|
Knygas norėčiau grąžinti Tėvynei...
Mano rankose žurnalas Lietuvių dienos (1963 metai, balandžio mėnuo, išleistas Kalifornijoje). Jame šiltas, atviras Jurgio Gliaudos straipsnis Alės Rūtos romanų pasauly. Straipsnyje autorius teigia: Rašytojus tik protarpiais prisimena knygai pasirodžius, apsenus iki šešių dešimčių ar numirus. Knygai pasirodžius užtenka greitosiomis suriestos recenzijėlės, apsenus banalių paliaupsinimų, numirus skubaus nekrologo. Kaip dabar rašyti apie rašytoją, taip, be progos, juk neįprasta....
Nuo to laiko, kai J.Gliauda atviraudamas rašė straipsnį, praėjo 42 metai. Prozininkės, poetės Alės Rūtos kūryba šiandien? Kaip ji skaitoma, vertinama? Savo mintis išdėstyti teisę turiu kaip skaitytoja, kaip kraštietės Alės Rūtos gerbėja.
Kiekvienam iš mūsų nuoširdus ir šiltas bendravimas su įžymiais žmonėmis palieka neišdildomą įspūdį. Taip buvo ir šį kartą... Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, ne paslaptis, kad buvo didžiulis įvykis susitikti su žmonėmis iš užjūrio. Rašytoja, poetė Alė Rūta Rokiškio krašte lankėsi 1992 metais. Rokiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su ja. Bibliotekos darbuotojos parengė literatūros parodą Tarp ilgesio ir tėviškės. Žinoma, prisiminimai neišblėso iki šių dienų, o po susitikimo kūryba irgi, žinoma, pasidarė daug artimesnė.
Alė Rūta realistinio braižo rašytoja. Rašė buitinius romanus. Jų dialoguose tarmiška kalba, liaudiški posakiai, nevengiama barbarizmų, atlaidų, gegužinių, laidotuvių intarpai sudaro puikų Lietuvos papročių vainiką. Kitame kūrybos etape rašytoja skverbiasi į tautos atmintį, imasi istorinės tematikos. Kas suskaičiuos, kiek ji periodikoje išspausdino novelių, recenzijų, straipsnių kultūrine tematika. Pati autorė savo autobiografijoje (Santa Monika, 1990 m. vasario 20 d.) teigia: Kūrybinis variklis gimtoji žemė, mūsų tautos istorija, nostalgija, vienumos jausmas svetimame krašte... Autobiografijos pabaigoje Alė Rūta rašo: Dėl amžiaus gal ir nebegrįšiu ten gyventi, bet knygas, kurias rašiau saviesiems, norėčiau grąžinti Tėvynei. Be galo džiugu, kad šie autorės žodžiai nesiskiria nuo darbų. Jos leidiniai Lietuvoje kaupiami kultūros ir švietimo įstaigose.
Rokiškio Romuvos gimnazijos biblioteka jau treti metai vykdo unikalų projektą Autografuoti leidiniai. Gimnazijos bibliotekai dovanotas autografuotas autorės leidinys Tyloj kalbėsi gyvena, o tai reiškia, kad leidinį skaito informacijos vartotojai, poeziją panaudojame rengdami stendus, organizuodami renginius. Kaip jau minėjau, Alė Rūta vykdo pažadą. 2005 metų vasarą ji iš savo autografuotų leidinių kolekcijos Rokiškio Romuvos gimnazijos bibliotekai dovanojo 57 jai pačiai autografuotus leidinius. Šiandien knygos grįžta į Lietuvą... Keletą įrašų pacituosiu. Lietuvių poetas Vladas Braziūnas savo eilėraščių knygoje Suopiai gręžia dangų rašė: Mielai Alei Rūtai mūsų trumpiems susitikimams atminti. Nuoširdžiausiai dėkoju Jums už geranorišką darbą. Prozininkas, publicistas Jonas Mikelinskas romaną Genys yra margas... dedikavo Edmundui Arbui-Arbačiauskui, rašytojos, poetės vyrui, deja, jau irgi iškeliavusiam į Amžinybę, o 1993 metais J.Mikelinskas įžymiam architektui skyrė šiuos žodžius: Iškiliam talentui ir dideliam Lietuvos patriotui su draugiškais jausmais ir linkėdamas kuo daugiau šviesių, darbingų ir turiningų dienų... Jonas Mikelinskas. Humoreskų, satyrų, parodijų autorė Vytautė Žilinskaitė knygą Kas atsitiko? skiria Mielajai Alei prisiminti mūsų susitikimą po Santa Monikos dangumi... Lietuvių literatūros poetas, kritikas Henrikas Nagys eilėraščių rinkinį Mėlynas sniegas dedikuoja Alei Rūtai pirmą kartą atsilankius prie Ramiojo vandenyno, Angelų mieste. 1987-12-07 Los Angeles.
Sklaidau poezijos rinkinį Vidudienio sodai. Už jį Bernardui Brazdžioniui paskirta 1958-1959 metų Aidų literatūros premija. Šiame leidinyje 1961 metais autorius paliko įrašą: Bičiuliškiems Alei Rūtai ir Edmundui Arbams lyriškose žmogaus akimirkose tragišką žmogaus mįslę spėjantis Bernardas Brazdžionis. Tai tik keletas įrašų iš Alei Rūtai dedikuotų leidinių. Žinoma, prie jų sugrįžti galima daug kartų. Ir sugrįšime...
Taip jau susiklostė aplinkybės, kad minėtuosius leidinius į Rokiškio Romuvos gimnaziją atvežė panevėžiečiai Ernesta ir Jonas Šulniai. Jie pasakojo apie šiltą, nuoširdų bendravimą su rašytoja. Gimnazijos administracija dėkinga šiems žmonėms ir, žinoma, pačiai prozininkei, poetei Alei Rūtai, nes jos gyvenimas buvo ir yra susietas su Rokiškio kraštu. Šią mintį pabrėžė ir Rokiškio Romuvos gimnazijos direktorius Gediminas Matiekus: Mūsų krašto žmonėms Alės Rūtos asmenybė ir kūryba yra artimesnė ir brangesnė tuo, kad ji yra kilusi nuo Kamajų krašto, mokėsi tuometinėje Rokiškio gimnazijoje. Džiugu ir tai, kad mūsų gimnazijai kraštietė Alė Rūta padovanojo jai pačiai brangius autografuotus leidinius. Mes visuomet kažko nuoširdaus, tikro, brangaus ieškome lietuvių literatūros lobyne. Ir visai nesvarbu ugdymo procese, kokius dalykus laikome prioritetiniais, bet lietuvių kalba ir literatūra, jos vaizdingumas mums, lietuviams, išlieka visuomet prioritetu.
Autografuoti leidiniai unikali kolekcija mūsų gimnazijoje. Mes džiaugiamės, kad ne tik Rokiškio miesto, bet ir rajono informacijos vartotojai gali susipažinti su turimais leidiniais. Gyvename informacinių technologijų metu. Šiandien skaitome internetines knygas, bet niekas negali atstoti popierinio knygos varianto.
Bibliotekoje pasitikdami garbingą poetės, rašytojos 90-metį parengsime ir pristatysime gimnazijos bendruomenei literatūros parodą Ji skverbiasi į istorinę atmintį. Nenoriu sutikti su J.Gliaudos išsakytomis mintimis straipsnio pradžioje apie kūrybinį rašytojo gyvenimą. Man atrodo, kad didele dalimi rašytojų kūryba priklauso nuo to, kaip kultūros, švietimo darbuotojai ją populiarina, o svarbiausia, kad rašytojos, poetės Alės Rūtos kūryba gyvena... Tad belieka jai palinkėti dvasinės ir fizinės stiprybės, išminties ir kūrybinės sėkmės...
Reda KISELYTĖ,
Rokiškio Romuvos gimnazijos bibliotekos vedėja
© 2005 "XXI amžius"
|