Moralios politikos miražai
Petras KATINAS
Pastaruoju metu ne tik dar drįstantys išeiti į viešumą intelektualai, pora rašytojų, būrelis politologų, bet netgi koks nors nesusipratęs parlamentaras vis dar užsimena apie moralios politikos būtinumą. Keista, kad apie moralią politiką prabylama netgi iš kairiosios stovyklos. Aišku, tai labai reti atvejai, mat pastarieji dar suvokia, kad apie moralę kalbėti jiems nedera. Per buvimą valdžioje demonstruodama savo gerus darbus nomenklatūra puikiai įrodė savo moralę. Netgi toli pralenkė buvusius savo pirmtakus, valdžiusius sovietmečiu.
Šiomis dienomis apie moralią politiką ėmė nemažai kalbėti Europos Parlamento narys, priklausantis Socialistų frakcijai, prof. Aloyzas Sakalas. Jo pasisakymuose ir publikacijose didelė dalis tiesos. Ypač pabrėžiant, kad nešvarią, t.y. nemoralią, politiką padaro žmonės, kurie atsiduria prie valstybės vairo, jeigu jų motyvai yra savanaudiškumas, neapykanta, melas, pyktis ar pavydas, veidmainiavimas, apgaulė ir kiti su morale nesuderinami veiksmai. Tačiau ar tokiu jau dideliu moralumu pasižymėjo pats Socialdemokratų partijos atkūrėju pasivadinęs profesorius, kuris dabar yra susirūpinęs moralios politikos nebuvimu? Gal persiauklėjo laikui bėgant. Juk kas gi kitas, jeigu ne jis su tokiais bendraminčiais kaip V.Andriukaitis ir J.Olekas atnešė komunistams ant lėkštutės savo partiją, nusispjovę į visas socialdemokratines vertybes ir idėjas? Tiesą sakant, kai kurioms idėjoms buvęs socialdemokratų vadas tebelieka ištikimas: didžiausiais ne tik neokomunistų, bet ir valstybės priešais skelbia konservatorius. A.Sakalas didžiausiu Tėvynės sąjungos antimoralumo pasireiškimu laiko visų, be išimties, neokomunistų ir jų elektorato nuostatą, jog labiausiai nemoralus veiksnys buvo pakviesti į Lietuvą tokį investuotoją kaip Williams. Pasak A.Sakalo, šis investuotojas kaip uraganas nusiaubė Lietuvos finansų rinką. Netgi stebėtis reikia, kad taip kalba ne koks buvęs partijos sekretorius, CK narys, pagaliau kolūkio pirmininkas ar koks sovietinis prokuroras, o humanistu ir net patriotu besiskelbiąs profesorius.
Aišku, europarlamentaras A.Sakalas, sėdėdamas Briuselyje ar Strasbūre, gali sau leisti šnekėti apie moralę, netgi leisti kritikos strėles valdančiosios grupuotės pusėn. Tiesa, buvo bandymų tai padaryti, t.y. mažumėlę pakritikuoti vienvaldystę Socialdemokratų partijoje. Tiktai nieko iš to neišėjo. Kalbu apie dar pavasarį įsidrąsinusį, nežinia dėl kokios priežasties, Socialdemokratų partijos frakcijos seniūną Juozą Oleką. Tik labai greitai tas jo entuziazmas išblėso. Vos tik partijos vadas pagrūmojo mažuoju piršteliu. Dabar, gavęs indulgenciją, frakcijos seniūnas stengiasi kaip įmanydamas reabilituotis prieš vadą.
Tą agresyvumą, netgi panašų į paranojiškumą, dar kartą pademonstravo J.Olekas. Naujosios formacijos nomenklatūrininkai kaltina Tėvynės sąjungos parlamentarus peržengus etikos ir padorumo ribas, o dabar netgi ragina uždrausti TS Seimo nariams dalyvauti posėdyje svarstant klausimą dėl Mažeikių naftos likimo. Etiką ir padorumą, pasak J.Oleko, TS pažeidė pirmiausia todėl, kad drįso suabejoti Premjero šeimos biznio skaidrumu, tai yra tos šeimos paslaptingais ryšiais su Lukoil vietininku Lietuvoje, aktyviu Premjero medžioklių ir furšetų dalyviu Ivanu Paleičiku.
