Atnaujintas 2005 lapkričio 23 d.
Nr.88
(1389)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Politinės kliūtys religijos praktikavimui ir viltys jas įveikti

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo laisvė – Dievo dovana žmogui

JAV Valstybės departamento Tarptautinės religijos laisvės tarnyba – vienintelė tokio pobūdžio valstybinė institucija pasaulyje – paskelbė naują metinę ataskaitą apie šios svarbiausios žmogaus teisės padėtį planetos šalyse. Kaip įprasta, kritikos akiratyje vėl atsidūrė dar likę komunistiniai režimai, kai kurie posovietinės nomenklatūros valdomi kraštai bei islamo daugumos valstybės, kuriose valdžia stengiasi kontroliuoti religinę veiklą arba persekioja religines mažumas.

Lapkričio 8 dieną, pristatydama naująjį dokumentą, kuriame analizuojama religijos laisvės padėtis 197 šalyse ir teritorijose, Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministrė Kondoliza Rais pastebėjo, jog per pastaruosius metus kai kurios vyriausybės „pertvarkė įstatymus ir politiką, juos pagerindamos bei priimdamos kitus žingsnius, rodančius pagarbą religijos laisvei“. Kita vertus, ji pripažino, kad planetoje dar yra daug atvejų ir vietų, kur „žmonės vis dar persekiojami ar žudomi už savo religijos praktikavimą ar net vien tik dėl to, kad yra tikintys“.

Metinėje atskaitoje taip pat nurodomi konkretūs JAV veiksmai atskirose šalyse ir tarptautinėje plotmėje siekiant ištaisyti nepatenkinamą padėtį per formalias ir neformalias derybas, išviešinant nusikaltimus ir gelbstint persekiojimų aukas, bendradarbiaujant su žmogaus teises ginančiomis grupėmis. Dokumento įžangoje Tarptautinės religijos laisvės tarnybos vadovas ambasadorius Džonas Henfordas priminė JAV prezidento Džordžo Bušo žodžius, kad Jungtinės Valstijos, keldamas religijos laisvės reikalą, nori pabrėžti, jog „ši laisvė yra ne Amerikos dovana pasauliui, bet Dievo dovana kiekvienam pasaulio žmogui“. Būtent ši tiesa skatina amerikiečių pastangas „padėti žmonėms, kad visur būtų įtvirtinta religijos laisvė“ ir kad visiems būtų garantuota „geresnė, šviesesnė ir taikesnė ateitis“.

Nelengvas tikinčiųjų bendruomenių veikimas Kinijoje

Metinėje ataskaitoje pažymėjus, kad valdžios rodoma pagarba religijos ir sąžinės laisvei Kinijoje „tebėra prasta“, taip pat nurodoma, kad priklausymas šalį diktatoriškai valdančiai 80 milijonų narių turinčiai komunistų partijai „yra nesuderinamas su religiniu tikėjimu“. Ribotas religinės praktikos galimybes Kinijoje turi tik oficialiai registruotos ir valdžios visiškai kontroliuojamos religinės organizacijos, tuo tarpu neregistruotos ir norinčios laisvai veikti patiria negailestingą persekiojimą. (Katalikų atžvilgiu vadinamoji registracija, tai yra įsitraukimas į „patriotinę asociaciją“, reiškia formalių ryšių su Šventuoju Sostu ir Popiežiumi nutraukimą, vadinasi, prarandamas svarbus katalikiškas bruožas.)

Neregistruotų religinių grupių – krikščionių, musulmonų uigurų, budistų tibetiečių – nariai ir „pogrindiniai“ religiniai lyderiai patiria diskriminaciją, bauginimą, areštus, kalėjimo ar „perauklėjimo“ darbo lageriuose bausmes. Dokumente pabrėžiama, kad yra gauta patikimai dokumentuotos informacijos apie suimtųjų dėl tikėjimo patirtus kankinimus ir netgi mirties atvejus. Atskirai kalbama apie padėtį Tibeto regione, kur priklausomybė čia vyraujančiam budistų tikėjimui ir ryšiai su emigracijoje gyvenančiu religiniu vadovu Dalai Lama komunistų režimo prilyginami krašto nepriklausomybės siekimui. Dešimtys budistų vyrų ir moterų vienuolių nuteisti ilgalaikėmis kalėjimo nelaisvės bausmėmis, nes nepasiduoda „patriotiniam auklėjimui“.

