Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Proza

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Nežinomi lagerio kankiniai

1956 metų ekskursijos dalyviai. Tamsia apranga vilki: kairėje – Erdmonas Simonaitis, per vidurį – kun. dr. Gronis, dešinėje – kun. Bronius Liubinas

Flosenbiurgo lageris: dešinėje aukštai – sargybos bokštas, pastatas su kaminu, prie miško – krematoriumas, viduryje – piramidė, supilta iš žuvusiųjų pelenų

Lietuvių tremtinių pastatytas paminklas žuvusiems Flosenbiurgo lageryje

Apie Štuthofo konclagerį mums yra daug kas žinoma iš ten buvusių ir kalėjusių, kaip antai B.Sruogos, kun. Stasio Ylos ir kai kurių kitų, mums labai žinomų asmenų. Tuo tarpu apie kitus nacistinė Vokietijos sukurtus lagerius nežinome nieko. O visgi jų buvo, ir ne taip mažai. Kai kurie iš jų nuėjo visiškon užmarštin, nors kadaise ir apie juos buvo žinoma. Vienas tokių lagerių buvo Flosenbiurge (vok. Flossenbürg). Tai vietovė Vokietijoje, visai prie Čekijos pasienio.

1956 metų vasara – nežinau kieno tai buvo iniciatyva – buvo surengta ekskursija į buvusį Flosenbiurgo lagerį, arba į tai, kas iš jo buvo likę. Važiavome tenai paminėti mūsų žuvusių tautiečių. Drauge važiavo ir du dvasininkai – kun. dr. Gronis ir kun. Bronius Liubinas. Važiavo ir Erdmonas Simonaitis, buvęs Klaipėdos krašto direktorijos narys ir, atrodo, net pirmininkas. Visi trys jau mirę. Jei gerai prisimenu, E.Simonaičiui net pačiam teko patirti lagerinininko dalią.

Buvo gražus vasaros metas. Daugelis mūsų gyvenome tuomet Kaizerslauterne, ne per toliausiai nuo Saro krašto, kuris tuomet buvo dar prancūzų valdomas. Nors kelionė mums buvo ir tolima, bet ji vyko sklandžiai. Tais laikais mašinų judėjimas buvo menkas ir keliuose retai jų sutikdavai. Tai visiška priešingybė šiems laikams. Kai kurie tautiečiai prisijungė prie mūsų jau pakelyje, ir taip mūsų susidarė gal daugiau nei 20 asmenų grupė. Atvažiavome vieton ir kitą dieną ėjome lankyti lagerio. Jo teritorijoje jau buvo pastatyta nauja, didelė koplyčia, kurioje abu kunigai aukojo šv. Mišias už žuvusius mūsų tautiečius, o mes visi, vadovaujami Fausto Strolios, pagiedojome.

Kaip vėliau pamatėme, ten žuvusių mūsų tautiečių nebuvo taip mažai. Tiksliau pasakius, jų buvo 2480 asmenų. Visi kaliniai skaldė akmenis iš uolienų, kurių ten buvo ištisi kalnai. Kai lankėmės, lagerio barakų jau nebuvo. Buvo paliktas tik vienas sargybos bokštas, krematoriumas, piramidė, supilta iš žuvusiųjų pelenų, ir lietuvių pastatytas paminklas su įrašais lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Aišku, mums kilo klausimas, ar tenai neįrašyta ir kitų tautybių žmonių, o gal tai buvo tik Lietuvos piliečiai. Mums buvo paaiškinta, jog tai grynai lietuviškos pavardės ir vardai, kuriuos nustatė tuo metu sudaryta komisija. Ir taip mums jokių abejonių neliko.

Tuo laiku tas lietuvių paminklas ir buvo vienui vienintelis, nes kitų tautybių paminklų neteko matyti. Mano supratimu, jis pastatytas Regensburgo lietuvių kolonijos pastangomis. Ten pokario laikais gyveno daug lietuvių šviesuolių. Tai buvo didelė lietuvių kolonija.

Regensburgo katedroje buvo net įmūryta metalinė lenta lietuviams atminti. Kažin ar ji išliko, nes teko skaityti, jog bažnyčios vidus buvo remontuojamas. Regensburgo miestas yra Bavarijoje, prie Dunojaus. Į šiaurę nuo jo, maždaug už 80 km, yra Veideno miestas. O nuo jo į rytus, gal už 6-8 km, Čekijos pusėn, ir yra tas Flosenbiurgo lageris ir tuo pačiu vardu miestelis.

Jei kam nors kada teko po tą kraštą keliauti, tai būtų labai įdomu sužinoti, kaip ten dabar viskas atrodo. Ar tas lietuvių paminklas vis dar tebestovi? Praėjo jau daug dešimtmečių. Taigi neužmirškime ir tų nežinomųjų, apie kuriuos niekas daugiau ir nekalba.

Česlovas VAINORAS

© 2005 "XXI amžius"