Kažkodėl socialdemokratai nesipiktina ir nesikreipia nė į jokią Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kai Premjero ministrų kabineto narys ūkio ministras darbietis Kęstutis Daukšys už mokesčių mokėtojų pinigus surengė iškylą į prestižinį Druskininkų viešbutį, neva surengdamas seminarą savo būsimai veiklai patobulinti. Tuos K.Daukšio ūkininkus atseit mokė kažkokios rusiškos vadybos ir demokratijos mokyklos specialistai. Nors iš tiesų Ūkio ministerijos aukščiausioji vadovybė ten lėbavo ir linksminosi kartu su tais rusais ar šiaip neaiškios kilmės ir kvalifikacijos mokytojais.
Arba dar vienas įrodymas, kaip valdantieji supranta tą etiką. Vis labiau aiškėja, kad laikinai einąs generalinio prokuroro pareigas V.Barkauskas savo iniciatyva, Rusijos ambasadoriui B.Cepovui paprašius, prieš perduodamas visą medžiagą dėl Rusijos naikintuvo Su-27 katastrofos pateikė ne Krašto apsaugos ministerijai (KAM), o
Rusijos ambasadai! Netgi socialdemokratas KAM vadovas G.Kirkilas pasijuto tarsi gavęs šlapia mazgote per veidą. Pernelyg tuo stebėtis nereikia. Štai praėjusį ketvirtadienį, Seime balsuojant dėl rezoliucijos įvertinant Rusijos naikintuvo Su-27 žygdarbį, kai kurie Socialdemokratų frakcijos parlamentarai visokiais būdais stengėsi išbraukti iš rezoliucijos teksto net menkiausias užuominas, kuriose užsimenama apie pavojingus Rusijos veiksmus Lietuvos ir kitų Rusijos kaimynų atžvilgiu. Garsiosios dinastijos atstovui A.Paleckiui ypač nepatiko raginimas Maskvai demilitarizuoti Kaliningrado sritį. Matyt, vaikaitis savo lojalumu buvusiems senelio šeimininkams nori jį pralenkti. Ir įeiti į istoriją. Deja, ne jis vienas. Rezoliuciją dėl Rusijos keliamo pavojaus vykdant provokacinius raketomis ir patrankomis ginkluotų lėktuvų skrydžius ir dėl perpildyto ginklais ir kariuomene Kaliningrado ragino padėti į stalčių ir kiti neokomunistai. Pirmiausia didieji Maskvos gerbėjai ir šlovintojai B.Bradauskas ir A.Sysas. Atseit Rusija nekelia absoliučiai jokios grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui, o rezoliucija įžeis draugiškai nusiteikusį Lietuvos atžvilgiu Kremlių. Paradoksas, bet tą rezoliucijos projektą pateikė ne koks nors konservatorius, o irgi partijos bičiulis krašto apsaugos ministras. Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad nepriklausomos Lietuvos parlamente Rusijos interesams atstovauja valdančiosios partijos atstovai. Štai kur slypi didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui!
Panašios intrigos vyksta ir dėl Mažeikių naftos. Nyderlandų Amsterdamo teismui laikinai areštavus dukterinės Jukos kompanijos, kuriai priklauso ir Mažeikių nafta, akcijas, premjeras A.Brazauskas skubiai nuvyko pas Nyderlandų premjerą audiencijos, tarsi tas galėtų daryti kokią nors įtaką savo šalies teismams. O Premjerui po įvairiausių keistų ir vienas kitam prieštaraujančių pareiškimų, kam bus suteiktas prioritetas įsigyjant Mažeikių įmonės akcijų paketą ir pasirinkus neva patikimiausią Rusijos ir Didžiosios Britanijos kompaniją TNK-BP, bemat pasipriešino Vyriausybės ministrai darbiečiai. Pats jų vadas V.Uspaskichas pasigyrė davęs įsakymą savo ministrams nepritarti Premjero sumanymui ir neleisti priimti net protokolinio nutarimo tuo klausimu. V.Uspaskichas aiškiai siekia prioritetą suteikti Austrijoje registruotai labai neaiškiai kompanijai Baltic Holding, kuri tėra tik vienas iš daugybės išmėtytų visame pasaulyje, o ypač Europoje, Rusijos koncerno Gazprom lakmuso popierėlių.
Viena aišku, Vyriausybė dėl Mažeikių naftos neturi absoliučiai jokios vieningos strategijos. Ir tai ne opozicijos išsigalvojimas, o ekonomikos specialistų ir kompetentingų teisininkų nuomonė.
Uždavinys su daugybe nežinomųjų taip vienas mūsų politikos komentatorius apibūdino susidariusią situaciją dėl Mažeikių naftos reikalų ir būsimųjų šios įmonės šeimininkų. Su tokia nuomone galima sutikti tiktai iš dalies. Mat jau metų pradžioje buvo visiškai aišku, kad Kremlius nė per žingsnį nesitrauks galutinai smaugdamas jam neįtikusią naftos kompaniją Jukos. Tai buvo aišku kiekvienam, išskyrus mūsų Vyriausybės vadovus, kurie buvo užsiėmę visai kitais reikalais. Tiesa, derybos su Jukos dėl jos akcijų perėmimo vyko jau nuo metų pradžios. Kovo pradžioje premjeras A.Brazauskas pareiškė, jog derybos nutrūko dėl to, kad įvykus bankrotui JAV teismai neužtikrino Jukos turto apsaugos, todėl derėtis nėra prasmės. O tuomet dar neišmestas iš posto finansų ministras A.Butkevičius Seime teigė, jog valstybei nereikia pirkti Mažeikių naftos akcijų. Žodžiu, prieštaravo to meto ūkio ministro V.Uspaskicho pozicijai. Gegužės pabaigoje imta kalbėti, jog netrukus Vyriausybė jau beveik susitars su Jukos ir perims Mažeikių naftos kontrolę. To neįvyko, ir Premjeras prakalbo apie vienintelį išsigelbėjimą Lukoil.
Ir štai pagaliau atėjo žinia iš Amsterdamo, kad Nyderlandų teismas patenkino Rusijos naftos koncerno Rosneft prašymą ir laikinai areštavo Jukos valdomas Mažeikių naftos akcijas. Todėl ne tik opozicija, bet ir žymūs teisininkai, konkrečiai, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Egidijus Šileikis, iškėlė idėją nacionalizuoti Mažeikių įmonės akcijas ir tai padarius pradėti derybas su galimu pirkėju dėl teisėto atlyginimo. Tačiau akcijų nacionalizavimo idėjai prieštarauja finansų ministras K.Daukšys ir finansų bei rinkos analitikai. Jų nuomone, verslo visuomenei nacionalizavimas yra nepriimtinas reiškinys ir taptų signalu neigiamai vertinant Lietuvos investicijų aplinką. Atrodo, kad taip neatsitiks, bet po Jukos akcijų arešto tampa visiškai neaišku, kada ir koks ateis investuotojas, kuris sugebės užtikrinti naftos tiekimą ir sklandų Mažeikių naftos darbą. Taigi situacija dėl Mažeikių įmonės tampa visiškai neaiški. Pirmiausia todėl, kad, areštavus Jukos antrinės įmonės Olandijoje valdančios Mažeikių naftos akcijas, visiškai neaišku, kas jas pardavinės ir už kiek. Tuo labiau kad į tas akcijas reiškia pretenzijas ne tik Rusija, bet ir kai kurie Vakarų bankai. Todėl jau paaiškėjo, jog atidedamas ir tolesnis Mažeikių naftos likimo sprendimas. Neatsitiktinai, vos sužinojus apie Amsterdamo teismo sprendimą, Mažeikių bendrovės akcijos Vilniaus biržoje bemat smuko net 4,25 proc.
Taigi jeigu Jukos akcijos atsidurs Rusijos valstybinio naftos koncerno Rosneft rankose, nei Lietuvos Vyriausybė, nei Premjeras su darbiečiu ūkio ministru K.Daukšiu faktiškai neturės galimybių lemti Mažeikių naftos likimo. Vadinasi, viską spręs net ne Rosneft ar Lukoil, o Kremlius. Konkrečiai, Rusijos prezidentas V.Putinas. Beje, tą pripažino ir pats A.Brazauskas, kuris po Jukos akcijų arešto pareiškė, jog nuo mūsų čia mažai kas priklauso. Todėl beveik metus užsitęsusios kalbos renkantis patikimiausią investuotoją pelningiausiai Lietuvos įmonei nuėjo niekais. Nes viskas sprendžiama už Lietuvos nugaros, ką, beje, pripažino ir pats A.Brazauskas duodamas interviu Vokietijos savaitraščiui Der Spiegel.
O tikėtis kokios nors ES paramos ar užtarimo irgi nėra vilties. Tą aiškiai parodė Londone įvykęs ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame buvo svarstomas Estijos ir Rusijos sienos klausimas. Mat Maskvai labai nepatiko Estijos parlamento pareiškimas dėl sienos ratifikavimo sutarties, kuriame primenama, jog Rusija, pamiršusi 1920 metų taikos sutartį, priskyrė sau prieškariu Estijai priklausančią apskritį. Dėl to Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas atšaukė savo parašą ant sienos ratifikavimo sutarties. Europos Komisija, konkrečiai, jos užsienio santykių ir Europos kaimynystės politiką kuruojanti EK komisarė Benita Ferrero-Waldner į tokius Rusijos veiksmus numojo ranka ir pareiškė, kad ES valstybės Estijos sienos reikalai jai visiškai nerūpi ir apie tai turi tartis Estija ir Rusija. Vadinasi, kad kaip Maskva nuspręs, taip ir bus, kitaip tariant, leista suprasti, kaip Maskva nuspręs, taip ir bus išspręstas ir Mažeikių naftos likimas.
P agaliau savo požiūrį į demokratiją valdančioji nomenklatūrinė-oligarchinė komanda dar kartą parodė renkant opozicijai skirtą kandidatą į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą. Atrodo, neturėjo kilti jokių priekaištų ką opozicija pasirinko, tas ir turėtų būti patvirtintas. Tačiau ilgus dešimtmečius dresuota komunistinė nomenklatūra ir tie, jaunesnieji, kurių dresūrą vykdė jau ne vyresnieji broliai, o savi, negali pakeisti savo principų. Todėl iš anksto valdantieji prie opozicijos priskyrė ir pamynusio priesaiką R.Pakso liberaldemokratus. Jų atstovė A.M.Pavilionienė vietoj TS ir liberalcentristų pasiūlyto kandidato buvusio Seimo nario Regimanto Čiupailos pasiūlė buvusį R.Pakso patarėją Edmundą Ganusauską. Už jį ir balsuota. Ir nieko neprikibsi, nes pats Č.Juršėnas su kompanija liberaldemokratus priskyrė opozicijai. O šita frakcijėle Seime galima manipuliuoti kaip išmanai. Juk kas žino, į kurią pusę gali pakrypti reikalai. Ir nežinia, ką gali iškrėsti darbiečiai, jeigu, pavyzdžiui, oligarchui V.Uspaskichui nepavyktų pašokdinti Premjero per savo ištemptą virvelę. Tokiu atveju ir paksininkai tiktų. Bet ir be liberaldemokratų tų savų vis daugėja. Štai buvęs krikščionis P.Gražulis pralenkė netgi bradauskus, veselkas, pavilionienes kartu sudėjus. Abiem rankom balsavęs už valdančiosios grupuotės kandidatą į LRT tarybą, P.Gražulis drįso pamokyti valdančiųjų daugumą pamirštus klasinį budrumą ir ragino kuo greičiau radikaliai reformuoti visą LRT tarybą. Mat, anot buvusio krikščionio demokrato P.Gražulio, dabartinė LRT taryba tėra tiktai konservatorių rinkimų štabas
Taigi į naujojo Šustausko vietą pretenduojantis P.Gražulis reikalauja baigti vaidinti demokratiją ir paversti Seimą LSSR aukščiausiąja taryba.
Taigi ar įmanoma morali politika Lietuvoje? Teoriškai taip. Bet kas atpratins įsigalėjusius mūsų vadovus, ypač aukščiausiuosius, nuo pirmųjų sekretorių psichologijos, nuo didžiulio pasipūtimo, nuo tikėjimo savo neskęstamumu, savo Dievo duota teise komanduoti, tuo, kad jie yra aukščiau už įstatymus? Irgi teoriškai atpratinti gali tie, kurie turi teisę ir gali tai padaryti. O teisę turi ir gali tik paprasti piliečiai. Bet kaip jie tai padarys, jeigu per penkiasdešimt okupacijos metų yra beviltiškai užkrėsti tomis pačiomis pilietinės degradacijos bacilomis, kaip ir jų renkamieji?
© 2005 "XXI amžius"
|