Skirtingai nuo Europos Sąjungos valstybių vadovų, kurie vengia net prasižioti apie religijos laisvės pažeidimus komunistinėje Kinijoje ir tik giria tos šalies „negirdėtus“ ekonominius pasiekimus, Jungtinių Amerikos Valstijų aukščiausi pareigūnai, susitikę su Pekino režimo atstovais, drąsiai svarsto ne tik tikėjimo, bet visas žmogaus teisių problemas. Tiek prezidentas Dž.Bušas, tiek ir užsienio reikalų ministrė K.Rais per neseniai pasibaigusį ir ankstesnius vizitus į Kiniją, JAV Kongreso ir Bažnyčių paskatinti, reikalavo atsisakyti religinės praktikos suvaržymo politikos. Kiti Valstybės departamento ir ambasados darbuotojai kuo galėdami stengiasi padėti diskriminaciją patiriantiems Kinijos religiniams veikėjams, kelia viešumon jų problemas, reikalauja iš komunistinės valdžios daugiau informacijos apie suimtų tikėjimo kankinių likimą. Vašingtone svarstomos ir ekonominių sankcijų Pekino režimui galimybės dėl tarptautinės teisės normų nesilaikymo.

Komunistų valdomose šalyse religijos laisvė neegzistuoja

Tarptautinės religijos laisvės padėčiai skirtoje metinėje atskaitoje pabrėžiama, jog kitose dar komunistų valdomose pasaulio šalyse – Kuboje, Šiaurės Korėjoje ir Vietname – padėtis yra panaši. Štai Kubos valdžia ir toliau „stengiasi kontroliuoti bei daryti įtaką religinei veiklai ir naudoja sekimo, infiltracijos metodus prieš vienuolijas, kunigus ir aktyvesnius pasauliečius“, teigiama dokumente. Taip pat Bažnyčiai beveik neduodama leidimų naujiems maldos namams statyti, naujųjų remontui, todėl tikintieji pamaldoms yra priversti rinktis į privačius namus, kur jų sekimas yra dar stipresnis. Ribojama religinės literatūros leidyba ir jos įvežimas iš užsienio, krikščioniškų socialinės paramos institucijų įkūrimas, religinis švietimas.

Vienu iš nedaugelio atvejų, būtent aptariant padėtį Šiaurės Korėjoje, ataskaitoje apie religijos laisvę nurodoma, kad ši laisvė toje komunistų valdomoje šalyse „iš viso neegzistuoja“. (Antroji šalis, kuri taip pat apibūdinama, yra islamistinė Saudo Arabija.) Vietos piliečiams paprasčiausiai yra draudžiama lankytis maldos namuose, ir tos nedidelės religinės organizacijos, kurių labai ribota veikla yra leidžiama Šiaurės Korėjoje, naudojama tik dėl „išorinės propagandos“ bei kitiems panašiems politiniams tikslams. Tie nedaugelis žmonių, kuriems yra pavykę iš stalinistinės šalies ištrūkti, paliudijo, kad Šiaurės Korėjoje gyventojai yra suiminėjami ir kankinami vien tik už neleistiną Šventojo Rašto skaitymą arba pokalbius apie tikėjimą. Ankstesniais metais buvo liudijimų, kad išaiškintų pogrindinių krikščioniškų grupių suimti nariai režimo nurodymu buvo žudomi. Dėl šalies izoliacijos šią informaciją sunku patvirtinti, be to, Jungtinės Valstijos su Šiaurės Korėja neturi diplomatinių santykių.

Vienintelė komunistų valdoma šalis, kurioje religijos laisvės padėtis pastaraisiais metais pagerėjo, yra Vietnamas. Jungtinėms Valstijoms su Hanojaus vyriausybe netgi pavyko gegužės mėnesį pasirašyti atitinkamą susitarimą, kuris įpareigojo Vietnamą sušvelninti religinės veiklos kontrolę bei amnestuoti kai kuriuos suimtus religinius veikėjus. Vis dėlto daugelis apribojimų išliko, kaip ir privalomas valdžios leidimo gavimas reikšmingesniems bažnytinės hierarchijos veiksmams, tarp jų ir dvasininkų skyrimui į parapijų bendruomenes. Dar ir dabar gaunama pranešimų apie Vietnamo valdžios nepripažintų (tai yra nekontroliuojamų) religinių grupių diskriminavimą ir jų narių areštus.

