Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Proza

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena

Vertybių ugdomas karininkas

Kpt. Arūnas ALONDERIS

Pratybos

Karininkų šventės akimirka Kęstučio DIJOKO nuotraukos

Kiekvienas gyvename pagal savo vertybių sistemą. Žmogaus vertybių sistema motyvuoja jo mąstymą ir veiksmus, tačiau daugelis niekada apie tai nesusimąsto.

Vertybių, vado savybių ir įgūdžių ugdymo ir kiti su tuo susiję klausimai išsamiai nagrinėjami Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karininko bazinio rengimo programoje. Ja remiantis kariūnai mokomi pažvelgti į savo asmenybę tarsi iš vidaus ir pamatyti, kad žmogaus veiksmams didžiulę įtaką daro asmeninė vertybių sistema. Ši programa – tai nuoseklus karinis mokymas, siekiantis lavinti būsimojo karininko, lyderio savybes, formuojantis demokratišką pilietinę pasaulėjautą. Ugdymo tikslas – parengti karininką, pasižymintį gerais pedagoginiais sugebėjimais, kuris ne tik perduotų žinias savo kariams, bet ir atliktų auklėtojo, ugdytojo vaidmenį.

Vertybės ir vadovavimas glaudžiai susiję. Išmanantis žmogaus psichologiją, elgesio motyvus vadas gali geriau išanalizuoti, nuspėti ir savo karių elgesį bei daryti jam įtaką. Kartu jis turi pavaldinius motyvuoti, kad jie stengtųsi būti komanda, vieningas vienetas, kuriame santykiai grindžiami tarpusavio supratimu ir pagarba.

Vadų pareiga – bendrauti su savo pavaldiniais. Jų užduotis – diegti vertybes, jomis remiantis ugdyti karius.

Kadangi vertybių objektas nėra visiškai aiškus, reikalingas vertybių nustatymo metodas. Kad jos būtų geriau suprantamos, JAV kariuomenės lyderiavimo doktrinoje grupinės vertybės suskirstytos į keletą grupių:

1. Asmeninės vertybės. Tai – dorumas, atsakingumas, ištikimybė, moralinė drąsa, draugiškumas ir kt. Kiekvienas asmuo turi bruožų, kurie rodo jo dorovinį brandumą

2. Socialinės vertybės. Šiai kategorijai galima priskirti socialinę atsakomybę, teisingumą, laisvę, pasididžiavimo savo tauta jausmą.

3. Ekonominės vertybės – tai sąžiningas darbas, stabili ekonomika, prekių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, pinigai, privati nuosavybė ir t.t.

4. Pilietinės vertybės. Šioms vertybėms priklauso ištikimybė savo tautai, rūpinimasis nacionaline gerove, demokratijos plėtra ir t.t. Asmens pilietinis ir patriotinis požiūris rodo jo įsitikinimus.

5. Dorinės vertybės – tai pagarba žmogaus orumui, laisvei ir kt.

Karininko vertybės yra jo vadovaujamosios gairės. Vadas gali daryti įtaką savo kariams rodydamas asmeninį pavyzdį.

Grupės vertybės dažniausiai atspindi ją sudarančių individų asmenines vertybes. Tokios vertybės kaip dorumas, sąžiningumas ir lojalumas visais laikais buvo ir dabar yra siektinos, kariui itin reikalingos mūšyje.

Kai kurios asmeninės vertybės skiriasi nuo vado asmeninių vertybių, atsiranda vertybių konfliktas. Vadas turi vengti vertybių konflikto, nes jis trukdo atlikti tarnybos pareigas. Karys dėl vertybių konflikto gali tapti viso padalinio problema, nes dėl to neretai nukenčia jo drausmė.

Savo pavaldiniams galima daryti įtaką įgyjant jų pagarbą. Kitaip sakant, karininkui reikia atminti, kad kariams itin svarbu, kas esi, ką žinai ir ką darai. Tai ir yra esminiai veiksniai, lemiantys vado sėkmę, nes kariai nori sekti gerų vadų pavyzdžiu.

Visų vadų atsakomybė: pirma, efektyviai vadovauti kariams ir laimėti mūšį, antra, parengti karius mūšiui ir juos tausoti.

Žymus JAV kariuomenės karininkas gen. D.MacArthuras, kreipdamasis į jaunąjį vadą, sakė: „Jūs esate padalinio lyderis ir ant jūsų pečių gula atsakomybė, užduotis – laimėti mūšį. Pasiryžimas įvykdyti šią užduotį, nepaisant visų nelaimių, yra kario būdo bruožas, kuris kariuomenės profesionalą išskiria iš kitų profesionalų. Tai visų karių bruožas, ne tik tų, kurių darbas – surasti ir sunaikinti priešą“.

Kai kariūnai, būsimi vadai, prisiekia tautai, jie įsipareigoja draugams, artimiesiems ir savo valstybei. Tauta patiki vadams brangiausią turtą – jaunus karius. Gen. D.MacArthuras toliau rašo: „Kiekvienas asmuo, tarnaujantis su jumis, yra kažkieno sūnus, brolis, tėvas. Dauguma gabūs nepaprastiems narsumo žygdarbiams, gali būti kantrūs, atkaklūs ir ištikimi. Jie tokie yra kiekvieną dieną ir dirba savo darbą. Ir nesvarbu, ar jis rizikingas, pavojingas, varginantis, ar atvirkščiai – nuobodus, niekuo neišsiskiriantis. Taigi iš vadų kariai tikisi tik vieno – kompetentingo vadovavimo“.

Asmenybė – tai, kas yra vadas, kuo vadas turi būti. Asmenybė lemia vado elgesį ir laikyseną. Kalbėdamas apie tai JAV karo istorikas Stefanas Ambrozas rašė: „Visais laikais kare centrinė figūra buvo individualios asmenybės, kurios viską darė kitaip. Karo vadais ir turi būti tos kritiškos asmenybės bei lavinti tas asmenybes, kurioms patys vadovauja“.

Vado požiūris į kitą žmogų apibūdina jo, kaip vado, savybes. Jaunuoliai ateina į kariuomenę su savo individualiomis vertybėmis, įgytomis vaikystėje ir išsiugdytomis per asmeninę patirtį.

Žmogaus raidos procesui didelę įtaką daro patirtis: tai, ką jis yra matęs, ko išmokęs, su kuo susipažinęs. Bet kai karys prisiekia Tėvynei, jis įžengia į karinę organizaciją, kurioje vadovaujamasi kariuomenės vertybėmis. Vertybės – tai uola, ant kurios viskas laikosi, ypač pratybose, mūšyje. Jos susieja į vieną komandą visus jos narius.

Svarbios tos vertybės, kurios tiesiogiai susijusios su kariuomenės funkcijomis ir atspindi dalies visuomenės interesus – pvz., pilietinės visuomenės vystymas, Tėvynės gynimas ir t.t.

Vertybės yra pastovios, jos remia viena kitą. Negali vadovautis viena vertybe ir ignoruoti kitas. Panagrinėkime vertybes, kuriomis turi vadovautis vadas ir visi jo pavaldiniai.

Vertybių klasifikacija gali padėti suvokti vertybes, kuriomis vadovaujasi kariuomenė, tačiau tai yra tik pirmas žingsnis. Vadas ne tik turi jas suprasti, bet ir jomis tikėti, jas taikyti savo veikloje – mokytis ir mokyti kitus jas priimti ir puoselėti.

Ištikimybė – „tai didžiausia kario vertybė. Tačiau niekas dar nėra laimėjęs karių ištikimybės vien tik skelbdamas ją. Ji parodoma vadui, kai jis įrodo, kad turi ir kitų dorybių“ (JAV kariuomenės brigados gen. S.L.A.Marshallas).

Negali tikėtis ištikimybės, nebūdamas pasiruošęs pats būti ištikimas. Vadai negali reikalauti iš savo karių ištikimybės nei užsitarnauti pagarbos sau vien tik kalbėdami apie ją. Daugumai vadų teks išmėginti labai svarbų būdą tokiai ištikimybei užsitarnauti – gerai vadovauti kariams mūšyje. Ištikimybė abipusiai svarbi visiems komandos nariams – ir vadams, ir pavaldiniams.

Atsakomybė. Karys privalo veikti labai atsakingai, kad viską atlikęs ir pažvelgęs atgal galėtų pasakyti: „Nieko negalėjau daugiau padaryti“. Vadas turi visiškai atsakyti už savo veiksmus ir už savo pavaldinius.

Pagarba. Pagrindinis jos principas reikalauja gerbti žmogų. Tačiau ne kiekvienas nusipelno pagarbos. Pagarba individui yra įstatymų, pagal kuriuos gyvena ir tvarkosi valstybė, pagrindas. Pagarba reiškia supratingumą ir dėmesį žmogui. Šis jausmas yra didelė vertybė. Pasak JAV kariuomenės gen. J.Lawtono Collinso: „Brangiausias kariuomenės turtas yra kareivis, kuris yra mūsų karinių pajėgų širdis ir siela“.

Lietuvos visuomenė nėra kultūriškai ir tautiškai vienalytė, todėl vadai turi suprasti, kad turės reikalų su žmonėmis, priklausančiais skirtingoms etninėms grupėms ir išpažįstančiais skirtingas religijas. Kaip vadai, jie turi vengti nesusipratimų, kurie kyla dėl kultūrų skirtumų, aktyviai siekti suprasti žmones ir jų tradicijas, kurios skiriasi nuo jų pačių. Kitų kultūrų toleravimas padės vadams bendraujant su savo pavaldiniais.

Kaip vadas, karininkas taip pat turi kurti pagarba grindžiamus santykius savo komandoje, nepaisydamas lyties, įsitikinimų ar religijos. Palankaus psichologinio klimato kūrimas prasideda nuo karininko asmeninio pavyzdžio. Todėl itin svarbu, ar pats vadas vadovaujasi žmogiškomis dorovinėmis nuostatomis. Tik aplinkiniai gali tai įvertinti, o įvertinimas – pagarba jums. Toks požiūris kuria tinkamą komandos mikroklimatą.

Vykdydami sunkias užduotis, mokydamiesi, tobulindami savo įgūdžius pavaldiniai, jei jie teisingai vertinami ir rodomas pasitikėjimas jų sugebėjimais, išsiugdo pagarbos pagrindus. Veiklūs vadai skiria pakankamai laiko, kad jų pavaldiniai motyvuotai įvykdytų užduotį. Jie pataria savo kariams, kaip tobulėti asmeniškai profesinėje srityje. Reikia atminti, kad ne visi pavaldiniai pasieks vienodų rezultatų, bet visi jie nusipelno dėmesio.

Abipusė pagarba labai svarbus veiksnys, padedantis kurti drausmingas ir vieningas komandas. Pavojingomis mūšio sąlygomis kariai dažnai parodo neįtikėtinas pastangas vykdydami užduotį ir saugodami savo bendražygių gyvybes.

Drausmė nėra išugdoma žiauriu ar tironišku elgesiu. Priešingai, toks elgesys greičiau gali sužlugdyti, o ne sutelkti komandą. Priešingas elgesys ar balso tonas gali sukelti stipraus pasipiktinimo jausmą. Todėl vienas svarbiausių vadų uždavinių – jau tarnybos pradžioje įtikinti jaunuolius, kad kariuomenėje be reikalo jų asmeninė laisvė nevaržoma.

Kariuomenė nuo pradžios iki galo pagrįsta griežtos drausmės principais. Perfrazuojant žymaus pedagogo J.A.Komenskio mintį, tikriausiai būtų galima taip pasakyti: jeigu drausmė mokykloje yra būdas tapti tikrais mokiniais, tai juo labiau drausmė kariuomenėje yra būdas tapti tikrais kariais, tikrais kovotojais, šauniais vyrais – Tėvynės gynėjais. Kariuomenė be drausmės apskritai negalėtų egzistuoti.

Pasiaukojama tarnyba. Labai dažnai vadai kariams kartoja įprastą sąvoką „tarnyba“. Karinė tarnyba turi būti aukščiau už asmeninius kario interesus. Tačiau tai nereiškia, kad vadai turi ignoruoti savo šeimą ar save patį, nes tai silpnina vadą ir gali sukelti daugiau problemų, nei duoti padaliniui naudos. Tai nereiškia, kad vadas negali turėti stipraus ego ar sveikų ambicijų, savęs aukštai vertinti.

Sąžininga tarnyba valstybei yra svarbus komandinio darbo komponentas. Komandos nariai atiduoda visas jėgas, kad komandai pasisektų. Mūšyje kariai privalo panaudoti visus savo gebėjimus, kad jų bendražygiai būtų saugūs, o užduotis įvykdyta. Taikos metu taip pat pirmenybė teikiama visos karinės organizacijos, o ne individų asmeniniams poreikiams. Ir reikalavimai šioje srityje su kiekvienu karjeros laipteliu ne mažėja, o vis didėja.

Garbė – tai tarsi moralinis kompasas. Sąvoka „garbingas žmogus“ reiškia ir charakterio savybes. Dauguma ją teisingai suvokia, ypač tie, kurie turi gerą nuovoką, kas yra blogis ir gėris, tie, kurie gyvena taip, kad jų žodžiai ir veiksmai būtų nepriekaištingi.

Jeigu karys yra ištikimas priesaikai ir gyvena pagal kariuomenėje priimtas vertybes, gali jis laikyti save garbinga asmenybe. Gyvenant garbingai stiprinamos ne tik savosios, bet ir kitų vertybės.

Dori žmonės elgiasi vadovaudamiesi doros principais. Kariuomenei reikalingi vadai, kurie vadovaujasi aukštomis moralinėmis ir pilietinėmis vertybėmis. Ir tai taikoma tiek jų žodžiams, tiek veiksmams. Būti doram – tai kartu būti moraliai teisingam ir pačiam sau.

Kartu vadas turi būti sąžiningas bei teisingas ir kitų atžvilgiu, t.y. stengtis savęs ar savo veiksmų nepateikti, kaip kažkokių kitokių, nei jie iš tikrųjų yra. Doro elgesio pagrindiniai principai: gebėti atskirti, kas yra teisinga, nuo to, kas neteisinga; visuomet elgtis taip, kaip yra teisinga; savikritiškai vertinti savo veiksmus.

Vadai negali slėpti to, ką daro: būtent dėl to jie turi viską gerai apgalvoję nuspręsti, kaip turi pasielgti. Vadas visada yra stebimas. Jei jis nori išugdyti vertybėmis grindžiamas kitų savybes, turi pats jų laikytis. Karininko asmeninės vertybės gali išsiplėsti ir tikriausiai išsiplės, apimdamos pilietinius, estetinius ir dorinius aspektus. Asmenybė tobulėja, kariuomenė keičiasi, vertybių sistemos (asmeninės ir karinės) evoliucionuoja.

Asmeninė drąsa: „Žiūrėk į akis baimei, pavojui ar nelaimei“.

Suvokti, kas yra drąsa, neužtenka, kad būtum tvirtas. Asmeninė drąsa nėra baimės nejautimas. Dar daugiau – tai gebėjimas nustumti baimę į šalį ir daryti tai, kas būtina. Kitaip sakant, drąsa – žmogaus sugebėjimas įveikti baimę. Drąsa gali būti išorinė ir vidinė. Žymus antikos filosofas Aristotelis drąsą skirsto į pilietinę, žmogiškąją ir kario drąsą. Profesionalūs karininkai lyderiai demonstruoja visas.

Fizinė drąsa reiškia, kad psichologiškai įveikta kūniškoji baimė. Tai drąsa, leidžianti kariui rizikuoti mūšyje, nekreipiant dėmesio į baimę būti sužeistam ar žūti.

Priešingai, moralinė drąsa yra noras tvirtai laikytis savo vertybių ir įsitikinimų – net jei esi labai išsigandęs. Vadai, kurie prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus, rodo moralinę drąsą. Drąsūs vadai yra pasirengę žvelgti kritiškai į save, apsvarstyti naujas idėjas ir keisti tai, kas turi būti pakeista. Tai – vadai lyderiai!

Moralinė drąsa taip pat svarbi, kaip ir momentinė fizinė drąsa. Situacijos, reikalaujančios fizinės drąsos, susidaro retai, situacijos, reikalaujančios moralinės drąsos, – gana dažnos. Moralinė drąsa būtina kiekvieną dieną, jei gyvenama ir vadovaujamasi žmogiškosiomis vertybėmis. Moralinė ir fizinė drąsa mūšyje gali padaryti tai, kas teisinga, net jei tai ne tik nepopuliaru, bet ir pavojinga.

Vadovauti mūšyje – sudėtinga ir atsakinga užduotis, pagrindinė ir svarbiausia karininko (vado) pareiga. Ši užduotis reikalauja atsidavimo ir tam tikrų įgūdžių ir žinių. Todėl daug kas priklauso nuo vado profesionalumo. Vado – lyderio charakteris ir gebėjimai išugdomi.

Vertybės ugdo karininko charakterį. Drausmė ir ryžtas visada būti pirmam stiprina vado motyvaciją. Profesionalumas ir žinios įgyjamos per ilgus tarnybos metus. Karininko įgūdžiai ir kitos jo savybės bus išlavintos, kai jis taps profesionaliu vadu, gebančiu vadovauti vykdant užduotį ir rūpintis savo kariais.

© 2005 "XXI amžius"