Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Proza

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tylus džiaugsmo sruvenimas…

Taida Balčiūnienė

Ekslibris

Knygelės „ABC“ antrojo viršelio iliustracija

Knygelės „Jūreivis Baltrukas“ iliustracija

Trys keliai (trys lietuvių liaudyje – magiškas, gera lemiantis skaičius) mane veda susitikti su architekte ir dailininke Taida Balčiūniene. 1959-aisiais mano šeima apsigyveno netoli Ąžuolyno (juk turėjau du mažamečius vaikus ir reikėjo žalumos), o Taida su gausėjančia šeima apsigyveno Vilniuje, Užupyje, buvusiame mūsų bute, kuris skendo žalumoj, nuo kalno tiesiai į Vilnelę galėjai nuriedėti tyro vandenėlio pasisemt. Keičiantis butais iš savo krikštamotės dr. J.Žakovičaitės sužinojau, kad Taida yra jos bendrakursio, t.y. gydytojo Petro Musteikio duktė, per sutuoktuves pasižadėjusi Lietuvai padovanoti dešimt vaikų.

Greit pasirodė pirmosios T.Balčiūnienės iliustruotos knygelės vaikams, kurias intensyviai su savaisiais – Jūrate ir Kastyčiu skaitėme ir aptarinėjome. Ir trečioji karta – mano mylimiausias Juozas Tumas-Vaižgantas, ilgus metus dirbdamas Vytautinėj bažnyčioje, gyveno Taidos tėvo namo antrame aukšte. Tai ar maža priežasčių, norint susitikti? Tiesa, dailininkė ir mano vaikų tėvas kaip tik yra gimę lapkričio 3-iąją, tačiau skirtingais metais, bet dailininkę visi jos sukurtų ekslibrisų savininkai, visi buvę jos iliustruotų knygų vartytojai tą dieną turėtų žinoti ir padovanoti jai po rugiagėlę, leliją ir ant mažo kotelio siūbuojančią prisirpusią žemuogę.

Dar prieš ateidami į šį pasaulį kiekvienas (per motinos mintis ir jos Laukimą) pradedame rinkti savo ateičiai, savo pašaukimui, savo gyvenimo tikslui mažas to paties gyvenimo teikiamas dvasines dovanas.

Iš ankstyvos kūdikystės dienų Taidos atmintin įstrigus liko sofa, ant jos sėdintis tėvas ir supantis ją ant kojos. O pats gražiausias, pats šviesiausias paveikslas: tėvai, papuošę Kalėdų eglutę ir širdingai atsisveikinę, išėjo į teatrą. Tik ta laimė buvo tokia trapi: motina mirė, kai mergaitei buvo ketveri. Taida taip gailiai verkė mamos, kad tėvelis pasakė: „Geri vaikai neverkia“. O ji taip norėjo būti gera gera kaip jos mamytė. Tikriausiai mamos meilės ilgesys ir nulėmė, kad Taida ir Vaclovas Balčiūnai susilaukė gausios šeimos: išaugo devyni vaikai, devyniolika vaikaičių, keturi provaikaičiai. Ir tą meilę, motinos meilę, ji atiduoda jiems. Manau, kad iš tos didžiausios netekties atplaukė ir jos pašaukimas – iliustruoti knygas vaikams, ir ne tik jiems.

Bet grįžkim prie Vaižganto. Jau dabar belikę nedaug žmonių, girdėjusių jo garsiuosius pamokslus, akies krašteliu mačiusių skriejantį Laisvės alėja ir rytais darantį mankštą Cimbruvkoje.

Tegul atsiriša T.Balčiūnienės vaikystės atminties maišelis. Ir… teesie!

–Jis vis skuba, – pasakoja T.Balčiūnienė, – ir vis su savo taksiuku. Matydavom, kaip su Stasiu Šilingu basi per Cimbruvką bėgdami nusileidžia, o ten – smėliukas, ir paskui panyra į Nemuną, maudosi.

Pamenu, kai mes, vaikai, atėję pas rašytoją, matom: kanarėlės laksto po kambarį. Vaižgantas sėdi, geria arbatą. Kanarėlė nutupia jam ant peties ir iš jo laikomo šaukštelio geria.

Namo apačioj, pamenu, gyveno tokie Umbrasai. Jie turėjo vaikus – Rimutį ir Vytenį. Mes su jais žaisdavom klases. Vaižgantas džiaugdavos, kad geri vaikai. Kartą Rimučiui jis ir sako: „Nori, aš tau savo nuotrauką užrašysiu?..“ O vaikas tiesiai: „O kam ji man reikalinga?..“ Tai Vaižgantas ir sako: „Kokios mes geros nuomonės apie save…“

Kieme būdavo šiukšlėms dėžė. Tas šiukšles išveždavo toks žmogelis, atvažiavęs su arkliu. Ir matydavau, kaip jis rausiasi. Buvo šnekus. Išima batono gabalą, dedasi nupūtęs į kišenę: „Vaikams namo – valgyti“. Kitas atliekas sudėdavo atskirai – gyvuliui, o dėdamas kalbėdavo, kam skirta…

Kažkas iš jo artimųjų mirė. Žmogelis panoro pas Vaižgantą užpirkti mišias. Pinigų neturi. Tai papjovė paršelį, gražiai nudorojo ir, atėjęs pas Vaižgantą mišių užpirkti, sako: „Paimk tą paršiuką; aš pinigų neturiu, neturiu…“ O Vaižgantas jam: „Tą paršiuką vežkis namo ir suvalgysit…“ Žmogelis nenusileidžia: „Kad aš pinigų neturiu…“ O Vaižgantas: „Jei paimsiu tą paršiuką, tai mano malda bus kiauliška“.

Štai kodėl T.Balčiūnienė, susižavėjusi pasirodžiusiu Vaižganto laiškų tomu, vienam jų sukūrė iliustracijas. Kokiai leidyklai tik siūlė, – nereikalinga, nes atseit Vaižgantas – senamadiškas. Todėl T.Balčiūnienė ir sako:

–Aš vis draskaus dėl Jono Biliūno, dėl Šatrijos Raganos.

Nuostabūs jų darbai užmiršti. Kodėl? Kodėl?! – pakartojo. – Arba per radiją laidelės vaikams… Kur tos lietuviškos pasakos… arba Jono Biliūno „Kliudžiau“, „Brisiaus galas…“ Ar aktoriai, ar laidos redaktoriai neparenka tokių nuostabių darbų dabartiniam vaikui? Juk buvo ir tų rašytojų jubiliejai…

Buvo laida apie Arklio muziejų, esantį prie Anykščių, bet nė žodelio, kad čia gyveno J.Biliūnas, apie jo sukurtą „Laimės žiburį“, tik – kurio žirgas greitesnis, apie lenktyniaujančiuosius. Tad iš kur vaikas išgirs, sužinos apie tą gerumą, pagarbą, savo rašytojus?

Tada ir prisiminiau Mykolo Angelo mintis, įrašytas ant jam skirto paminklo: „Gera man gulėti, gera akmeniu būti, kol viešpatauja pasaulyje skurdas ir gėda. Nieko nejausti, nieko nematyti – štai kokia laimė!“

Bet dar nė žodžio nepasakiau apie jos, dailininkės, kelią! Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją baigė okupacijos metais (aš irgi tą pačią, tik pokariu). Kaip ir tėvas, buvo pasiryžusi studijuoti mediciną. Okupantai universitetą uždarė. „Kazimiero Baršausko iniciatyva buvo atidaryti Aukštesnieji technikos kursai, – čia jau pasakoja Taida.– Kursus vedė nuostabus dėstytojas, baigęs mokslus Paryžiuje, Kovalskis. Dėstė S.Kolupaila, dr. J.Grinius… Aš labai mėgau piešti nuo mažens, ir gimnazijoje sakydavo, kad aš – prisiekusi menininkė, tad mano draugės Nina Nausėdaitė ir Laima Šcesnulevičiūtė sukurstė studijuoti architektūrą. Pokario metais, kai vėl atidarė universitetą, dėstė ir Šcesnulevičius, tad mokslus tęsiau jau universitete. Turėjau Šcesnulevičiui pateikti savo projektą. Dėstytojas peržvelgė: „Matyt, neskaitai to, kas reikia“, ir padavė man šūsnį žurnalų „Architektūra SSRS“. Peržiūrėjusi grąžinau ir pasakiau, kad toks kelias man nepatinka. Dėstytojas atsakė: „Ir man nepatinka, bet taip dabar jau reikia“. Studijuojant atsidarė Kaune Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas, tai ir ten įstojau, pasirinkau interjerą; juk svietu košės nepagadinsi. Tik greit architektūros specialybę iškėlė į Vilnių, ir aš pasirinkau širdžiai artimiausią grafiką“.

Baigusi studijas universitete, Taida dirbo „Žemprojekte“ architekte projektuotoja. Ištekėjo. Vienas po kito, kaip žirniukai, pasipylė vaikai. Kaip tik tuo metu jos draugė muzikologė Vida Krakauskaitė paprašė iliustruoti jos knygą „Jaunasis pianistas“. Ilgai Taida nesiryžo šiam žingsniui, bet, kai ėmėsi (tai įvyko 1959-aisiais), nuo knygų iliustravimo jau nesitraukė. Pasipylė užsakymai iš Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (vėliau tapusios „Vaga“), „Vyturio“, „Šviesos“. Su pakartotiniais atskirų knygų leidimais susidarytų gera knygų rietuvė, o kur ekslibrisai, vaikams atvirukų komplektai… Tiesa, kai išvyko į Vilnių, atsidėjo vien iliustruotojos darbui. Ir, kaip jau anksčiau minėjau, išaugino vaikus, kurie visi baigė aukštuosius mokslus.

Ak tiesa! Jau grįžtu, grįžtu prie T.Balčiūnienės iliustruotų darbų. Yra iliustravusi ne tik grožinės literatūros knygeles, bet ir vadovėlius – muzikos, matematikos, lietuvių kalbos, net akliesiems, yra sukūrusi vaizdinių priemonių ir vaikų darželiams. O dabar, „Pagavos“ įprašyta, kuria dešimt lentelių kurčnebyliems vaikams, kur šalia gestų kalbos turi būti atspindėtos ir šios temos – šeima, kiekvieno iš jų priklausomybė, žaislai, o šalia jų – šuniukas, paukštelis… Šį darbą dailininkė atlieka su ypatinga meile ir atida.

O vienos knygos autorystė priklauso tik jai vienai, tik T.Balčiūnienei, be jokio rašytojo ar pedagogės žvilgsnio. Tai garsioji knygutė „ABC“, sulaukusi ne vienos laidos. Jausmas ir nuojauta, subtilus vaiko sielos pažinimas leido knygos autorei dailininkei T.Balčiūnienei be vargo būsimąjį mokslinčių supažindinti su abėcėle. Juk čia su pradedančiu mokslus vaiku – jo taip pažįstama kasdienybė, taip trokštamos aukštumos. Tarkim, raidė Č: vaikai čiuožykloje lenktyniauja. Ir kiekvienas iš jų širdelėje viliasi tapsiąs čempionu. Štai raidelė Č ir įsiminta. Kartu su vaikais ir mažieji jų draugai – gyvulėliai, paukšteliai ar vabalėliai, kuriems, vaiko nuomone, mokslas taip pat reikalingas. Viršelyje pirmosios abėcėlės raidės, kiekviena vis kitos spalvos. Ir mažasis kaipmat įsidėmės, kad, pavyzdžiui, rausvoji – B, taip, kaip prasideda jos sesytės vardas…

Arba štai Kosto Kubilinsko knygutė „Darbininkai“. Dailininkė išnaudoja net prielapius ir visus keturis viršelius, vesdama vaiką kartu su savimi, apgaubdama jį nedeklaruota didžiule meile ir atida. Nuotaika piešiny – tarsi vaizdingas žodis tekste. Ir dar. Tekstą dailininkė papildo nauju siužetu, o tuo pačiu ir nuotaika. Ji lygiavertė knygos autorė. Veikėjai žaismingi, kiekvienas judesys įprasmintas. Vaikai triūsia pagal savo amžių ir labai susikaupę, kaip jų tėveliai sako: „Ką pradėjai, tą ir baiki“.

Arba liaudies dainelių knyga „Ganau ganau aveles“. Kiekvieno veikėjo nuotaika išreikšta judesių akimis, t. y. žvilgsnio iškalbingumu. Ir kiekviena iliustracija – ištisas siužetas, taip vaikas, kas kartą vartydamas knygelę, gali sukurti vis kitas istorijas, atkreipdamas dėmesį į detales.

Vadovėliams T.Balčiūnienės iliustracijos santūresnės, tikslinės, apibendrinančios, tarsi paantrinančios užduotį. Knygučių vaikams tiražai dideli – 20-50 tūkst. egzempliorių (ir ne po vieną laidą), vadinasi, skaitė ne tik Lietuva (yra išverstos į čekų, rusų, lenkų, ispanų ir kt. kalbas), mes iš Lietuvos irgi siųsdavom išeivijos mažyliams. Taip ir tekėjo tas gerumas.

O štai kaip gimė iliustracijos Elenos Spirgaitės knygai „Jūreivis Baltrukas“, papasakojo pati dailininkė:

–Man knygų iliustravimas – ir darbas, ir poilsis. Kai pradedu piešti, viską užmirštu. Pamenu, šeima išvažiavo į Preilą pailsėti, tai turėjau laiko ir vieną po kitos piešiau iliustracijas knygai „Jūreivis Baltrukas“.

Nepasakojau (juk „gazietoj“, vietos mažai) apie T.Balčiūnienės pamėgtą žanrą – ekslibrisus. Parodų kataloguose ji įvardijama kaip viena iš žinomų meistrų. Šie jos sukurti mažieji grafikos darbai (lino raižiniai ar tiesiog piešiniai) ryškiai atspindi ne tik savininko, bet ir dailininkės požiūrį, dažniausiai humoristinį (prisiminkime ekslibrisus jos šeimos bibliotekai arba Marijai Matušakaitei).

T.Balčiūnienės visur pilna. Rodos, stengiasi būti nepastebėta, bet kam tik reikės paramos ar gero žodžio, Taida visad atsiranda netikėtai. Štai mūsų dailės ir architektūros paveldo tyrinėtoja M.Matušakaitė visad džiaugiasi, kai ji šalia.

Kaip sakoma, dvi galvos – tai ne viena. Bet T.Balčiūnienė užprotestuoja:

–Tai aš džiaugiuosi, kad Marija mane pasikviečia važiuodama į ekskursijas. Tiek daug nauja sužinau, pamatau; ji nepaprastai daug žinių turi ir viską atsimena. Marija tas ekspedicijas ir organizuoja. Aš jose tik kaip priedas, – nusijuokia, – gal fotografui lempai pataisyti.

Tačiau, kiek žinau, tada jiedvi rausiasi kokiuose senų Bažnyčių užkaboriuose. Bet kokia laimė radus! Ir šįsyk vos vos pagavau Taidą, grįžusią iš ekspedicijos po Baltarusiją: M.Matušakaitė tyrinėjo tenykščių lietuviškas ir buvusių lietuviškų bažnyčių epitafijas.

O kaip džiaugėsi T.Balčiūnienė, kad Marija aptiko XVI amžiaus darbą „Mirties šokis“! Tiesa, sakė, apdulkėjęs, klodų klodai laiko apnašų, bet koks darbas!

Šis papasakotas faktas perduoda ir T.Balčiūnienės iliustracijų veikėjų egzistencijos prasmę: atrasti, pamatyti, džiaugtis.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"