|
37-asis Laisvės kovų archyvo numeris
Po ilgesnės pertraukos knygynuose pasirodė 37-asis Laisvės kovų archyvo (LKA) numeris (LPKTS, 2005, K., 1500 egz.). Žurnalas periodiškai eina nuo 1991 metų, jame pateikiami išsamiausi laisvės kovų dalyvių prisiminimai, pasipriešinimo abiem okupacijoms (raudonajai ir rudajai) istorija.
Šio numerio Atsiminimų, liudijimų skyriuje pateikti penki straipsniai.
Straipsnyje Ilga kelionė namo Pranas Aidukas pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos kaimą, gyvenimą jame hitlerinės ir bolševikinės okupacijų metais. Straipsnio autorius rašo: Šiuose prisiminimuose noriu užfiksuoti man žinomus faktus, kad žinotų mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai, kaip paprastas lietuvis mylėjo tėvynę ir dėl jos aukojosi. (...)
Tepadeda mano prisiminimai prisiminti Jums Jūsų tėvus, dėdes ir senelius. Tuos, kurie kentėjo ir atidavė brangiausią turtą gyvybę už Lietuvos Nepriklausomybę.
Telieka autoriui padėkoti už atliktą didžiulį ir labai reikalingą darbą. Mūsų dienomis tokie prisiminimai labai reikalingi, nes užmarštin eina Pirmosios Lietuvos Respublikos gražūs pasiekimai visose veiklos sferose, jaunajai kartai sunkiai įsivaizduojamas okupantų teroras, masinės tremtys ir žudynės, dešimtmetį trukusio partizaninio karo heroika. Apgailėtina, tačiau jaunimas apie visa tai žino mažai. Ekskomunistams, buvusiems Kremliaus samdiniams, toks jaunimo neišprusimas naudingas jis lengvai paklūsta buvusiųjų siaubingam tautos išnaudojimui...
Straipsnio autorius pats praėjo tais erškėčiuotais golgotos keliais, kuriais praeiti teko daugybei patriotų. Didžioji straipsnio dalis skirta partizaniniam karui Kupiškio apylinkėse bei savo paties už grotų praleistai jaunystei.
Veronika Aleliūnaitė-Bernatonienė straipsnyje Gyvoji istorijos ašara pateikia savo dienoraštį apie gyvenimą ir įvykius Panevėžyje 1944-1946 metais bei savo mylimojo laiškus (Panevėžys Pečiora), rašytus 1946-1954 metais. Dienoraštis tarsi išpažintis, nes jame aprašomi labai subtilūs dalykai: pirmoji meilė, sulaužytas dviejų žmonių gyvenimas, pastangos padėti katorgoje esančiam mylimajam. Autorė rašo: Jums, skaitytojai, pateikiu savo dienoraštį. Daugelis jūsų po karo turbūt matėte tą patį. Bet tuo pačiu kiekvienas matėme savaip, jautėme savo siela.
Man pavyko. Aš daug užrašiau ir nenoriu, kad tai prapultų nežinioje. Sugrįžkime kartu į tas dienas, prisiminkime jas.
Dienoraštyje pirmas įrašas padarytas 1944 m. liepos 17 d., paskutinįjį sužinosime vėliau, nes publikacija bus tęsiama. Iš to, kas rašoma laiškuose, matyti, kad Veronika atliko žygdarbį, nes savo siuntiniais į Pečiorą išgelbėjo mylimojo gyvybę. Kas prisimena anuos laikus, supranta, kaip sunku buvo siųsti siuntinius artimiesiems sunkūs laikai buvo. Tekdavo save skriausti...
Leonas Juškevičius straipsnyje Autoportretas artimiesiems rašo apie nelengvą gausios šeimos gyvenimą Smetonos laikais kaime, vokiečių ir bolševikų okupacijas, šeimos narių tremtį, savo sudėtingą gyvenimą saugumiečiams lipant ant kulnų.
Leonas turėjo dailininko gabumų, sumaniai padirbinėjo įvairius antspaudus, dokumentus, kurie anais laikais daug kam buvo labai reikalingi. Dėl to ir įkliuvo. Gavo 25 metus sustiprinto režimo lagerių ir penkerius metus teisių suvaržymo. Kalėjo Magadano srityje, dirbo aukso ir alavo kasyklose. Dailininko gabumai palengvino katorgininko gyvenimą viršininkams reikėjo meno kūrinių.
Grįžusio į tėvynę L.Juškevičiaus laukė tremtinio gyvenimo ir darbo suvaržymai: galop po didelių gerų žmonių pastangų LSSR Aukščiausiasis Teismas 1989 metais išduotoje pažymoje rašo, kad L.Juškevičius dėl grubių socialistinio teisėtumo pažeidimų patyrė didžiulę moralinę ir materialinę skriaudą. Straipsnis gausiai iliustruotas autoriaus piešiniais.
Straipsnyje Su partizanais Antanas Mozeris pasakoja apie aplinkybes, atvedusias jį pas partizanus. Tarp jų buvo 1946 metų masinės tremtys, siaubingas raudonųjų okupantų teroras, dorų žmonių pasipriešinimas okupantams. Kovoti su okupantais straipsnio autorius pradėjo nuo ryšininko, vėliau buvo priimtas į Kęstučio apygardos Mindaugo būrį, gavo slapyvardį Perkūnas. Kai pakliuvo į saugumiečių nagus, A.Mozeris pasiryžo viską iškentėti ir neišduoti draugų...
Kazimieras Algirdas Pečiukonis ir Aurelija Griciūtė straipsnyje Prisiminimai apie partizaninę veiklą ir lagerinę kančią rašo apie Lietuvos okupacijas bei kelią pas partizanus.
Straipsnio autorius, slapyvardžiu Putinas, partizanavo Tauro apygardos Birutės rinktinėje, kurios veikimo zonoje buvo Kaunas. Birutės rinktinė didžiulių nuostolių patyrė 1947 m. birželio 12-28 d. Tada buvo suimti 34 pasipriešinimo dalyviai. Tarp jų buvo Antanas Lukša-Arūnas, Jonas Poškus-Rolandas, Kazimieras Algirdas Pečiukonis ir kt. Vėliau katorgininko gyvenimas lageriuose, kol pagaliau pavyko išeiti į laisvę.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę K.A.Pečiukonis įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose. Šį kartą tėvynės laisvę jis gynė ne ginklu. Jis, optimistas, rašo: Tad džiaukimės iškovota pergale, stiprinkime ją savo kasdieniniais darbais, (...) šviesesnės Lietuvos ateities vardan būkime atlaidesni. Būkime vieningi kaip kančioj, skausme, kaip naujame tautos prisikėlime.
Skyrelyje iš Rezistencijos enciklopedijos Zuzana Zimaitienė rašo apie savo brolį partizaną Joną Strunskį, žuvusių Paliepių girininkijos pušyne, Vlado Pabarčiaus būrio 22 partizanų žūtį 1945 m. vasario 14-15 d. Lenčių miške (Kėdainių aps.). Straipsnyje pateiktas V.Pabarčiaus būrio partizanų, žuvusių Paliepių pušyne 1944 m. gruodžio 16 d., vardinis sąrašas (iš viso 23 partizanai) ir to paties būrio 1945 m. vasario 15 d. Lenčių miške bei kitur žuvusių tėvynės gynėjų vardinis sąrašas (iš viso 40 žmonių).
Naujų knygų skyrelyje pristatyta knyga Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais, kurioje pateikta Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, 1946 metais nužudyto Alytaus kalėjime, grožinė kūryba, pedagogikos ir publicistikos straipsniai. Knyga išleista K.Bajerčiaus gimimo 100-ųjų metinių proga.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2005 "XXI amžius"
|