerio karo pabaigos 60-mečio minėjimų. Nebūtų jis sulaukęs iš dabartinių Lietuvos valstybės vadovų nei sveikinimų, nei pakvietimų, nei jokio dėmesio. Nors esu įsitikinęs, kad lietuviui Pranui, kaip ir daugumai to svetimo karo dalyvių, tų beprasmiškų skerdynių pabaiga reiškė pergalę. Pergalę prieš mirtį.

7. Dvi galimybės

Nežinia, kokiomis aplinkybėmis sovietų tanko vadas, patekęs į Stalingrado mėsmalę, nutarė pasiduoti. Gal pritrūko amunicijos? Gal jo rusiškas tankas buvo pamuštas? Gal pamatęs, kaip sužvėrėję enkavėdistai išbadėjusius, išsekusius ir praktiškai beginklius kareivius varo tiesiai į mirtį šaudydami jiems į nugaras? Tokius vaizdus matė ne vienas lietuvis, ištrūkęs iš Stalingrado katilo.

Pats Pranas pasakojo, kad jie jau nebeįstengė atsilaikyti prieš vokiečių pancerius. Tikriausiai P. Petronis per tuos pirmuosius karo metus jau buvo gerokai paveiktas stalinistinės propagandos. Jis pabijojo vokiečiams pasiduoti kaip sovietų karininkas, nes patikėjo politrukų skleidžiamu melu, kad karininkus fašistai sušaudo vietoje ir į nelaisvę neima. Todėl savo vado uniformą Pranas pakeitė į žuvusio raudonarmiečio mundurą ir vokiečiams pasidavė kaip eilinis.

Tik vėliau jau karo belaisvių stovykloje tikrinant sąrašus buvo nustatyta, kad jis lietuvis ir neeilinis.

Pranui buvo pasiūlytos dvi galimybės. Arba likti tarp išbadėjusių rusų karo belaisvių, kurių likimas daugeliu atvejų buvo labai tragiškas, arba stoti į vokiečiams pavaldų karinį dalinį. Kiek spėjama, tai galėjo būti vienas iš lietuvių policijos batalionų, dar vadinamų Savisaugos batalionais, kuriais naciai nevengė kamšyti savo frontų spragų. Pranas pasirinko išsvajotą, nors ir tariamą, galimybę sugrįžti į Lietuvą ir, įstojęs į vokiečiams pavaldų dalinį, gavo puskarininkio laipsnį.

Čia vėl jam pasisekė, nes tas batalionas, ko gero, tikrai nebuvo nei 5-as, nei 7-as, nei 10-as, nei 13-as. Lietuvių kariai, tarnavę šiuose Savisaugos batalionuose, jeigu ir nežuvo prie Stalingrado, Volchovo, Demjansko, Ilmenio, beveik visi atsidūrė Kuršo katile. Ir jeigu net ir ten išliko, galop pateko į Gulago lagerius bei kalėjimus arba buvo sušaudyti. Būtent taip būtų atsitikę Raudonosios armijos tanko vadui. SMERŠ’o teroristai lietuvį būtų sušaudę vietoje už tėvynės išdavimą.

Lietuvoje likę giminaičiai prisimena, kad karo metu paskutinį kartą P.Petronį (galbūt ne vieną kartą) matė Vilniuje, dar prieš antrąją sovietų invaziją. Su vokiška karine uniforma. Tuomet jis vairavo lengvąjį automobilį ir vikšrinį vilkiką.

8. Italija

1944-1945 metais P.Petronis kartu su kažkokiu vokiečių tankų daliniu netikėtai atsiduria šiaurės Italijoje, Milano mieste. Jo junginys, užtikrinantis štabo aprūpinimą, užėmė kilnaus italo Džiuzepės Brugeros (Giuseppe Brughera) namus. Ten Pranas ir sutiko savo būsimą žmoną Vandą Brugerą (Vanda Brughera), Džiuzepės dukterį.

Brugerų šeima buvo aktyvūs Italijos pogrindžio nariai. Todėl netrukus ir pats Pranas užmezga ryšius su italų partizanais ir įsitraukia į antifašistinę rezistenciją.

Taip jis pagaliau sulaukia amerikiečių kariuomenės ir, kaip visi baltiečiai bei kitų Europos tautų kariai ir karo pabėgėliai, tikisi greito savo tėvynės išvadavimo. Ne tik iš nacistinio, bet ir komunistinio jungo. Bet visų išduotų ir pavergtų tautų nuostabai bei nusivylimui, teroristų vado „draugo“ Stalino sąjungininkų kariuomenė „kažkodėl“ sustoja net nepriėjusi Berlyno ir laukia, kol Raudonoji armija „išvaduos“ ir išprievartaus pusę Europos.

