|
Arkiv. Mečislovas Reinys pasirašinėjo Mututa ir dr. Mututa
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
Jono Mačiulio kapitaliniame darbe Lietuviškieji slapyvardžiai pirmajame tome (Autoriai) nurodoma, kad Mečislovas Reinys pasirašinėjo ne tik pavarde, inicialais, bet ir keliais slapyvardžiais: Lietuvis; M.; M.R.; M. Rietis; Madagaskarietis; Mad rietis; Mad Rietis; R.; Rietis M. (Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2004. P. 459).
Specialių tyrinėjimų apie tai nėra. Autorė, išaiškinusi iki tol nežinotus arkiv. M.Reinio slapyvardžius Dr. Mututa ir Mututa, tikisi, kad ir ši įdomi tema bus plečiama.
Jau 1999 metais Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai (LAMMD) Istorija buvo išspausdintas straipsnis Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir T.Aškūnų bei B.Asių kolchozo Moderniojo cirko biuleteniai, kuriame kartu su komentarais išspausdinta dokumentika naujas arkiv. M.Reinio šaltinis 1945 m. sausio 14 d.1947 m. gegužės 15 d. parašyti 27 biuleteniai (juos autorei padovanojo mons. Kazimieras Vasiliauskas, gavęs iš Stasės Taškūnaitės).
Ką liudija šis neįprastas pavadinimas? Kokia šių biuletenių atsiradimo istorija? Kuo jie svarbūs tyrinėjimams ar kalbant apie slapyvardžius?
T.Aškūnų ir B.Asių kolchozu arkiv. M.Reinys pavadino kunigų ir jų giminaičių butą Vilniuje, Vilniaus g. 29/31 namo trečiame aukšte. Jame apsigyveno kunigai Vincentas Taškūnas, Edmundas Basys ir kiti bei jų giminaitės, kai sovietų karinio lėktuvo išmesta bomba sugriovė Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboniją. Šiame bute arkivyskupas lankėsi ir vokiečių, ir sovietinės okupacijos metu.
Sovietmečiu, parodijuodamas okupacinę valdžią, arkiv. M.Reinys pradėjo rašyti biuletenius. Juos atėjęs į sekmadieninius pietus skaitė buto gyventojams. Butas tokiai žmonių gausybei buvo gana ankštas tad arkivyskupas jį ir jo gyventojus pavadino kolchozu. T.Aškūnas ir B.Asys tai specialiai tarsi surusintos kunigų Taškūno ir Basio pavardės (biuletenių tekstuose gausu panašių trumpinių). Kolchozą pavadino Moderniuoju Cirku matyt, neatsitiktinai tai okupacinės valdžios vykdytos politikos parodija. Savo biuleteniais arkivyskupas mokė į visus sovietinės valdžios skelbimus ir vykdomus nurodymus bei įsakymus žiūrėti pro juoko, dažniausiai sarkastiško, prizmę.
Arkiv. M.Reinio rašyti T.Aškūnų ir B.Asių kolchozo Moderniojo Cirko biuleteniai labai originalūs ir netikėti ano meto nuotaikų liudijimai, dokumentai, kuriais iškilios Lietuvos Bažnyčios asmenybės atsiskleidžia netikėtu rakursu. Kokia šių biuletenių svarba mums ir besidomintiems arkiv. M.Reinio gyvenimu bei veikla ir jį tyrinėjantiems? Išskyrėme kelis aspektus, pagilinančius žinias apie patį arkivyskupą, dar kartą liudijančius jo rūpestį kitais ir atskleidžiančius naują slapyvardį. Tai detalizuojame:
Pirma, jie paliudija arkivyskupo charakterio bruožą: kolchozo Modernusis Cirkas biuleteniai leidžia pažvelgti į tokį visada rimtą ir susikaupusį arkiv. M.Reinį iš žmogiškos pozicijos, pamatyti jį ne tik juokaujantį, bet ir svarbiausia gebantį linksmai nuteikti aplinkinius net niūriu sovietinės okupacijos laiku.
Antra, arkiv. M.Reinio rūpestis aplinkiniais, jų tikėjimo palaikymas ir dvasios kėlimas mokyti juos žvelgti į okupacinės valdžios politiką per juoko prizmę.
Trečia, tai itin svarbu tyrinėtojams slapyvardis Mututa. Šį vardą randame biuletenių pabaigoje įrašytame redakcijos kolektyve: St. Asė arba T.Aškūnaitė (Stasės Taškūnaitės), V.Alė (Valė Taškūnaitė), V.I. N.Centas arba V.T.Aškūnas (Vincentas Taškūnas), po kartą prie redkolegijos įrašyti: J.Onė (Jonė Jušėnaitė), E.B.Asys (Edmundas Basys) ir L.I.Ūda (Liuda Basytė). Beveik kiekviename minėtų biuletenių randame vardą Mututa jo tikrajam įvardijimui belieka tik arkiv. M.Reinys.
Galima spėti, kad šiuo vardu jis buvo vadintas vaikystėje, gali būti, kad ir jis pats, būdamas mažas, sunkiai ištardavo Mečislovo vardą ir jam mieliau buvo save vadinti Mututa.
Renkant medžiagą, ieškant naujų ar tikslinant jau žinomas datas ar faktus studijai Arkivyskupas Mečislovas Reinys: gyvenimas, veikla ir atminimo įamžinimas (faktai ir dokumentai) netikėtai vėl susidurta su vardu Mututa. 1920-1922 metais Vilniuje leistame laikraštyje Vilniaus garsas tai savaitinis laikraštis darbo žmonėms yra beveik pusšimtis straipsnių, pasirašytų Dr. Mututa arba tiesiog Mututa. Neišvengiamai kilo asociacija su jau minėtais biuleteniais. Tad imta gilintis į straipsnių turinį. Pasirodo, juose nagrinėjami arkiv. M.Reiniui itin svarbūs klausimai, kuriuos jis vėliau, jau dirbdamas Kauno universitete, plės ir gilins. Tai straipsniai, nagrinėjantys jaunimo ugdymo problemas, alkoholizmo ir sveikatos klausimus, Lietuvos ir Lenkijos bei lietuvių ir lenkų santykius, opius Vilniaus klausimus, Lietuvos valstybės, jos valdymo, valstybinių institucijų funkcijas, demokratizmo, žmogaus teisių ir pareigos klausimus, patriotizmo ugdymo būtinybę. Yra straipsnių, skirtų Tautų Sąjungos istorijai, žemės klausimo sprendimo būdams, Lietuvoje gyvenančioms tautoms apžvelgti, belaisvių padėčiai atskleisti, straipsniai, skatinantys ieškoti gėrio ir grožio, proginiai straipsniai ir kiti aštrūs ir aktualūs klausimai.
Pažymėtina, kad už aštrius straipsnius laikraščio Vilniaus Garsas leidimas buvo stabdomas (1920-aisiais išleistas tik 31 savaitraščio numeris), numeriai konfiskuojami, redakcijoje daromos kratos. Redaktorė M.Marciškauskaitė 1921 metais nubausta 50 tūkst. auksinų bauda. 1922 m. sausio 20 d. suimta ir apkaltinta Lenkijos įžeidimu, net reikalauta nubausti ją mirties bausme, tačiau apsiribota ištrėmimu į Lietuvą.
Galima prielaida, kad tyrinėtojo Jono Mačiulio minėtame darbe Lietuviškieji slapyvardžiai įrašytas savaitraščio Vilniaus Garsas įkūrėjo ir kurį laiką leidėjo ir redaktoriaus kun. Kristupo Čibiro slapyvardis Matuta (minimi ir kiti jo slapyvardžiai: Č-ras; K.Č.; K.Čib.; K.Č-ras; Katalikas; Kun. K.Č.; Kz. Čib; Pupeika K.; Radeika A.; Radeika K.; Skratė) priklauso tam pačiam Mututa savininkui kun. K. Čibiro bičiuliui arkiv. M.Reiniui.
Teigtina, kad M. Reinys, kaip dvasininkas, mokslininkas ir pilietis, nenorėdamas pakenkti konfratrams, broliams kunigams ar kitiems, kurių aplinkoje veikė, pasirašinėjo Mututos slapyvardžiu, retsykiais prieš slapyvardį prirašydamas dar ir mokslinį laipsnį (daktarą) Dr. Mututa (tą patį slapyvardį beveik po ketvirčio amžiaus panaudojo ir savo sukurtuose biuleteniuose). Be abejo, galimos ir kitos motyvacijos, kiti pagrindimai, praplėsiantys mūsų žinias apie dar mažai tyrinėtus arkiv. M.Reinio publicisto ir mokslininko raštus, kurių daugelis, išgyvenę sudėtingas okupacijas, naujai atrasti, nepraradę aktualumo ir nekeičia, tik pagilina mūsų požiūrį į Dievo Tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį.
© 2005 "XXI amžius"
|