|
Norėjęs atkurti nepriklausomą Lietuvą
Stasio Gorodeckio gimimo 90-osioms metinėms
Alfonsas ZUBRECKAS
1946 m. lapkričio 20-22 d. Vilniaus įgulos karinis tribunolas paskelbė nuosprendį vienuolikai žmonių, kurie už dalyvavimą antisovietinėje veikloje buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis. Du iš jų sušaudyti, o devyni įvairiam laikui kalėti. Tarp jų buvo ir Stasys Gorodeckis, tik prieš metus sulaukęs 30 metų.
Stasys Gorodeckis gimė 1915 m. lapkričio 15 d. Archangelsko srityje. Jo tėvas Kostas Gorodeckis buvo kilęs iš Raseinių apskrities, Šiluvos miestelio. Baigęs studijas Maskvos universiteto Teisės ir Miškininkystės fakultetuose, pradėjo dirbti girininku Archangelsko srityje. Čia S.Gorodeckis susitiko savo būsimą žmoną Elvyrą Jugudžiunkaitę, taip pat kilusią iš Raseinių apskrities. Jų sutuoktuvės įvyko Archangelsko katalikų bažnyčioje.
1921 metais Gorodeckių šeima iš Archangelsko srities grįžo į Lietuvą. Tėvas pradėjo dirbti Kauno miškų valdyboje girininku, vyresnysis brolis Zigmas mokytis Kauno jėzuitų gimnazijoje, o Stasys Aušros berniukų gimnazijoje. Ją baigęs Stasys 1930 m. spalio 1 d. pradėjo mokytis Kauno aukštesniosios technikos mokyklos statybos skyriuje. Jis buvo ne tik geras mokinys, bet ir aktyvus visuomenininkas dalyvavo skautų vyčių veikloje. Tačiau šios mokyklos S.Gorodeckis nebaigė. Mokęsis pagal specialistų rengimo programą, jis 1935 metais buvo pašalintas. Suvokę, kad jaunuolis yra raudonas, Stasiui nedavė net mokyklos baigti eksternu.
Tačiau jis ryžosi siekti mokslo. Kaip laisvas klausytojas S.Gorodeckis 1936 metais įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą. 1940-1941 metais S.Gorodeckis dirbo mokytoju Vilniaus apskrities mokyklose, 1941-1944 metais jis meistras plentų valdyboje. Dirbdamas tęsė studijas Vilniaus universitete, kol jį uždarė. Kada Vilniuje pradėjo veikti sovietinės administracijos, įsidarbino Miškų administracijos Pramonės valdyboje. Tais pačiais metais persikėlė į Kauną, kur dirbo Miškų pramonės valdyboje viršininko pavaduotoju, vėliau statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi.
Nuo 1945 metų liepos S.Gorodeckis iš pagrindų pakeitė darbo profilį. Jis tapo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos įgaliotiniu Vilniuje ir Dailės fondo direktoriaus pavaduotoju. Šios pareigose S.Gorodeckis dirbo palyginti ilgai iki arešto.
S.Gorodeckis pradėjo domėtis politine padėtimi Lietuvoje, susipažino su čia įsidarbinusiu Miškų pramonės ministerijos Kapitalinės statybos skyriaus viršininku Viktoru Ušansku. Iš jo S.Gorodeckis sužinojo apie Suvalkijoje besikuriančias ginkluotas grupuotes, kovojančias prieš tuometinę valdžią, bei jų norą jungtis į grupeles ir įkurti bendrą šių grupuočių vadovybę. Todėl S.Gorodeckis, važinėdamas po Lietuvą ir rūpindamasis baldų fabriku, lentpjūvių užsakymu, dažnai susitikdavo su įmonių vadovais, inžinieriais, kitais darbuotojais, daug sužinojo apie tų metų lietuvių tautos išgyvenimus ir trėmimus, vykdomą sovietinės valdžios genocidą, pats norėjo prisidėti prie tų, kurie kovojo prieš okupantus. Kada S.Gorodeckis iš vieno ministerijos darbuotojo sužinojo apie pogrindį, o vėliau apie jo areštą, nutarė ir pats ryžtingai kovoti prieš sovietinį genocidą.
S.Gorodeckio gyvenimas pakrypo visai kita linkme, kai ėmė dirbti Grožinės literatūros leidykloje ir Dailės fonde, kur greitai surado žmonių, kurie, kaip ir jis, galvojo apie tai, kad prieš sovietinį režimą reikia kovoti bendromis jėgomis. Kovoti blaiviai žvelgiant į ateitį.
Ne kartą būdamas įvairiuose rašytojų pobūviuose S.Gorodeckis susipažino su Ona Poškiene. Jis jau anksčiau žinojo, kad ši moteris yra kairiųjų pažiūrų, tačiau buvo nusivylusi Markso, Engelso ir Lenino komunizmo idėjomis.
Kaip tik tuo metu O.Poškienė supažindino S.Gorodeckį su Jonu Noreika, kuris, neseniai grįžęs iš vokiečių lagerių, ieškojo tokių žmonių, kurie galėtų kartu kovoti prieš bolševikų tironiją. Taigi S.Gorodeckis, O.Poškienė ir J.Noreika pasirinko kovą prieš sovietinę to meto valdžią. Išrinko organizacinį komitetą, kuris nuo 1946 metų pradžios buvo pavadintas Lietuvos tautine taryba.
Taip šie trys žmonės davė pradžią Lietuvos tautinės tarybos užuomazgai. Vėliau buvo aptarti visi tarybos veiklos planai, suderinant juos su partizaninių junginių vadais, aptartos visos problemos, galinčios iškilti sprendžiant ginkluotės klausimus. Taip pat aptarti Lietuvos tautinės tarybos ateities planai.
1946 metų sausio viduryje O.Poškienės bute Vilniuje J.Noreika, S.Gorodeckis ir O.Lukauskaitė-Poškienė įkuria Lietuvos tautinę tarybą. Šios tarybos sekretoriumi išrinktas S.Gorodeckis, kuris pasirinko slapyvardį Rudžiunas. Šios tarybos posėdyje taip pat buvo nutarta, kad dešiniųjų partijos programą surašys J.Noreika, kurį konsultuos profesorius K.Šalkauskis, o kairiųjų partijos programą buvo įpareigotas parengti S.Gorodeckis, kurį šiuo klausimu turėjo konsultuoti P.Juodelis. Lietuvos tautinės tarybos vadovai buvo S.Gorodeckis ir J.Noreika. Buvo numatyta ir tai, kad jei ši organizacija Lietuvoje žlugtų, jos veiklą tęstų komitetai, esantys užsienyje. Taip pat buvo sudaryta išplėstinė tautinė taryba iš dvylikos tuo metu Lietuvoje gerai žinomų žmonių.
Tiek Lietuvos tautinė taryba, tiek ir Lietuvos vyriausioji ginkluotųjų pajėgų taryba aktyviai rengėsi numatomam sukilimui. Sukilimas turėjo prasidėti tada, kai prasidės karas tarp tuometinės Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų-Anglijos bloko.
1946 m. kovo 1-ąją Lietuvos tautinė taryba išleidžia įsakymą, kurį pasirašo Lietuvos tautinės tarybos generalinis sekretorius S.Gorodeckis. Įsakyme buvo sakoma, kad Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu skiriamas J.Noreika-Generolas Vėtra.
O tam, kad aktyviau būtų palaikomi ryšiai su užsienyje esančiomis lietuvių organizacijomis, buvo nutarta pasiųsti į užsienį du Lietuvos tautinės tarybos ryšininkus.
Taip Lietuvoje pradėtos steigti karinės apygardos, skiriami jų vadai. Į Lietuvos tautinės tarybos veiklą buvo įtrauktas ir jaunimas. 1946 m. sausio 7 d. jau įvyko pirmasis jaunimo aktyvo susirinkimas. Jo metu buvo nutarta tokią aktyvią jaunimo grupę įkurti Vilniuje, kuri sukilimo metu pirmiausia turėtų nuginkluoti policiją, užimti radijo stotį ir paštą.
Tačiau 1946 metų kovo viduryje įvyko tai, ko Lietuvos tautinės tarybos nariai nesitikėjo: kažkokiais būdais saugumiečiai suuodė apie tarybos veiklą ir prasidėjo Lietuvos tautinės tarybos veikėjų areštai.
1946 m. kovo 16 d. O.Poškienės bute buvo suimtas Lietuvos tautinės tarybos generalinis sekretorius S.Gorodeckis. O pirmieji jo tardymai prasidėjo jau kitos dienos vakare.
Kagėbistai, gavę iš agentų Oras, Klevas ir Sibiriakovos pranešimus apie tai, kad Vilniuje veikia slaptos pogrindinės organizacijos, 1946 metų kovo pradžioje pradėjo rengti operatyvinį planą, kuris sąlyginai buvo pavadintas Falanga. Todėl per palyginti trumpą laikotarpį saugumiečiai areštavo nemažą būrį Lietuvos tautinės tarybos ir su šia organizacija susijusių narių.
Po daugiau kaip pusmečio, 1946 metų lapkričio pabaigoje, visiems suimtiesiems skelbiamas nuosprendis: S.Gorodeckis, gimęs 1915 metais, lietuvis, nebaigtas aukštasis išsilavinimas, rašytojas, Lietuvos dailės fondo direktoriaus pavaduotojas, apkaltintas pagal Rusijos Federacijos BK 58-1a straipsnį ir nubaustas dešimt metų laisvės atėmimo, pagal BK 51 straipsnio punktą a, b, c 5 metus teisių suvaržymo ir turto konfiskavimu.
1947 m. vasario 8 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija patvirtino, kad Karinio tribunolo nuosprendis S.Gorodeckiui yra teisingas. Jis iš Lukiškių kalėjimo perkeliamas į Vilniaus Rasų darbų stovyklą ir čia patenka į statybininkų grupę, kur dirbo darbų vykdytoju Elfos gamyklos statyboje. Po pusmečio S.Gorodeckis perkeliamas į persiuntimo stovyklą, iš ten buvo išsiųstas į Intos lagerį. Čia taip pat dirbo statybininkų brigadoje. Tačiau čia, iškraunant iš vagono rąstus, S.Gorodeckis buvo sužalotas. Krisdamas rąstas jam stipriai sutrenkė galvą. Todėl dėl ligos jis išleidžiamas anksčiau laiko.
Tiesa, S.Gorodeckis iš Sibiro grįžo ne vienas. Intoje jis sukūrė šeimą, o jo žmona tapo tremtinių poetė Ona Jackelevičiūtė, pasirašinėjusi Eglės Nemunaitės slapyvardžiu. O.Jackelevičiūtė net šešerius metus praleido Irkutsko, Taišeto, Intos lageriuose.
Sugrįžęs į Lietuvą S.Gorodeckis tėvų neberado: jie gyveno Lenkijoje, ten ir mirė. Nuvažiavo į Vilnių, tačiau ten nei gyventi, nei dirbti negalėjo. Todėl S.Gorodeckis su žmona apsigyveno Grigiškėse, kur jis pradėjo dirbti vietos popieriaus fabrike darbų vykdytoju.
Gyvendamas Grigiškėse S.Gorodeckis pastatė ne vieną namą Grigiškių popieriaus kombinato administracijos darbuotojams, darbininkams. Prieš išeidamas į pensiją dar dirbo darbininkų kvalifikacijos mokykloje dėstytoju.
1985 metais S.Gorodeckis išėjo į pensiją. Abu su žmona užaugino du sūnus ir dukrą.
1991 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, visus, kurie buvo nubausti pagal baudžiamąją bylą Nr. 9792/3, reabilitavo. Tarp jų S.Gorodeckį.
Daugelis toje byloje nuteistų žmonių ne vienerius metus suko galvas, kas saugumiečiams tada juos galėjo išduoti. Tik kada Lietuva atkūrė nepriklausomybę, KGB archyvuose N.Garmutė aptiko pažymą apie saugumiečių agentę Oras. Be kita ko, pažymoje buvo rašoma: Agentas Oras, užverbuotas 1942 metais, tai buržuazinės nacionalistinės Tautininkų partijos valdybos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Valerija Valsiūnienė. Aktyviai dalyvavo išaiškinant didelę nacionalistinę organizaciją Lietuvos tautinę tarybą, iš kurios buvo suimtas 41 žmogus.
© 2005 "XXI amžius"
|