Prieštaringas padėties Rusijoje vertinimas

Vadinamoji posovietinė erdvė – Rusija ir Baltarusija, Vidurinės Azijos ir Pietų Kaukazo šalys – taip pat lieka tuo tradiciniu regionu, kuriame išlikusios kliūtys religijos laisvei įgyvendinti tiek dėl „valstybinio priešiškumo“ religinėms mažumoms, tiek ir dėl „valstybinio abejingumo“ jų teisių pažeidinėjimams visuomenėje. Štai Rusijoje įvairių religinių mažumų teisės ribojamos ir federacinės, ir vietinės valdžios struktūroms savavališkai interpretuojant prieštaringąjį 1997 metų „sąžinės laisvės ir asociacijų“ įstatymą. Metinėje ataskaitoje primenama išlikusi ankstesnio komunistinio režimo konfiskuotos bažnytinės nuosavybės grąžinimo problema, antagonizmas musulmonams kai kuriuose Rusijos regionuose, antisemitizmo apraiškos bei krikščionių sekmininkų grupių veikimo suvaržymas.

Įdomu pastebėti, kad tarptautinė katalikų žiniasklaida pranešė, jog Rusijos Katalikų Bažnyčios atstovas viešai pareiškė nepritarimą JAV Tarptautinės religijos laisvės tarnybos minėtai ataskaitai dėl pažeidimų konstatavimo. Paprašytas pakomentuoti šį dokumentą Rusijos katalikų vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kunigas Igoris Kovalevskis interviu Maskvos radijui „Echo Moskvy“ sakė, kad „Rusijos valdžia jokiu būdu nevaržo religinių mažumų laisvės“ ir kad katalikų vyskupai nejaučia valstybinių struktūrų veikimo prieš vietinę Katalikų Bažnyčią. Kunigas I.Kovalevskis taip pat minėtai radijo stočiai lapkričio 10 dieną sakė, kad Katalikų Bažnyčios santykiai su šalies didžiausia Rusijos Stačiatikių Bažnyčia lieka sudėtingi, tačiau tai yra tik tarpbažnytinių bendravimo vidaus reikalas.

Iš tikrųjų šis pareiškimas tarptautinius apžvalgininkus šiek tiek nustebino: nejaugi Rusijos valdžia grąžino katalikams visus komunistų konfiskuotus maldos namus ir kitą nuosavybę, nebedaro jokių kliūčių parapijų bendruomenėms, vienuolijų ir kitų organizacijų veikimui, nejaugi idealiai sutvarkyti sielovadoje dirbančių užsieniečių kunigų vizų išdavimo ir registracijos klausimai? Pagaliau nereikia užmiršti, kad daug amžių Rusijoje veikusi Katalikų Bažnyčia iki šiol neturi „tradicinės“ religijos statuso, taigi yra prilyginta paprasčiausiai sektai ir negali lygiateisiai dalyvauti prie Rusijos prezidento veikiančioje Tarpreliginėje taryboje bei neturi kitoms „tradicinėms“ tikyboms (stačiatikybei, islamui, budizmui ir judaizmui) teikiamų garantijų veikti valstybinėse institucijose, ypač švietime, kapelionų darbe ir pan.

Kaip tik šias katalikų bendruomenės „lygaus orumo“ problemas Rusijoje su valdžios atstovais aptarė neseniai Maskvoje apsilankęs Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Džiovanis Lajolas, kuris kaip tik kėlė tarptautinės teisės nuostatų laikymosi klausimus. Tradicinės religijos statuso Rusijoje neturėjimas vietos Katalikų Bažnyčiai kelia naujus pavojus, ypač žinant, kad – pasak vietos spaudos pranešimų – valdžia rengiasi įvesti naujus teisinius apribojimus „užsienio religinių organizacijų“ ir „užsieniečių misionierių“ veikimui Rusijoje. Paklaustas, ką jis mano apie šias problemas, kun. I.Kovalevskis tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ sakė, kad nieko nežino apie naujų valstybinių įstatymų rengimą, bet jeigu taip būtų, vietos biurokratijai tai suteiktų naujas galimybes piktnaudžiauti.

