Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Du fotografai iš Amerikos

Skirmantas Valiulis

Parodoje susitiko keturi broliai ir seserys Keziai. Algimantas – kairėje

Jonas Dovydėnas (kairėje) apie savo nuotraukas pasakoja Kovo 11-osios akto signatarui Kazimierui Motiekai ir jo žmonai

Jonas Dovydėnas ir Algimantas Kezys – abu iš Amerikos, abiejų fotografijos parodos kabo Vilniuje, bet, ko gero, jie Lietuvos sostinėje nebuvo net susitikę. Nežinau, ar dažnai jie pasimato JAV, tačiau Lietuvoje mes juos matome kone kasmet. Lietuva mažytė, o Vilnius – tuo labiau, tad abiejų viešnagė su fotoparodomis yra pastebima, aptarinėjama, diskutuojama. Abu stebina darbų kiekiu ir užmojais. J.Dovydėno vaizdai iš Afganistano nuo 1985 metų nesutilpo į „Prospekto galeriją“ Gedimino prospekte, dalį teko parodyti ir Fotomenininkų sąjungos galerijoje Didžiojoje gatvėje. A.Kezys šį kartą turėjo didelę erdvę Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje ir gausų būrį gerbėjų. Lituanistikos skyriaus vedėja Silvija Valavičienė pasakė, kad A.Kezio rūpesčiu JAV išleista daugiau kaip 80 knygų, kurių didžiąją dalį sudaro fotoalbumai ir fotokatalogai. Tik kelių jų neturi M.Mažvydo biblioteka, bet A.Kezys pažadėjo juos artimiausiu metu parūpinti. Pati naujoji jo dovana – trijų tomų fotoalbumas apie Čikagą, bendrai sudėjus sudaro daugiau kaip tūkstantis puslapių. Tokio fundamentalaus leidinio neturi nė vienas Lietuvos fotografas – nei namie, nei svetur. O galėtume turėti, jei nuosekliai tomas po tomo išleistume Kaune saugomus didžiojo mūsų fotoetnografo ir kultūrininko Balio Buračo fotoarchyvus. Daugiatomį veikalą sudarytų ir A.Sutkaus visą gyvenimą fotografuojami „Lietuvos žmonės“, deja, kol kas turime tik labai kuklią, prastokai sudarytą ir išleistą jo darbų rinktinę „Fotografijos“. O kur dar mūsų fotografijos „grandų“ – R.Rakausko, A.Kunčiaus, A.Macijausko ir kitų fotoarchyvai?

A.Kezio tritomis ypatingas ne tik dydžiu, puikios kokybės popieriumi ir aukščiausios klasės leidyba, bet ir viena tema – Čikagos miestas – bei trimis skirtingomis jo interpretacijomis. Klasiškiausias pirmasis tomas, kur Čikagos dangoraižiai iškyla modernistinės fotografijos stiliumi: žemi rakursai, juodo ir balto kontrastai, puikiai sukomponuotos pastatų grupės ar atskiros architektūrinės detalės. Tuo seniai žavėjo mus A.Kezys, ypač kai Lietuvoje išleido savo darbų solidžią rinktinę, kur Čikagos tema sudarė beveik pusę darbų. Šiek tiek įtartiniau žiūrėjome į kompiuterinį tų pačių motyvų variantą, dabar sudarantį antrąjį tomą. Panašiu laiku ir Lietuvoje atsirado pirmieji fotokompiuterininkai ir atrodė, kad labai greitai visa Lietuvos fotografija atsidurs virtualioje erdvėje. To neatsitiko. Kodėl? Dalis entuziastų atvirai prisipažino pritrūkę fantazijos. Kita dalis jų suprato, kad kompiuteris nėra savitikslis, o tik priemonė, kaip dabar – skaitmeninė technika, išplečianti fotografijos kūrimo ir funkcionavimo erdvę. A.Kezys, peržengęs spalvos ir naujausios technikos ribą, nuėjo toliau – trečiajame „Čikagos“ tome jau tik moduliuoja didmiesčio kontūrus, kuria spalvines ir kompozicines abstrakcijas, primenančias tarpais akvarelės stilių. Taip dabar pasaulyje daro daug kas, tad ir A.Kezys vėl žengia koja kojon su laiku. Sugebėjimą „groti“ vaizdais viena tema gražiai aptarė menotyrininkė Eglė Jaškūnienė-Kazėnaitė, seniai su savo tėvu Zinu Kazėnu pažinusi A.Kezį Čikagoje ir nuolat su juo bendraujanti.