Po karo Pranas su Vanda atsiduria pabėgėlių stovykloje, kur jie sukuria katalikišką šeimą. Po metų, 1947 m. gruodžio 14 d., gimsta duktė Ona Marija (Anna Maria).

Prano tėvus, likusius tėviškėje, be perstojo tardo, gąsdina ir terorizuoja SMERŠ bei kiti panašūs banditai. Tik kai tėvai pagaliau gavo sūnaus laišką iš Italijos, jų terorizavimas kiek aprimo. Bet prasidėjo kitas. Ir ne okupuotoje Lietuvoje, o laisvoje ir nepriklausomoje Italijoje. Padedami vietinių komunistų, teroristai čia veikė pakankamai įžūliai. Pagal tėvams išsiųstą laišką jie greitai prisistatė ir iš pradžių gražiuoju, o vėliau ir grasindami pradėjo visaip raginti bei įkalbinėti Praną grįžti į „išvaduotą“ Lietuvą. Tas įkyrus psichologinis teroras tęsėsi iki 1951 metų. Išliko dokumentas, kuris rodo, kad tų metų rugsėjo 18 dieną Petronių šeima dar gyveno karo pabėgėlių stovykloje („I.R.O.“) Brešijos (Brescia) mieste.

Dėl aiškios komunistinio terorizmo grėsmės toliau pasilikti Italijoje P.Petroniui ir jo šeimai tapo labai pavojinga. Todėl jie skubiai amerikiečių kariniu laivu iš Vakarų Vokietijos uosto išplaukia į JAV.

9. OSS

Perplaukęs Atlantą, P.Petronis su šeima iš pradžių apsistoja Filadelfijos mieste. Bet ir čia jį baugumiečiai susiranda ir vėl tęsia psichologinį terorizavimą. Todėl Pranas, net gyvendamas JAV, visiškai nesijautė esąs saugus.

Teroristai, norėdami prisivilioti lietuvį, buvo net pagrobę jo dukrytę Oną Mariją. Penkerių-šešerių metų mergaitę jie pasičiupo netikėtai, kaip tikri banditai, iš už vienos Filadelfijos gatvės kampo. Tuo metu Ona Petronytė jau lankė pradinę lietuvių katalikų mokyklą prie Šv. Andrejaus parapijos. Ta jų „operacija“ sužlugo.

Po šio incidento okupuotos Lietuvos Respublikos pilietis P.Petronis kreipėsi į Valstijos departamentą ir JAV pilietybę gavo per penkias valandas. Manyčiau, tai yra visų laikų absoliutus Lietuvos rekordas, kurio tikrai pavydėtų tautiečiai, dabar stovintys eilėse JAV vizai gauti.

Ne kas kitas, o amerikiečių žvalgybininkai tuomet dar aiškiai saugojo lietuvį, pašalindami visas biurokratines kliūtis kelyje į naująją pilietybę. Kai jo italė žmona tuo tarpu JAV pilietybę gavo tik po keturiolikos metų. Tai aiškiai įrodo, kad ir amerikiečių specialiosios tarnybos puikiausiai žinojo apie realų pavojų, kuris grėsė P.Petroniui.

Vėliau buvo dar keletas atvirų bandymų jam grasinti. Bet, atėjus brežnevinio „zastojaus“ laikotarpiui, teroristai kaip ir aprimo, apsiramino.

Tačiau P.Petronis neprarado budrumo. Matyt, žinodamas, kad mirties bausmės „jie“ niekados neatšauks, jis vengė bet kokio tiesioginio kontakto su okupuota Lietuva ir net su laisvąja Europa. Savo žmonai ir vaikams jis prisakė jokiais būdais nekelti kojos į senąjį kontinentą. Jo žmona dėl realaus pavojaus, gresiančio iš Blogio Imperijos, net negalėjo nuvykti į savo tėvynę, kad priimtų didelį palikimą, kurį dėl tos priežasties ir prarado. Po paskutinio laiško iš Italijos Pranas savo tėvams taip pat jau negalėjo rašyti. Vieną kitą jo žinutę į Lietuvą perduodavo Prano draugas Vienažindis (iš Raguvėlės), gyvenantis JAV (prieš porą metų miręs).

Kodėl tada lietuvis Pranas Amerikai buvo toks svarbus ir reikalingas, o vėliau jau nebe, jo amerikiečiai vaikai negali sužinoti iki šiol. P.Petronio imigracijos bylos dokumentai artimiesiems neprieinami, nes paženklinti trimis paslaptingomis raidėmis – OSS (Office of Strategic Services – STV arba Strateginių tyrimų valdyba, ją 1942 metų liepą įsteigė JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas. Dabar ši organizacija išaugo, pasikeitė ir turi kitą pavadinimą – Centrinė žvalgybos valdyba – CŽV arba CIA).