Politinė santvarka turi įtakos religiniam gyvenimui

Baltarusijos valdžia, savavališkai interpretuodama 2002 metų religinių bendruomenių įstatymą, taip pat toliau varžo religinės veiklos laisvę, teigiama JAV Tarptautinės religijos laisvės tarnybos metinėje atskaitoje. Štai minėtasis įstatymas reikalauja religinių grupių priregistravimo, tačiau įvairiais protestais neperregistruojamos kai kurios protestantų, nepriklausančios stačiatikių tikyboms, bendruomenės. Dokumente pažymima, kad autoritarinis Aleksandro Lukašenkos režimas religinėje veikloje dažnai bando ieškoti užsienio politinės įtakos poteksčių, pavyzdžiui, kai kuriose protestantų grupėse „įžvelgia“ ryšius su Jungtinių Valstijų, kritikuojančių jį, politika. Taip pat politinės reikšmės turi tas ypatingas statusas, kurį išlaiko Baltarusijoje didžiausia Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ir su kuria vyriausybė 2003 metais yra sudariusi atskirą privilegijuotą sutartį.

Posovietinėje Vidurinėje Azijoje ir toliau nuolat blogėja religijos laisvės padėtis, nes valdantysis režimas kiekvieną politinę opoziciją dažnai sieja su „islamo ekstremizmu“. Vykdant valdžios kampaniją prieš draudžiamas musulmonų grupes, daugelis jų narių neišvengė arešto, fizinės prievartos ir buvo nuteisti ilgoms kalėjimo bausmėmis. Metinėje ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog Uzbekistane auga skaičius islamo bendruomenių, kurios yra priverstos eiti į pogrindį, ir tarp jų yra netgi tokių, kurios buvo toleruojamos ankstesnio sovietinio režimo, o dabar jų veikimas faktiškai tapo neįmanomas. Kai kurios protestantų grupės, netgi registruotos, taip pat patiria valdžios diskriminaciją, ypač jeigu jų veikloje dalyvauja ir etniniai uzbekai.

Tuo tarpu Turkmėnistane, kuris ankstesniuose JAV Tarptautinės religijos laisvės tarnybos dokumentuose buvo labai kritikuojamas dėl pažeidimų, dabar jaučiamas tam tikras pagerėjimas. Užregistruotos ir gali veikti kai kurios religinės mažumos, amnestuoti tie Jehovos liudytojai, kurie atsisakė tarnauti kariuomenėje ir buvo nuteisti kalėjimo bausmėmis. Tačiau pastebėta, jog Turkmėnistano valdžia toliau aktyviai kišasi į musulmonų daugumos religinį gyvenimą, savo nuožiūra keičia bendruomenių dvasinius vadovus imamus sau palankesniais ir labiau pasiduodančiais režimo kontrolei.

Musulmonų bendruomenių veiklai stengiasi daryti įtaką ir Pietų Kaukazo musulmoniškosios valstybės Azerbaidžano valdžia. Užregistruota atvejų, kad, pastebėjus bendruomenės narių politinį kritiškumą režimui, jos veikimas nutraukiamas, o mečetė uždaroma. Taip pat skatinama antipatija tiems etniniams azerams, kurie iš islamo atsiverčia į krikščionybę. Tuo tarpu kaimyninėje stačiatikių daugumą turinčioje Gruzijoje po 2003 metų „rožių revoliucijos“ religijos laisvės padėtis yra pagerėjusi. Vyriausybė stengiasi užkirsti kelią anksčiau pasitaikiusiems ekstremistinių stačiatikių grupių išpuoliams prieš religines mažumas. Naujas 2005 metų balandį priimtas įstatymas palengvino registraciją religinių mažumų bendruomenėms, kurių daugelis pirmą kartą galėjo įtvirtinti savo santykinai normalų veikimą.

Su pagarba priimant naująją JAV Tarptautinės religijos laisvės tarnybos metinę ataskaitą galima tik palinkėti, kad religijos laisvės įtvirtinimas pasaulyje ir toliau liktų esminiu Jungtinių Valstijų užsienio politikos prioritetu. Pagal Katalikų Bažnyčios mokymą, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra „pirmoji iš žmogaus laisvių“, gyvybiškai svarbių jo asmeninei ir bendruomeniškai saviraiškai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija