|
Valdžios ir pinigų nebūna per daug
Petras KATINAS
Dauguma Italijos ir Europos politologų ir politikos specialistų vienu balsu teigia, jog Italija šiuo metu išgyvena didžiausias politines permainas per paskutiniuosius du dešimtmečius, o gal ir per visą pokario istoriją.
Iš tiesų Italijos parlamentas, kuriame daugumą turi kelių, laikančių save dešiniosiomis, partijų koalicija, priėmė keletą labai svarbių įstatymų. Pirmiausia rimti pakeitimai rinkimų įstatyme, ministro pirmininko galių išplėtimas, tuo pačiu gerokai apkarpant prezidento galias. O svarbiausia, atrištos rankos regionams, suteikiant jiems gana didelę autonomiją ypač svarbiose srityse. Kiekviena iš šių reformų sukėlė šalyje dideles diskusijas, labai karštas netgi temperamentingiems italams. Nemažai politikų ir žurnalistų apkaltino premjerą Silvijų Berluskonį siekimu įvesti Italijoje panašią į buvusio dučės Musolinio diktatūrą. Jis taip pat kaltinamas šalies skaldymu ir įstatymais apsaugoti pats save, tai yra pasibaigus kadencijai nepatekti už grotų. Tačiau kol kas S.Berluskoniui pavyksta įkalbėti parlamentą priimti jam palankius įstatymus.
Italijos parlamento rinkimai įvyks 2006 metų balandį, ir jeigu iki to laiko neatsitiks ko nors ypatinga, tai nepaskandinamuoju vadinamas premjeras S.Berluskonis taps pirmuoju Italijos premjeru visoje pokario istorijoje, kuriam pavyko išbūti premjero poste visą kadenciją. Iki jo dar nė vienam premjerui nepavyko to pasiekti.
Tiesa, norėdamas išsilaikyti valdžioje S.Berluskonis turėjo nusileisti savo koalicijos partnerių reikalavimams. Visų pirma iš separatistinės Šiaurės lygos partijos. Nors ir po ilgų dvejonių, S.Berluskonis visgi ryžosi suteikti Italijos regionams didelę autonomiją. Šiaurės lyga pirmiausia gina turtingų pramoninių Milano ir Turino rajonų interesus. Ši populistinė partija ir jos lyderis Umbertas Bosis savo politinius taškus susirinko tvirtindami, kad skurdūs pietų Italijos regionai iščiulpia visus syvus iš klestinčios Šiaurės, todėl laikas baigti tokią praktiką. Aišku, U.Bosio ir jo partijos tikslas jeigu ne visiška Šiaurės Italijos regionų nepriklausomybė, tai labai plati autonomija. Ir svarbiausia teisė savarankiškai tvarkyti finansus.
Pagal spalį priimtą įstatymą, vadinamą Devoliucijos įstatymu, regionams suteikta teisė į didelį savarankiškumą tokiose srityse kaip švietimas, medicina ir policija.
Kairioji opozicija, vadovaujama ekspremjero ir buvusio Europos Komisijos pirmininko Romano Prodžio, paskelbė pareiškimą, kuriame teigia, jog tas įstatymas tik dar labiau padidins regionų vystymosi skirtumus ir labai sumažins centrinės valdžios galias.
Be to, nuo šiol vyriausybės vadovas S.Berluskonis galės savo nuožiūra paleisti parlamentą, taip pat atleisti premjerui neįtinkančius ministrus. Anksčiau premjeras galėjo atleisti ministrus tiktai pateikęs parlamentui pasitikėjimo visa vyriausybe klausimą, kas daugiausia lemdavo visos vyriausybės kritimą ir naujus parlamento rinkimus. Iki šiol parlamento paleidimas ir naujų rinkimų paskelbimas buvo prezidento prerogatyva.
Pokario Italijos konstitucija buvo kuriama taip, kad vėl neatsirastų naujas Musolinis. Todėl ir premjero galios konstitucijoje gerokai apribotos ir dalis galių suteikta prezidentui. S.Berluskonio tokia situacija aiškiai netenkina. Jis yra iš tų žmonių, kurie įsitikinę, jog valdžios, kaip ir pinigų, niekada nebūna per daug. Todėl daugumos politinių stebėtojų ir analitikų nuomone, premjero valdžiai sustiprinti S.Berluskonio iniciatyva ir priimta rinkimų reforma. Pagal priimtą įstatymą Italijoje vėl atkuriama proporcinė balsavimo sistema. Vadinasi, visos vietos parlamente bus paskirstomos partijoms, priklausomai nuo balsavusiųjų už jas atiduotų balsų skaičiaus. Iki šiol pagal šį principą buvo sprendžiamas tik ketvirtadalis parlamentinių mandatų likimas.
2006 metų balandį parlamento rinkimuose pergalė pranašaujama kairiajai opozicijai. Teigiama, kad dauguma italų pavargo nuo ekonominės stagnacijos ir dėl jos kaltina S.Berluskonio vyriausybę. Tačiau jeigu S.Berluskoniui pavyks pakeisti rinkimų sistemą, tai kairiųjų dauguma būtų labai nedidelė. Tai padarytų jų vyriausybę nestabilią ir labai sukomplikuotų vyriausybei per parlamentą prastumti jos inicijuojamus įstatymus.
Italijos kairieji skelbia esantys visiškai įsitikinę, jog S.Berluskonis tas reformas inicijuoja vien todėl, kad apsaugotų save. Iš tiesų prieš Italijos premjerą iškeltos net kelios stambios korupcijos bylos. Jis įtariamas finansinėmis machinacijomis, bandymais papirkti teisėjus, nesąžininga konkurencine veikla. Tai ne pirmas kartas, kai S.Berluskonis prastūmė parlamente ne vieną sau asmeniškai naudingą įstatymą. Iš pradžių jam spaudžiant parlamentas priėmė premjero neliečiamybės įstatymą jam einant pareigas. Vėliau buvo priimtas baudžiamojo kodekso straipsnis dėl atsakomybės už buhalterinių dokumentų klastojimą. Straipsnis pakeistas taip, kad neaiškūs paties S.Berluskonio finansiniai reikalai numarinti. Apskritai S.Berluskonis net neslepia, jog tarnauja ne tik tėvynei, bet ir sau. Italijos vyriausybės vadovas taip pat yra ir turtingiausias savo šalies pilietis. Jeigu aš, rūpindamasis visų italų interesais, pasirūpinu ir savais, vargu ar kas gali man prikišti interesų konfliktą, tai ne vienintelis tokio pobūdžio Italijos premjero teiginys. Kaip ir nesenas jo paaiškinimas, kodėl užsienio kapitalas turi plūsti į Italiją. Anot S.Berluskonio, vien todėl, kad Italijoje pačios gražiausios sekretorės visame pasaulyje. Taigi Italijos premjeras tokiais pareiškimais neduoda nuobodžiauti savo piliečiams. Aišku, Europoje yra ir kitaip manančių. Štai europarlamentaras vokietis Martinas Šulcas Italijos premjerą anksčiau yra pavadinęs koncentracijos stovyklos prižiūrėtoju.
Iki 2006 metų balandį įvyksiančių parlamento rinkimų S.Berluskonis dės visas pastangas pakeisti visą pluoštą įstatymų, netgi Konstitucijos straipsnių. Tai padaryti bus ne taip jau paprasta. Todėl Rusijos prezidento V.Putino bičiuliui teks panaudoti visus savo ryšius ir oratorinį meną, jeigu jis, pasak vieno Italijos laikraščio, nenori baigti savo politinės karjeros kalėjimo kameroje.
© 2005 "XXI amžius"
|