Deja, ir „LTSR“ KGB archyvo likučiuose, ir kituose Lietuvos archyvuose nepavyko aptikti jokių dokumentų ar įrašų apie mistinį Lietuvos Respublikos karį P.Petronį. Tuo asmeniškai rūpinosi LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas Rytas Narvydas. Panašu, kad bet kokie galimi Lietuvoje išlikę pėdsakai buvo kruopščiai ištrinti.

Nieko aiškaus apie JAV nužudytą dėdę negali pasakyti ir Lietuvoje gyvenantys jo giminaičiai. Prano brolio Marcelino sūnus Vitalijus Petronis ūkininkauja Pajuodžiuose, gimtajame Petronių kaime.

Jis tik dabar suprato, kodėl 1986 metais, jo tarnybos okupacinėje kariuomenėje metu, dalinyje kilus nereikšmingam incidentui, „kažkokie“ rusų karininkai ypatingai įkyriai domėjosi ne paties incidento aplinkybėmis, o jo gimine ir jos galimais ryšiais su užsieniu. Vitalijus netgi dabar jaučia dėkingumą savo dėdei už tai, kad okupantai jo nenusiuntė nei į Afganistaną, nei į Černobylį.

Kito Prano brolio Jono sūnus Albertas Petronis, dabar gyvenantis Vilniuje, gal dar tebejaučia net savotišką kartėlį, kad jam, kaip „tarybiniam specialistui“, tragiškas dėdės likimas „karjerą sugadino“. A. Petronis jau turėjo paruoštus visus sovietinio režimo reikalaujamus dokumentus bei rekomendacijas, kad galėtų išvykti išsvajoton stažuotėn į vieną iš „pažangių“ Šiaurės Afrikos šalių, kai staiga netikėtai sužinojo, kad „kontora“ (iš trijų raidžių) jo neišleidžia. Tuomet „tarybinis inžinierius“ net neįsivaizdavo kodėl. Tuo laiku niekas nedrįsdavo klausti tokio įžūliai drąsaus klausimo kodėl? Visuotinė teroristų baimė kaustė daugumos lietuvių sąmonę, kalbą bei judesius. Į stažuotes ar šiaip užsienin tuomet važinėjo tik nusipelnę ir patikimi „kontoros“ „draugai“ bei „bičiuliai“. Pastarųjų dabar ieškokite Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje bei kitose aukštose valstybinėse tarnybose…

10. Kodėl?

Nesunku suprasti, kodėl ir kam 1944 metais trukdė emigracijoje gyvenantis okupuotos Lietuvos Respublikos Prezidentas. Dabar dar aiškiau galima suvokti, kodėl 1994 metais reikėjo sunaikinti Lietuvos Vilties Prezidentą. Bet kam ir kodėl iki 1983 metų trukdė Lietuvos karys, Antrojo pasaulinio karo veteranas, JAV pilietis, išėjęs į pensiją, – atspėti tikrai sunku.

Septynias kalbas mokėjusio P.Petronio kovos kelyje buvo daug iki šiol paslaptyje išlikusių epizodų, kurie galbūt padėtų atsakyti į šį klausimą. Pavyzdžiui, kaip jo buvęs ar nebuvęs susitikimas su nacių imperijos vadu Hitleriu. Ar jo menamas buvimas Čekoslovakijoje karo metu, ar netgi slaptas sugrįžimas į Lietuvą 1948 metais, prieš išvykstant į JAV…

Galbūt kažką daugiau apie Praną galėtų papasakoti jo buvę bendražygiai ar Šv. Andrejaus bažnyčios parapijiečiai Filadelfijoje. Šios lietuvių katalikų parapijos klebonas kun. K.Sakalauskas buvo geras P.Petronio draugas, nes buvo kilęs iš to paties Pajuodžių kaimo.

1981-1983 metais Melo ir Teroro imperiją jau buvo pradėjusios krėsti priešmirtinės konvulsijos. Kai 1982-aisiais „literatūros klasikas“ „draugas“ Leonidas Brežnevas buvo numestas į kapo duobę, teroristų veikla labai suaktyvėjo. 1983 m. rugsėjo 1 d. rusų naikintuvo Su-15 pilotas iššovė dvi raketas į Korėjos avialinijų keleivinį lėktuvą „KAL 007“. Boeing 747 su 269 keleiviais bei skyle korpuse buvo priverstas pagreitintai nusileisti ant vandens…

Visai atsitiktinai susipažinau su šia tragiška istoriją, kai nelauktai gavau P.Petronio dukters Deboros Petronytės-Graider (Deborah Petronis-Grider) elektroninį laišką. Ponia Debora, naršydama po internetą, bet nemokėdama lietuvių kalbos, norėjo sužinoti, ar buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Pranas Petronis, aktyviai ir atvirai kolaboravęs su bolševikais nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios, o vėliau tapęs sovietiniu generolu ir KGB priedangos organizacijos Tėviškės draugijos pirmininku, nėra kuo nors susijęs su jos tėvo žūtimi. Man teko aiškinti, kad abu buvę tos pačios sunaikintos Lietuvos Respublikos kariuomenės kariai, bet skirtingų laipsnių bei visiškai priešingų likimų žmonės. Net ne giminės.

