| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Nė mirksnio ryžtis Fragmentas iš rengiamo spaudai romano Vytautas ČEPLIAUSKAS
Augustinas Labutis stabtelėjo prie blyksinčios geležinkelio pervažos, išjungė variklį. Aplinkui tylu, tik vėjas šiureno pakelės medžių viršūnes, pūstelėdavo pro pravertą mašinos langelį. Kai prisiminė pokalbį su saugumiečiu, Augustinui vėl smilktelėjo per širdį. Jis nė sapnuot nesapnavo, kad taip staigiai gali viskas aukštyn kojom apsiversti. Laiko jam visada stigdavo, visos dienos buvo perpildytos su kaupu, todėl, gavęs kvietimą į saugumą, nustebo ir užpyko: vėl ragins stoti į partiją. Kitą dieną, nurodytu laiku, Augustinas pravėrė tamsiai rudu dermatinu apmuštas duris ir peržengė saugumiečio kabineto slenkstį. Erdviame kabinete, už stalo, sėdėjo vyriškis su akiniais ant nosies, vilkintis kapitono uniformą, kaip vėliau sužinojo Vorobejus, kažką rašė, o iš nebaigto rūkyti papiroso, padėto ant degtukų dėžutės, smilko dūmai. Į jo sveikinimą burbtelėjo panosėj kažką panašaus į zdrast, bet iš užstalės nepakilo, neištiesė rankos, o tik žvilgsniu išmatavo ir rašė toliau. Toks vyriškio elgesys suglumino ir iškart numarino gerą Augustino nuotaiką, jis suprato, kad pakviestas ne apdovanojimo klausimais; toptelėjo įtarumo ir nuogąsčio šešėlis, privertęs mintimis perbėgti gyvenimo laiptais. Jokio akmenėlio ar grumstelio neradęs nusiramino, bet sekundės virto valandomis, kol saugumietis pakėlė galvą ir tarsi nustebo jį išvydęs. Labutis? nei paklausė, nei konstatavo, tik kilstelėjo akis, nuvėrė ir galvos mostu parodė į kėdę priešais. Balsas kimus ir Augustinui atrodė, kad kalba ne kapitonas, o kažkas kitas, slypintis viduje. Nurijo susikaupusias seiles, atsisėdo tarytum kaltinamasis, nenujausdamas jo užmačių, bet žinodamas, kad jie be reikalo nekviečia, ir tai baugino. Počemu u tebia izmeneno otčestvo? rupiu balsu rusiškai drėbtelėjo Vorobejus, akimis įsisiurbęs, lyg norėdamas žvilgsniu prikalti prie sienos, mėgaudamasis iš pradžių pablyškusiu, o vėliau raustelėjusiu Augustino veidu. Pirma mintis, kuri šovė Augustinui į galvą: kur jis sužinojo, kad izmeneno otčestvo? Juk jau praėjo šitiek metų, jis pats nežino, kodėl tėvavardis ne tas, tik lyg pro miglą mena kažką girdėjęs, lyg tolimą aidą. Tai koks tavo tėvo vardas, a? su paniekos gaidele, bet dar nepiktai pakartojo, o akys pro kabančius ant nosies akinius kiaurai vėrė. Tai ne bičiuliškas tujinimas, reiškiantis artimumą, bet valdiškas, svetimas, šiurkštus. Po tokio klausimo Augustinas ėmė suvokti, jog svarstyklės nesulaikomai krypsta vyriškio pusėn, o užmesti kokį nors argumentėlį, kad bent kiek išlygintų balansą, taip nelauktai užkluptas, sutrikdytas, išmuštas iš vėžių, jis nepajėgė, neužteko nei susikaupimo, nei valios. Jis sėdėjo nuleidęs galvą ir jautė, kaip kažkur nugaroje blaškosi širdis, o tyla tarsi dalgio ašmenys, lyg mirtis būtų atslinkusi tarp jų. Bronius, pagaliau išspaudė. Ne Bronius, o Pranas, draugas kelių valdybos viršininke, ironizuojamai tėškė saugumietis, laikas įsidėti tai į galvą. Jo žodžiai kambario tyloje krito lyg grumstai ant karsto. Augustinas nukentė priekaištą, bet pajuto, kaip kaista veidai, kaklas, lyg būtų užmesta ir pamažu veržiama kilpa. Viešpatie, pagalvojo Augustinas, koks menkas esi, žmogau, koks bejėgis prieš nelaimės dvelksmą, prieš netikėtą ir nenuspėjamą permainą, tarsi maža smėlio kruopelytė didžiuliame pajūryje, kurią gali