O bendrauti net ir fotografijos baruose tenka daug, nes A.Kezys ir toliau rengia Čikagoje bendras lietuvių fotografijos parodas su katalogais, kviesdamas į jas visus – ir profesionalus, ir mėgėjus. Lietuvoje tokių bendrinių metinių parodų nebeturime, nes manome, kad jos buvo reikalingos tik kuriantis fotomenininkų sąjungai, kai reikėjo išryškinti kūrybinį potencialą. A.Kezys, matyt, mano kitaip ir tęsia savo tradiciją, pradėtą dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje irgi prasidėjo meninės fotografijos sąjūdis su tęstiniu leidiniu „Lietuvos fotografija“. Pasiteisina A.Kezio rūpestis jaunimu. Štai šiemet fotografijų seminare Nidoje visus sužavėjo Kauno moksleivės Ievos Kubiliūtės impresionistiško stiliaus fotografijos, padarytos skaitmeniniu fotoaparatu. Jai tik 16 metų, bet jau spėjo užsirekomenduoti A.Kezio parodoje Čikagoje, kur gavo ir apdovanojimą.

Jono Dovydėno parama Lietuvos fotografijai irgi akivaizdi. Jis kasmet remia metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“, fotografuoja naująją, atgimstančią ekonomiškai Lietuvą, yra surengęs fotoparodą su geru katalogu. J.Dovydėno išleistas Amerikoje fotoalbumas „Nevada“ nuolat puikuojasi „Prospekto“ galerijos vitrinoje, ir vis atsiranda jo pirkėjų. Nebeturime tik jo fotoknygos apie Afganistaną iš tų laikų, kai ten kariavo Sovietų Sąjunga, o J.Dovydėnas fotografavo afganistaniečių priešinimąsi iš kitos fronto linijos. Bet dabar fotoekspozicijoje turime galimybę sulygintų anų dienų fotografijas su pačiomis naujausiomis, darytomis vos prieš kelis mėnesius, kai J.Dovydėnas lankėsi ir pas lietuvių karius Afganistane. Kariuomenės vadas Valdas Tutkus parodos atidaryme ir kalbėjo apie kariškąjį jos aspektą: ką veikė lietuvių kariai Afganistane sovietinės invazijos metu (beje, apie tai Lietuvoje yra išleistas dokumentinės fotografijos albumas „Užmirštas karas“) ir kokią misiją jie atlieka ten dabar, kai Afganistane atkuriama demokratija. Amerikos kultūros centras pažadėjo šią parodą eksponuoti pas save, kai Lietuvoje lankysis JAV kongresmenų grupė. Tad pažintinė tos ekspozicijos nauda akivaizdi.

Bet ją galima vertinti įvairiais aspektais. Meniniu – puiki fotoreportažo mokykla. Kultūriniu – pakankamai įvairus ir raiškus pačių afganistaniečių kasdienybės pavaizdavimas. Ypač įdomūs veidai pačiose įvairiausiose situacijose: vaikų žaidimai, tradicinė rytietiška prekyba, Afganistano keliai ir keleliai, įrėminti raukšlėtų kalnų, pramogos ant žirgų. Ko gero, pavojingas būtų kolonijinius laikus primenantis požiūris, kad šią išdidžią, tiek jėgų už laisvę išeikvojusią tautą reikia sukultūrinti, priartinti prie savo standartų. Veidai byloja ką kitą – savitumą, orumą, gyvenimo azartą ir pilnatvę. Materialusis standartas – tik viena medalio pusė. Tuo J.Dovydėno afganiški motyvai atrodo labai artimi Lietuvai.

Vilnius

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"