Bet neatmestina galimybė, kad baisumietis Pranas Petronis pats asmeniškai inicijavo ir kuravo lietuvio Prano Petronio nužudymą. Gal vien todėl, jog negalėjo susitaikyti su mintimi, kad laisvėje gyvena tą patį vardą bei pavardę nešiojantis žmogus, Antrajame pasauliniame kare kovojęs priešingoje fronto pusėje. Ir, skirtingai nei sovietinis generolas, iki paskutinio atodūsio sugebėjęs išsaugoti ištikimybę bei meilę tėvynei.

„Mano tėvelis labai mylėjo Lietuvą ir buvo tikras lietuvis iki gyvenimo pabaigos. Jam buvo skaudu žinoti, kad jis niekados negalės sugrįžti į savo Tėvynę, kurios jis labai ilgėjosi“, – prisimena jo duktė Debora.

Duktė lyg per miglą prisimena nuogirdas, kad jos tėvas rinko lėšas lietuvių pasipriešinimo kovai paremti. Ir kad tai net kažkaip buvo susiję su Vilniuje kilusiais neramumais po „Žalgirio“ futbolo komandos išėjimo į aukštesnę sovietų lygą.

Yra dar viena paslaptinga istorija, kuri neturėtų būti susijusi su jo tragiška žūtimi, bet labai gerai charakterizuoja lietuvių karį, kaip žmogų.

Kažkur Jungtinėse Amerikos Valstijose, galbūt dar Čikagoje, gyvena vyras, kurio gyvybę išgelbėjo Pranas. Jis tą žmogų pusiau juokais vadindavo savo „antru sūnumi“. Matyt, P.Petronis tuo per daug nesididžiavo ir nesigyrė, todėl pastarojo įvykio detales, išgelbėto žmogaus vardą bei pavardę gaubia paslaptis.

Taip buvo lemta, kad P.Petronis motociklu atvežė kažkokį savo dalinio vadą į geležinkelio stotį kaip tik tuo metu, kai joje stovėjo ešelonas su pasmerktaisiais išvežti. Kareiviai skirstė ir krovė žmones į vagonus. Toje sumaištyje jis pastebėjo, kaip viena moteris, niekam nematant, švystelėjo savo suvystytą kūdikį į šalį. Pranas tai pastebėjo ir atsargiai koja parideno „ryšulį“ dar toliau, į griovį.

Kai jis nuvežė savo vadą atgal į dalinį, „prisiminė“, kad lyg tai stotyje paliko raktus ir gavo leidimą sugrįžti. Grįžęs gyvą ir sveiką vaiką jis rado toje pat vietoje, kur paliko. Berniuką nugabeno į artimiausią kaimą ir primygtinai įdavė auginti kažkokiems nepažįstamiems žmonėms, drąsindamas kaimiečius, kad abu vaiko tėvai žuvo per bombardavimą. Jis užsirašė tų žmonių adresą ir pagal galimybes vėliau siuntinėjo pinigus berniuko išlaikymui. Prano žmona savo vaikams kažkada yra sakiusi, jog vėliau paaiškėjo, kad tas berniukas buvo lyg ir Lietuvos Prezidento dukters ar dukterėčios sūnus…

V.Brugera-Petronienė iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo įsitikinusi, kad ne jos vyras buvo nužudytas. Kad jie specialiai pakišo visiškai kito žmogaus lavoną, o Praną išsivežė į jo išsvajotą Lietuvą. Žinant juos, tokia galimybė taip pat neatmestina.

Aprašydamas šią liūdną Lietuvos Respublikos kario istoriją, aš visai nesitikiu, kad kas nors iš šiandieninės Lietuvos valdininkų teiksis nuoširdžiai padirbėti, viską išsiaiškinti ir pagaliau atsakyti į klausimus: Kas? Kodėl?. Bent jau į pastarąjį klausimą.

Stebėdamas, kaip „buvęs“ (pagal pulkininką V.Putiną – tokių nebūna!) KGB generolas, agentės Šatrijos draugas, „Jevgenijus Primakovas“ (tikroji pavardė Jonah Finkelštein) jau tapo ir JAV nacionalinio saugumo patarėju, neverta tikėtis pagalbos ir iš anapus Atlanto…

Nes niekam (net Lietuvoje!) jau neberūpi Lietuvos tautinis saugumas. Juk buvo nužudytas tik kažkoks vargšas lietuvis. Net ne Lietuvos, net ne Vilties Prezidentas.

Roberto

© 2005 "XXI amžius"