nuplauti sūrūs vandenys, nupūsti piktas vėjas, galų gale gali paprasčiausiai sutrypti kerzinis batas. O kai tardytojas jo tėvą prikėlė iš amžino įšalo žemės ir apkaltinęs visokiais pramanais pastatė priešais Augustiną, šiam širdis nusmego, laikas sustojo. Jį apėmė troškimas paneigti jo žodžius, pertraukti jo išvedžiojimus ir iškloti visą tiesą apie savo tėvą stiprų, nepaprastai dorą ir nuoširdų, o ne banditą, kaip saugumietis teigė, bet susilaikė. Nežinojo, jog patekęs į tokias pinkles pasijus toks menkas, suvokė, kad visos gyvenimo gijos, einančios praeitin, dabartin ir ateitin, lyg kanapių pluoštelis atsidūrė vienoje saujoje. Jis nerimastingai stebėjo, kaip Vorobejus atsilošė kėdėje ir, sukdamas tarp pirštų plunksnakotį, ėmė nerūpestingai, šypsodamasis postringauti, lyg tai būtų dviejų seniai nesimačiusių draugų pokalbis. Koks sugebėjimas su šypsena veide tavęs neapkęsti, pagalvojo Augustinas, pažeminti, sumenkinti ir sušvytėti visomis niekšybės spalvomis. Tiek to, atlyžo, balsas pasidarė švelnesnis, netgi pataikaujantis. Mes tave pasikvietėm ne bausti, o norėdami padėti. Kartu su šiais žodžiais jis pasiseilino pirštus, paėmė iš stalčiaus ir padavė Augustinui blanką, kad jis patvirtintų tai, kas ten parašyta, savo parašu. Šis užmetė akį ir pajuto, kaip į galvą plūstelėjo kraujas, kaip viskas išnyko, o prieš jį išsirikiavo grandinė juodų žodžių. Būti tėvo išdaviku?! Tarnauti tiems, kurie jį pražudė? Ar gali jis, Augustinas Labutis, visų pažįstamas kaip doras, kilnus žmogus, kuriuo galima visada pasikliauti, lankyti bažnyčias, klausytis, ką kiti šneka, o paskiau vogčiomis stypinti į saugumą ir ten mesti ant jų įtarumo šešėlį? Augustinas suprato, tikriau, ne suprato, o buvo įsitikinęs, kad kagėbistų ir jo skirtingi pasauliai, skirtinga mąstysena, skirtingi siekiai ir tikslai, todėl gražino blanką, pakėlė galvą, įsmeigė tūžlų žvilgsnį... Nebūk užsispyręs lyg ožys, tarsi stovėdamas ant galingos uolos, sklaidydamas iš panosės dūmus, lediniu balsu postringavo kapitonas. Tau siūlau duonos kepalą, o tu man akmeniu?! Bet aš nepykstu, mes, komunistai, atlaidūs, nors dar pasitaiko tokių nesusipratėlių, kurie pamiršta, kur gyvena, kieno duoną valgo. Kaip Kristus yra pasakęs: Atleisk, nes jie nežino, ką daro. Gerai pasakyta, ar ne? Kiek palaukęs, stebėdamas pro akinių viršų, kokį poveikį padarė jo žodžiai, tęsė: Neskubėk atsakyti, gerai pagalvok, mes tiesiam tau ranką, siūlom draugauti, tu gerai dirbi, galbūt reikėtų kokią premiją skirti, juk pinigų niekada nebuvo per daug, ar ne taip? Kurgi ne, pagalvojo Augustinas, prisišliek prie bandos, klausyk kiekvieno skerdžiaus botago pliaukštelėjimo ir būsi sotus ir laimingas, įvertintas ir paaukštintas, o jei ne tapsi niekuo. Vorobejus pakėlė nuo kėdės savo ilgą, tęvą it linų pėdas kūną, sumaigė į degtukų dėžutę papirosgalį, truputį šlubčiodamas perėjo vieną, antrą kartą per kabinetą ir sustojo priešais, laukdamas pritarimo, tačiau Augustinas atlaikė žvilgsnį, nepratarė taip, nelinktelėjo galvos. O sąžinė? Knietėjo paklausti, kaip su sąžine? Bet tik žvilgtelėjo į tardytoją ir nieko nepasakė. Galų gale, tęsė enkavedistas, imdamas papirosų pakelį, o akys kibiu žvilgsniu blykčiojo, ranka gali ir į aukštesnį postą pakylėti, kiek žinau, esi siūlomas aukščiausiam apdovanojimui , ir staiga užsičiaupė taip staiga, kaip įsiplieskė, tarsi šlapia beržo tošis, purkštelėjo ir užgeso, atsisėdo ir ėmė nervingai barbenti pirštais į stalą. Kiek palaukęs, matydamas, jog Augustinas neketina pasirašyti, verbuotojas sušnypštė it čiaupas, iš kurio nustojo bėgti vanduo, dėbtelėjo smauglio akimis ir nedviprasmiškai įspėjo. Atmink, proga turi plaukus tik iš priekio, o kai ėjo pro duris, pareigūnas jį sustabdė ir, atstatęs pieštuką nelyg pistoleto vamzdį, pridūrė: Mes nemėgstam, kai mūsų pokalbiai yra kam nors atskleidžiami! Augustinas iš saugumo išėjo pablyškęs ir troško, kad trenktų perkūnas ar pakiltų milžiniška audra, kuri nušluotų nuo žemės tą prakeiktą būstinę su visais joje esančiais velniais ir velniukais. Jis grįžo vėžlio žingsniu, nieko nematydamas ir negirdėdamas, regis, visas pasaulis apsiniaukė, regis, tų saulėtų dienų ir nebuvo, jas visas kažkas užrakino archyve ir užantspaudavo. Aižiai švilptelėjęs prapūškavo pro šalį garvežys, blykčiojančios raudonos šviesos užgeso, dryžuota kartelė dryktelėjo aukštyn. Jis žvilgtelėjo pro veidrodėlį į nemažą eilutę paskui jį išsirikiavusių mašinų, įjungė pavarą. Važiavo neskubėdamas, neatplėšdamas akių nuo asfalto, apsunkęs skriaudos kartybe, pajutęs melo ir brutalumo jėgą, prieš kurią, nori tu ar nenori, turi lenktis. Jis girdėjo, kaip Vorobejus apjuodina, apdrabsto purvais tėvą, atveria prieš akis lyg gyvą žaizdą ir dar reikalauja parašo kaip įrodymo, kad jie yra teisūs. Viską tau duosim: gardesnį kąsnį, kelionę į užsienį, minkštesnę kėdę Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane. Jėzus tarė: Eik šalin, šėtone. Tuomet velnias nuo jo atsitraukė, o šitie neatsitrauks, tik pamažėle lenks prie žemės, gniuždys, kol išprotėsi ar galą gausi. Jis žinojo, ką reiškia pakliūti KGB akiratin, iš kurio kaip laivas nuo skriejančios spirale torpedos nepaspruksi. Kiek bandė Tai, žiūrėk, po traukinio ratais nupuola, tai sunkvežimis kliudo, tai juodvarniai užkapoja, juk ne visus Angelo sparnas saugo. Taip, Augustinėli, kaip ten Jaugilas dainuoja: Ramybė sudrumsta Sėdėsi kvotos kambaryje ant taburetės kraštelio, nuo tardytojo spyrio krisi ant grindų ir nubusi šalto prakaito išpiltas ar stovėsi prie įkaitintos krosnies su kailiniais ir veltiniais, matysi besišypsantį ir pamažu nykstantį, susiliejantį su elektros šviesa sadisto veidą. Jis stabtelėjo prie siauro tiltelio, praleisdamas pirmumą turinčias priešais važiuojančias mašinas. Karštis degino krūtinę, jis atsisagstė švarką, atlaisvino kaklaraištį, prasisagstė marškinius, perbraukė ranka išprakaitavusią kaktą, o nerimas anaiptol neatslūgo, priešingai vis labiau rietė keterą, dar didesniu įnikiu varė rakštis į panages. Visą mėnesį gyvenęs lyg ant peilio ašmenų nusprendė išsiaiškinti, kodėl jo tėvu užrašytas Bronius, kas paskatino taip padaryti? Pamažėle iki tol nereikšmingos praeities detalės, kurių anksčiau nė nepastebėdavo, ėmė įgauti ypatingą reikšmę, tarsi nuo jų priklausytų jo tolimesnis gyvenimas. Lyg iš kokio rūko, ėmė ryškėti vaikystės vaizdai. Šmėstelėjo tėvų dvaras, mama. Ji buvo nedidukė, rusvi, aukštyn sušukuoti ir susukti į kuodą plaukai, prismaigstyti segtukų, kuriuos mama vadino urnotėliais. Matyt, jie netvirtai laikėsi, nes jų buvo primėtyta visur: palei lovą, kambariuose, lauke ant laiptų, o kartais tėvas rasdavo jų virtuvėje ant stalo. Jam tai nepatikdavo ir jis nepiktai burbteldavo: Motin, susirink savo špilkas! Mama tyliai jas susirankiodavo ir įsidėdavo į prijuostės kišenę. Jos rankų pirštai balti, liauni ir ilgi, o kai sudėdavo rankas tarsi maldai, tai galėdavo pirštus atvožti, o jam niekaip neišeidavo taip padaryti. Kiek jis prisimena, jos veidas buvo išblyškęs it beržo tošis su tamsiai rudomis dėmelėmis, ji visą laiką sirguliavo, skųsdavosi silpna sveikata: pereis per kambarį ir stovi tai prie lango, tai prie spintos prisišliejusi, tai į kėdę pasirėmusi, o kambaryje jautėsi vaistų kvapas. Mama dažniausiai tylėdavo, rymodavo nuliūdusiu veidu, niūniuodavo kokią dainelę ar giesmę, vis minėjo Jėzaus vardą. Kartais ji būdavo geros nuotaikos, šypsojosi atskleisdama du auksinius žibančius dantis, lyg akis burnoje. Jos balsas malonus, švelnus, o pamačiusi jį kviesdavo: Ateik, Gustuk, papasakok, kaip tau sekėsi mokykloje? ir tiesdavo rankas. Jis prieidavo, prisiglausdavo prie jos šono, o ji glostydavo jo galvą ir girdavo, koks jis gražus ir didelis berniukas. Tačiau jis mieliau eidavo pas tėvą, vildamasis pajodinėti. Tėvas visada pasitempęs, avėjo aulinius batus, kurie einant girgždėjo niurku niarku, niurku niarku, nelyginant svirno grindys, o kai eidavo joti, tai apsiaudavo batus su pentinais, kurių galuose buvo iš penkių litų padaryti ratukai. Einant jie plonai cingsėjo it koks mažas varpeliukas. Brūkšteli, sako tėtis, tokiais ratukais arkliui per šonus, tai piestu stojas. Bet aš, sako, arkliams šonų nepjaustau, tik dėl grožio. Tėvas, tėvas Laužė galvą Augustinas, niekaip negalėdamas prisiminti, kaip vis dėlto jį vadino, koks tikrasis vardas? Tėvai, sakydavo mama, gal tu galėtum nueiti arba Tėvai, gal gali paduoti Bet vardu Augustino dokumentuose ir pase Bronius. Tikrasis tėvo vardas, jeigu jis kada nors jį žinojo, buvo nugrimzdęs giliai giliai ir niekaip nenorėjo pasirodyti atminties ekrane. Mamos tėvas šviesiu veidu, baltutėliais plaukais ir ūsais, užkištais už ausų, laikė daug bičių, todėl jų namuose medaus niekada netrūkdavo. Jis tikrai visus namiškius vardais vadindavo. Valgyk, Kotrynėle, medaus, sakydavo mamai, ir būsi sveika, o kaip kreipdavosi į tėvą? Koks gi jo vardas? ir, neradęs atsakymo, pagalvojo, kad Stefa tikrai žinos. Sesuo šešeriais metais už jį vyresnė. Kai tėvą išvežė, ji metė gimnaziją, kurį laiką slapstėsi ir rūpinosi juo. Augustinas studijavo, kai jinai ištekėjo ir išsikėlė gyventi į Petroškus, netoli Lenkijos sienos. Vyras turėjo savo ūkelį, gražiai tvarkėsi, neblogai sutarė, bet vaikų Dievas nedavė. Paskiau svainis netikėtai mirė, o Stefa taip ir liko vieniša. Vidurdienį šviesi Volga, nikeliu gaudydama saulės spindulius, įsuko į sesers Stefos sodybą. Ji gyveno netoli nuo pagrindinio kelio, ant kalvelės; iš vienos pusės žaliavo miškas, kiek žemėliau nusileidus didžiulis ežeras, tankiai apaugęs meldais ir aštriabriauniais ajerais, ant kurių vietiniai gyventojai kepdavo duoną. Radęs vietoj spynos užkištą skiedrą, jis nėjo į vidų, stovėjo kiemo vidury ir dairėsi, bene pamatys grįžtančią Stefutę, kaip ją aplinkiniai vadino. Trobesiai apleisti, tvarto kraigas įkritęs kaip perkarusios kumelės nugara, namo malksnų stogas išpuvęs, skylėtas, sienos lietaus ir vėjo šipinamos, suskilinėjusios, tik tas galas, kur gyveno sesuo, sulopytas, net langinės nudažytos. Nuo gluosnio iki žaginio ant ištemptos virvės siūbavo vėjuje nuskalbtos paklodės, užvalkalai, apatiniai Saulės spinduliai žaidė languose, nardė tarputvoryje, lyg norėdami pagyvinti tą niūrią aplinką. Nupėdinęs per vešlią kiemo žolę, jis pažiūrėjo į šulinį, iš kurio žvelgė vyriškis su berete, kostelėjo, norėdamas išgirsti aidą, su kuriuo atplauktų ir anų dienų prisiminimai, kai tėvams nematant mėgindavo spjauti ir su pasigėrėjimu žiūrėdavo, kaip vis gilyn į šulinio tamsą leidžiasi balzganų seilių kamuoliukas; nuslimpino į sodą, tankiai apsuptą kada kadės sodintų, jau savo laiką atgyvenusių serbentų ir agrastų krūmų, bet dar kai kurie buvo gyvybingi, aplipę uogomis, jis neiškentęs nusiraškė saujelę serbentų ir pasigardžiuodamas šakelę po šakelės traukė per dantis. Dabar čia viskas užlieta jos vardu trobesiai, sodas, net tas keliukas, kuriuo jis atvažiavo. Tarsi pavardės ir nebūtų. Paklausk kurį nors, ir tau visi pasakys tą patį: Stefos sodyba. Jam besidairant po sodą, iš už kalniuko išniro Stefutė, pamačiusi žvilgančią baltasparnę, mostelėjo ranka ir paspartino žingsnį, o jis jau ėjo pasitikti. Sesuo po vyro mirties labai pasikeitė, pastorėjo, per veidą brūkštelėjo laiko delnas, palikdamas jau gan giliai įsirėžusias raukšleles, o juk buvo kažkada tokia graži, didžiaakė, skubri, nenustygstanti vietoje kaip gyvasis sidabras. Jie pasiglėbesčiavo ir kurį laiką ėjo tylėdami, kaip dažnai būna po ilgo nesimatymo. Atrodo, vežimas kalbos, o susitinka, persimeta po žodelį ir tyli. Praskriedamas čirkštelėjo kažkoks paukštelis, tarp šakų pasislėpęs dejavo laukinis balandis, gretimoj kaimyno sodyboje ten sesuo visada ima pieną įnirtingai ėmė skalyti šuo. Ji nusilaužė smilgą, kažką svarstydama, suėmusi trim pirštais, perbraukė žiedynų šluotelę Vienišumas, Augustinui žiobtelėjus, kaip čia gražu, tarstelėjo Stefa. Rodos, jeigu kas aprėktų, įžeistų ir tai būtų geriau už įkyrią tylą. Gyveni ir, atrodo, niekam tu, žmogau, nereikalingas, lyg daiktas numestas į dilgėlyną. Niekam nerūpi tavo reikalai. Visuomet lieki vienas, kai negali išsakyti savo minčių. Mažai kas beužklysta, o jei ir užsuka, tai vis greitai, vis prabėgom, lyg norėdami pralenkti gyvenimą. O kur tu benuskubėsi, kur nupulsi?.. Et, šmaikštelėjo smilga, lyg patvirtindama ką sakė, lyg norėdama nuneigti. Dūlinėji po pasaulį kaip Amžinasis žydas. Jos balse jautėsi nusivylimas, nerimas, nesugebėjimas atsikratyti slogių minčių, užsižaisti kasdieniuose rūpesčiuose. Kad tu žinotum, koks klaikus jausmas apima, kai grįžti sekmadienį iš bažnyčios į namus, kur tavęs niekas nelaukia, niekas nepasitinka, žodeliu nepamalonina, ir baisiausia, jog žinai, kad niekas neateis. Ji susigraudino, bet tuoj pat susivaldė, pridėjusi nykštį prie nosies, piktai išpūtė susikaupusį smurglį, ranka užvertė šiek tiek garbanojančius plaukus ir nutilo, o Augustinas slinko nudelbęs akis, kaltindamas save, kad retai atvažiuoja, nors žinojo, jog ir ateity vargu bau ar kas nors pasikeis, bandė ją guosti, bet žodžiai šokinėjo, mėtėsi vienas nuo kito, nelabai ir pats suvokė, ką norėjo pasakyti. Kambarys sutvarkytas, stalas baltai padengtas lyg per Kūčias, viduryje, ant gražaus nėrinio molinėje vazelėje, puikavosi puokštė gėlių, ant sienos kantriai karpė laiką nukarusiais svarsčiais laikrodis, priešingoje pusėje kabojo Jėzaus ir Marijos apnuogintomis širdimis paveikslai. Pieno gersi? lyg tarp kitko paklausė, jau verdama kamaros duris, vakarykščias, sklido prislopintas balsas. Pienas geras, karvė ganosi toli nuo plento, neužterštas, jau pildama į puodelį, kalbėjo sesuo. Ji pastūmė puodelį arčiau Augustino, pastačiusi ąsotį šalia mikliai apsisuko, iš spintelės ištraukė puskepalį duonos, ir kambary iškart pakvipo ajerais. Jie seniai