|
Pertvarkos architekto nuomonė
Rusijos valdžios atstovai ir žiniasklaida nepaliauja šlovinti didžiosios sovietų liaudies pergalės didžiajame tėvynės kare, išgelbėjusios pasaulį. Taip pat nepaliaujamai niekinamas buvusių Antrojo pasaulinio karo SSRS sąjungininkų indėlis į tą pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Tokiems šlovintojams atkirtį davė vadinamasis pertvarkos architektas, pats buvęs karo dalyvis, sunkiai sužeistas tame kare akademikas Aleksandras Jakovlevas. Jo interviu rusų ir užsienio žiniasklaidai sukėlė didžiulį patriotų ir imperininkų nepasitenkinimą ir net grūmojimus. Štai ką pareiškė A.Jakovlevas: Mano požiūris į sąjungininkų indėlį ir Antrąjį frontą labai paprastas. Be Antrojo fronto, net jeigu tam priskirtume vien tik sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, mes karą tikrai būtume pralaimėję. Geriausiu atveju, būtume partizanavę Sibiro miškuose. Per tris su puse pirmųjų karo mėnesių penkiamilijoninė Raudonoji armija iš esmės buvo visiškai sumušta: beveik pusė iš tų penkių milijonų pateko į nelaisvę, o kita pusė žuvo. Tad vėliau kariavo jau ne reguliarioji armija, o pašaukti į armiją rekrūtai. Todėl sąjungininkų pagalba siekiant pergalės buvo jeigu ne pagrindinis veiksnys pergalei pasiekti, bet ir lėmė mūsų šalies ateitį. Aišku, sąjungininkų pagalba vėlavo. Mums būtų kur kas lengviau, jeigu Antrasis frontas būtų atidarytas anksčiau. Tačiau būtina prisiminti, jog tik dėl Stalino, o ne dėl Vakarų kaltės mes nepasirašėme atitinkamų sutarčių su anglais ir prancūzais. Stalinas visiškai nenorėjo tokios sąjungos. Iki pat karo pradžios jis tvirtai tikėjo draugyste su Hitleriu, vadino jį savo draugu, kol pats nepakliuvo į jo pinkles. (
) Sovietų propagandai buvo labai nenaudinga kalbėti apie sąjungininkų pagalbą. Jeigu žmonės būtų sužinoję, kokią iš tiesų pagalbą mes gavome, jie iškart būtų rimtai suabejoję Stalino genialumu. Aš, kaip buvęs frontininkas, dar kartą atsakingai tvirtinu, kad Raudonoji armija važinėjo tik amerikiečių studebekeriais, kariavo amerikietišku paraku. Juk visi ginkluotės sandėliai šalies vakaruose buvo užimti ir ginklų resursai faktiškai išsemti. Mus galutinai išgelbėjo tik amerikiečių ir iš dalies britų pagalba. Kai aš buvusiems savo draugams frontininkams pasakoju apie tai ir pateikiu tos pagalbos mastus, jie sako: Negali būti.
Tikslių tos pagalbos skaičių aš negaliu pateikti, tačiau galiu drąsiai tvirtinti, kad mes gavome pusę reikalingos ginkluotės, o gal ir daugiau. Ypač automobilių ir parako. Tarp kitko, dargi Pokryškinas (visuose sovietiniuose istorijos vadovėliuose vertinamas kaip didžiausias karo didvyris P.K.) skraidė ne mūsų, o amerikietišku naikintuvu Aviacobra. Taip pat ir kiti garsiausi sovietų lakūnai. Beje, už tą pagalbą Kremlius net nepadėkojo ir nenorėjo padengti nors nedidelės dalies lend-lizo pagalbos skolos. Stalinas ir jo vėlesni įpėdiniai visą laiką skelbė, jog kokia gali būti skola, jeigu mes su kaupu atsiskaitėme už ją savo krauju. Bet kas gi vertė mokėti tuo krauju? Kariavome kaip visiški beraščiai, vadovaujami absoliučiai nekompetentingos karinės vadovybės su Stalinu priešakyje, ir to pasekmė paaukota daugiau nei 30 milijonų žmonių gyvybių
Kai dėl lend-lizo skolų, tai, kiek man žinoma, šis klausimas sureguliuotas. Dalį skolos mes sumokėjome. Tiktai noriu priminti, jog kada skoliniesi, reikia skolas atiduoti, o ne ginčytis. Žurnalistų paklaustas, kas, jo nuomone, yra atsakingas už po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusį šaltąjį karą, A.Jakovlevas priminė, kad šaltasis karas prasidėjo ne po karo, o kur kas anksčiau 1917 m. lapkričio 7 d., kai Rusijoje bolševikai surengė kontrrevoliucinį perversmą.
Kalbėdamas apie dabartinę padėtį pertvarkos architektas pasakė: Mane nepaprastai stebina, kada visuomenės apklausose rusai didžiausiu savo priešu įvardija JAV. Galbūt jie nežino, kad nė vienas amerikiečių karys nenušovė nė vieno rusų kareivio. Aišku, galima prisiminti Korėjos karą. Tačiau tada skelbėme, jog nedalyvaujame tame kare. Tai kodėl gi pagrindiniu priešu laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos? Juk visuose karuose JAV buvo Rusijos pusėje. Be to, ir Rusija XVIII amžiuje kovoje dėl nepriklausomybės palaikė amerikiečius. Tada netgi Rusijos laivynas buvo atplaukęs prie Amerikos krantų priminti anglams, kad ateisime į pagalbą amerikiečiams. Todėl netgi paviršutiniškas istorijos žinojimas rodo, jog amerikiečiai niekada nebuvo rusų priešai. Aš vertinu tokį rusų požiūrį kaip ilgametį sovietinės melagingos ir primityvios propagandos poveikį. O ta antiamerikietiška isterija mes ir buvome auklėjami. Stalinas juk negalėjo gyventi ne tik be vidaus, bet ir užsienio priešų. Štai pagrindiniu užsienio priešu jis pasirinko JAV vadovaujamą Vakarų imperializmą.
Su amerikiečiais būtina derėtis ir visiškai nebūtina daryti jiems nuolaidas. Nuolaidžiautojų niekas negerbia. Amerikiečiai gerbia rimtus derybininkus ir visada pasirengę pasirašyti rimtas sutartis. O sutarčių jie visada laikosi, nes gerbia savo šalyje įsigalėjusią tikrą demokratiją. Ne tokią kaip Rusijoje, kurią galima keisti kasdien. Amerikoje teisė pagimdo jėgą. Tuo tarpu Rusijoje iki šios dienos tik jėga pagimdo teisę. Tai yra, kas stipresnis, tas ir teisus.
Aišku, tokie A.Jakovlevo samprotavimai vėl sukėlė jau kiek primirštas KGB generolų publikacijas, kad akademikas A.Jakovlevas yra senas britų ir amerikiečių gudriai užsimaskavęs šnipas.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|