besimatė, todėl viena tema gimdė kitą, jas aptardavo, o paskiau vėl grįždavo prie pirmos minties. Nelengva apie tai kalbėti, nelengva, atsiduso ji, kai Augustinas pakreipė kalbą norima linkme, juk per karą sprogęs sviedinys vos visų nepalaidojo, nežinau, ar tu atmeni, nors jau pradžios mokyklą lankei, o aš kai pagalvoju, net dabar šiurmėlės per nugarą eina, neduok Dieve. Ji prisėdo šalia, o rankos nenustygo vietoje, išsitraukė iš puokštės sausą stagarėlį, sukiojo tarp pirštų, lyg ieškodama nusiraminimo, lyg kurstydama atsiminimų aukurą, ir kurį laiką tylėjo. O ką paskiau. Dvaras sudegė iki pamatų, ji trekštelėjo steverį, tarsi tuo menku judesiu būtų išreiškusi netektį ar skausmą, tiesa, rūsiai liko nesugriauti, ten galima ir gyventi, bet kas tau eis bijojom. Ne, vyno nelaikėm, jei ir buvo kokia bačka, tai burliokai išspringo, nieko neradom, viskas išnešta, išvogta, sulaužyta, net, atsiprašant, pripaškudinta O ką tėvas? Ji vėl nulaužė jau ir taip trumpą stiebelį. Tėvas tik parėjo iš ligoninės, ir tiesiai tiems nevidonams į nasrus. Ji baigė laužyti stagarėlį, sudėjo dviem pirštais į krūvelę, atsipūtė ir, pasisukusi į jį, paragino: Gerk, ko negeri! Augustinas užsikąsdamas duona baigė gerti pieną ir pakėlė ranką, parodydamas, kad jau užtenka. Kai ligoninėje gulėjo, tai kasdien lankiau, ir tave vieną sykį buvau nusivedusi, atmeni? Nors ir miglotai, bet jam atgimė tas vaizdas, kaip jie skubėjo į ligoninę, kaip taikėsi dėti kojas į Stefos pėdas, bet jos žingsniai buvo platesni, ir jis niekaip negalėjo pataikyti. Tėvas linksmas, žvalus, juokėsi iš savo medinės kojos: Matai, sakė, Gustuk, dabar nė pagalio nereikės šunims atsigint. Augustinas pritariamai linktelėjo galvą, o ji tęsė: Be kojos, o kaipgi, nupjovė iki pat kelio, su ramentais, labai jiems svarbu. Įkėlė, sako, į sunkvežimį, o ramentus įmetė kaip kokius pagalius. Aš tai nemačiau, pas tetą su tavim buvau, o jį išvežus slapsčiausi, sugyventinė pasakojo. Ją tai paliko, ne ta pavardė, nors šiaip po motinos mirties esą jie gražiai sugyveno, kas ten žino, su paniekos gaidele išsakė mintį sesuo. Rašė, o kaipgi, beveik kas mėnesį gaudavau, o paskiau nutilo, ir viskas, kiek ten gali iškentėti be kojos. Sako: kokie vystyklai, tokie ir kapai. Mūsų tėvas šilko vystykluose gimė, o mirė tai kaip Et, mostelėjo keliais pirštais, žmonių išmislai, minoriškai baigė. Pasirėmęs alkūne į stalą, jis klausėsi sesers, pats nejučiomis niro į tą minties tėkmę, stebėjo jos išvargusį, bet mielą veidą, ir galvojo, kad ji tiek vėtyta ir mėtyta, bet tūžmastingai ant ko nors bartis vargu ar sugebėtų, greičiau nurytų apmaudą ar nuspaustų ašarą pasislėpusi nuo kitų akių. Stefa kurį laiką sėdėjo tylos prirakinta, rankas ant kelių padžiovusi, susikaupusi, paskiau staigiai pakėlė galvą, pažvelgė į brolį ir ėmė iš užmiršties traukti skaudžius prisiminimus. Mūsų tėtis Pranas jau nuo pat mažumės vaikščiojo minkštais kilimais, mūsų senelio iš kažkur parvežtais, prilaikomas auklės, nenuleidžiančios nuo jo akių. Senelio brolis gyveno Amerikoje. Turbūt nemažai pinigų atsiųsdavo, kad tokius rūmus surentė, miela žiūrėti. Senelis retai būdavo namuose, keliai driekėsi per visą Lietuvą, neretai kelionės užtrukdavo savaitę ir daugiau, o pamatę grįžtantį kumečiai ir kiti dvaro darbininkai išsirikiuodavo palei dvarą lyg kareiviai generolui atvykus, kad, neduok Dieve, ponas neužsirūstintų, nes tada drebėk žemele. Kaip čia pasakyt, gal jis ne toks piktas buvo, kaip griežtas. Tvarka geležinė, ūkis gerai prižiūrėtas, javai ėjo iš proto, arkliai žvaigždes skaičiuodavo, neišlaikomi, banda didžiausia Tokį palikimą po senelio mirties gavo mūsų tėvas, vienintelis palikuonis, visai kitomis akimis žvelgęs į senelio valdas. Jis mėgo laisvai gyventi, pavažinėti, paūžti su draugais Kumetyną jis panaikino, sumažino gyvulių skaičių, pūdymuoti ėmė dideli laukų plotai, o po vedybų pasidarė namisėda, mažai kur išvažiuodavo, turėdamas laisvo laiko, dažė prie įvažiavimo į dvarą akmenėlius ar, užsėdęs ristūną, išjodavo tyru oru pakvėpuoti, o kartais ir paukščių pašaudyti. Kai tu paaugai ir tave retkarčiais ant arklio užsodindavo. Kartą pas tėvą užėjo visai nepažįstamas jaunuolis su jauna žmonele, pasisakė mokąs taisyti brikelius, ratus, dirbti visokius darbus Jeigu ponas perleistų kiek žemės, ėmė porinti jaunuolis, kad galėčiau pasistatyti namelį, galėčiau ponui talkinti, padėti ūkio darbus dirbti. Tėvui patiko tas mėlynų akių stamantrus šviesiaplaukis vaikinas Valius, jo atvirumas, simpatinga, meili žmonelė, ir jis sutiko. Tuo laiku aš jau mergiščia buvau. Stefa nutilo, susimąstė, smulkiomis raukšlelėmis raižytas veidas nusigiedrijo, vaiskiu žvilgsniu nuvėrė Augustiną Mama tave nuo pat mažų dienų labai mylėjo, net pavydas imdavo to išskirtinio dėmesio tau. Kad ir kur eis, kad ir ką darys, vis, būdavo, Gustukas, Gustukas, tiesiog akių nenuleisdavo. Mažas buvai, neprisimeni Na, o tas vaikinas, toliau rezgė savo apsaką sesuo, gerai tvarkėsi, talkino, mokėjo įsiteikti, retkarčiais tėvas ir kokius reikalus patikėdavo, o po kiek laiko į dvaro rūmus ėmė žiūrėti gražaus namuko su veranda langai. Kai rusai užėjo, tai tėvas per plauką neįkliuvo į jų žabangus, mus nusiuntė pas tetą, o pats kažkur dingo, liepė tam vaikinukui viską prižiūrėti. Prie vokiečių lengviau, jie mėgo tvarką, jiems patiko, kad žmonės gražiai gyvena, neapsileidę, suskių jie tiesiog nekentė, na, žinoma, ir žydų. Gaila, būdavo, žiūrėti, kai sutikdavau merginas ar vaikinus, einančius gatve prisispaudusius prie namo nelyg laukines kates, jie gi galėjo nuo pastato ne daugiau kaip per gerą pagalį atsitraukti. Tėvas atsisakė priimti žydų vaikus, mama pasakojo. Pažinojo tą žydelį, Joške vadindavo, reikalui esant, vis kokią smulkmenėlę iš jo pirkdavo. Augino Joškė keturis vaikus: dvi mergaites ir du berniukus. Priimk, Pranai, nors tas mergaites, grįšiu auksu apipilsiu, maldavo jis, bet tėvas atsisakė. Pajutau, sako, šaltą automato vamzdį už nugaros ir išsigandau. Matytumei, parėjo jis tada nuo plento kaip nesavas, visas išbalęs, pastebėjau, kaip virpa jo pirštai, dreba balsas. Aš, sako motina, tylėjau, nieko negalėjau pasakyti nei už, nei prieš, o jis žiūrėjo į alyvų krūmą, tarsi iš jo turėjo išdygti atsakymas ar užtarimas. Vakare, tėvas pasakojo, beeidamas pro duris jaučiu, sako, žmonos ranką ant peties, o ji atsiduso ir tyliai, lyg bijodama, kad neišgirstų tie, kurie apsupti mirties slinko plentu, sušnabždėjo: Dievas mato. Gal ir gerai pasielgė, nes į tą velnių tabalą įsuko Valių, būtų tuoj sužinoję. Sako, lyg ir niekas jo nematė su uniforma ar su šautuvu, ale ką ten žinai Vieną vakarą išėjo lydimas trijų juodais apsiaustais apsirengusių vyriškių, o paskiau parveždavo kaip poną juodu limuzinu, bet būdavo girtas nelyginant svirtis, vos iš mašinos išlipdavo. Paskiau jis vis rečiau ir rečiau grįždavo. Užsukdavo, žmonai visokių dovanų atveždavo ir vėl dingdavo. Nerimo ir nevilties apimta jauna žmonelė, nerasdama vietos namuose, atbėgdavo pas mūsų tėtį pasitarti, pasiguosti, lyg užuovėjos ieškodama. Mama tuo laiku sunkiai sirgo, jau kelis sykius pasikartojo širdies priepuoliai, tai retai beišlipdavo iš lovos, o jei ir atsikeldavo, tai, būdavo, ant suoliuko prieš saulutę pasėdės, iki sodo nueis, o kartais ilgai žiūrės į Valiaus verandą, po kurią sukinėjosi jauna, besiblaškanti vienatvėje moteris. Sunku pasakyti, ką ji mintijo, kokie planai sukosi jos galvoje, bet viena aišku: ji žinojo, kad vyras neištikimas. Darbo jokio nedirbo, nebent kiaušinį išsivirdavo ar išsikepdavo, kai likdavo viena namuose. Tąkart ji blogai jautėsi, visą mielą dienelę nesikėlė, dejavo, prašė jo pabūti šalia. Vakare, kai per dieną išsikamavusi mama užmigo, tėvui parūpo vis rečiau besulaukianti savo vyro kaimyno žmonelė, nes jo apsilankymas jai būdavo tikra šventė. Naktį, kada kaimynės šviesūs baltiniai užgeso mūsų tėvo glėbyje, kai jų apsikabinimas priminė dviejų gyvačių, susipynusių tarpusavyje, žaismą, tyliai pravėrė kambario durys. Nebuvo nė mažiausio garselio, o gal ir buvo, tačiau jų visi pojūčiai pakrypo kita linkme, tik jau po viskam Valio žmona tartum girdėjusi laukujų durų trinktelėjimą, bet pamanė, kad tai vėjas. Rytą tėvas grįžęs į namus rado žmoną parkritusią be gyvybės ženklų vidury kambario. Kai šventa žemelė ją priglaudė, o kaimynės vyras vis negrįžo, toji persikraustė gyventi pas tėvą, o karui artinantis ji jau laukėsi svetimos ateities. Gal būtų ir gražiai sugyvenę, kas ten žino, jeigu ne karas. Dvaras, kaip jau minėjau, supleškėjo iki pamatų, o namelis, nors ir keista, liko. Ten ir gyveno, bet neilgai. Matyt, likimas vadeliojo, nieko nepadarysi, ėjo per lauką, tik langai sudrebėjo Persigandę išpuolėm ir prie tėvo, o šis guli kraujuose, be kojos. O kai iš ligoninės grįžo, jau sakiau, į mašiną, ir sudiev. Koks ten iš jo dvarininkas nei tarnų, nei kumečių neturėjo, o jiems kas, taip, matyt, įsakyta. Kai tu pradėjai eiti į vidurinę, pradžios mokyklą jau buvai baigęs, tai pagalvojau, o tu geras mokinys buvai, kad ateity tėvo tremtis gali pakenkti, tai ir įrašiau tavo dokumentuose nusigyvenusio, jau mirusio tolimo giminaičio Broniaus (vargu ar prisimeni jo sodyba buvo prie pat kelio išvažiuojant iš Petroškų, dabar jau namas sugriuvęs, medžiais apaugęs) tokia pat pavarde vardą. Aš jau buvau pripratusi, maniau, kad ši paslaptis giliai palaidota, taip giliai, kad neįmanoma atkasti, o matai, vis tiek iškniso. Ir staiga Stefa įrėmė į brolį akis: Sakyk, Augi, o gal kas pakusė? Įskundė? nuvėrė tiriančiu žvilgsniu Augustiną. Kad lyg ir Ale tu gerai pagalvok, gal kam neapdairiai leptelėjai. Tiek metų praėjo, ir nei iš šio, nei iš to vardas užkliuvo Et, kas juos supaisys, mostelėjo Stefa ranka, lyg norėdama pragiedrinti brolio nuotaiką, neturi ką veikti, tai ir knaisiojas, žinok, kas jiems šaus į galvą Augustinas atitempė iš mašinos krepšį lauktuvių, butelį Stoličnos, gal kas ateis, gal peršalsi, porino, ir akies krašteliu pastebėjo sesers šyptelėjimą. Prižadėjo dažniau aplankyti, nors žinojo, jog meluoja, kad grįžęs vėl įklimps į nesibaigiančius darbus, atsisveikino ir išvažiavo. Pamažu išsikapstęs į pagrindinį kelią, vėl prisiminė Stefos klausimą: Gal kas pakusė? Nejučiomis didino greitį, tačiau klausimas styrojo lyg įstrigęs akuotas.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |