Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Įspūdis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas GRIGAS

Ligonių eilės, savanoriams padedant, be perstojo eina prie Massabielle grotos, kur 1858 metais šv. Bernadetai apsireiškė Dievo Motina ir ištryško gydantysis šaltinis

Lurdo bazilikos, pastatytos 1862 – 1889 metais

Maurų kovas ir Karolį Didįjį menanti Lurdo pilis Autoriaus nuotraukos

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 85, 87, 89)

Popiet su Pauliumi aplankome didžiąsias Lurdo šventoves. Miestas tarsi savaime dalijasi į tris šiek tiek atskiras sritis: tai Lurdo dalis, kurioje gyvena vietiniai žmonės, viešbučių ir parduotuvių Lurdas, aptarnaujantis milžiniško piligrimų srauto poreikius, ir sakralusis Lurdas – pasaulinė katalikiškosios piligrimystės vieta. Į šventovių teritoriją, sąlyginai atribotą nuo „pasaulietinio Lurdo“, patenkama pro keletą vartų. Maldininkui, ties centriniais Šv. Mykolo vartais atsistojusiam veidu į šventoves, kairėje bus Šv. Juozapo vartai, vedantys į „parduotuvių Lurdą“, dešinėje – Gave de Pau upė, per kurios tiltus galima pasiekti bažnyčias ir Šv. Bernadetos regėjimų grotą su gydančiuoju šaltiniu. Priešais bus plati ovalinė aikštė su būdinga bretonų religiniam menui Kalvarijos (Nukryžiavimo) skulptūrine grupe, toliau – balta Švč. M. Marijos statula ir besiplaikstančios mėlynai baltos vėliavos, Mergelės tyrumo ir Dangaus ženklas. Nuo šventovių komplekso, tarsi aikštę apglėbti siekiančios rankos, pusračiu eina dvi arkinės kolonados (kiek primena Šv. Petro aikštės Romoje suplanavimą, tiktai architektūros stilius kitoks). Apsireiškimų vietoje dabar stovi trys nuostabiai darniai sujungtos bazilikos: Aukštutinė (Nekaltojo Prasidėjimo) bažnyčia, kurios bokštą mes ir matėme, važiuodami traukiniu, spindinčia auksine karūna apvainikuota Šv. Rožinio bažnyčia su žemu kupolu ir apačioje esanti Kriptos bažnyčia – joje saugomi nesuskaitomi Lurde patirtų dvasios ir kūno išgydymų įrašai akmens plokštėse. Bazilikos buvo pastatytos 1862–1889 metų laikotarpiu, kai Bažnyčia pripažino šv. Bernadetos regėjimus tikėtinais. Massabielle uolos, ant kurios stovi Aukštutinė bažnyčia, dešiniajame šone yra erdvi ola – grota, kur Bernadeta Subiru regėjo Gražiąją Ponią, pasivadinusią Nekaltuoju Prasidėjimu, ir kur ištryško gydantysis šaltinis (atsimenate Šventąjį Raštą, pranašą Izaiją: „Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės dešiniojo šono...“). Sakoma, kad Aukštutinės bažnyčios altorius yra tiesiai virš apsireiškimų grotos. Šiek tiek tolėliau kalno šlaite įrengtos uždaros patalpos vonioms, kur į šaltinio vandenį panardinami ligoniai. Čia po ilgiausia stogine dienąnakt liepsnoja padėkos žvakių jūra. Šaltinio vanduo surenkamas į rezervuarus, ir visi norintys jo gauti maldininkai gali prisipilti atsineštus indus iš daugybės dešinėje šventovių pusėje įrengtų čiaupų. Visoje šventovių teritorijoje uždrausta bet kokia prekyba – jokių suvenyrų, paveikslėlių, devocionalijų, knygų. Visa tai – „parduotuvių Lurde“, už Šv. Juozapo vartų. Tai irgi labai sustiprina aplinkos sakralumo nuotaiką, apsaugo nuo šventybę profanuojančio komercinio šurmulio. Kristus ne veltui išvarė prekijus iš šventyklos...

XIX amžiuje pastatytose bažnyčiose netilptų nė maža dalis dabar Lurdą aplankančių maldininkų. Jau mūsų laikais kiek į kairę nuo bazilikų įrengta požeminė Šv. Pijaus X bažnyčia – angaro tipo ir tokio dydžio, kad lėktuvas nesunkiai išsitektų; o dešinėje, laukymėje už Gave de Pau upės, iškilo modernios architektūros talpi Šv. Bernadetos bažnyčia. Be to, šalia nuolat veikia dvi erdvios, palapinės principu sukonstruotos pusiau atviros patalpos Švč. Sakramento adoracijai.

Pasimeldžiame šventovėse, einame per įvairiatautę maldininkų, ligonių, jiems patarnaujančių savanorių jūrą grotos prieigose, bazilikų aikštėje, Gave krantinėje. Apvaizdos gerumas leido aplankyti daug krikščioniui brangių vietų – meldžiausi Romoje, Jeruzalėje, Fatimoje, Medžiugorjėje. Bet nedažnai išgyveni tokią sukoncentruotą, sveikos ir gyvos katalikybės dvasią, kokią patiri Lurde. Bandžiau suvokti kodėl ir nusprendžiau, kad tai dėl akivaizdžios, nuolat visur matomos tarnaujančios meilės. O prieš tokią meilę juk nėra argumentų. Nuo ryto iki vėlyvos nakties matai ligonių vežimėlių procesijas, jiems rūpestingai patarnaujančius savanorius, jaunus ir senus, iš visų tautų, genčių ir kalbų, medicinos seseris, vienuoles, kunigus, skautus, slaugytojus, pasipuošusius visų įmanomų katalikų bendrijų žymenimis. Jie padeda sergantiesiems ligoninėse, atveža juos, sėdinčius ir energingus, arba gulinčius, matyt, sunkiai sergančius, į bažnyčias, prie vonių, prie grotos, prie Lurdo įžymybių, sutiksi juos visose kalnuoto miesto gatvėse. Tasai nenutrūkstamas tarnavimas silpniems ir pagalbos reikalingiems visą aplinką prisodrina nepakartojamos gėrio atmosferos, be žodžių kalba už Bažnyčią, jos gydančią ir slėpiningą misiją pasaulyje, už Dievą, Mariją, kurie pasirenka mažuosius didiems darbams įvykdyti. Nejučia aplanko mintis, kad jeigu ir nebūtų šv. Bernadetos regėjimų, tų mediciniškai nepaaiškinamų išgijimų, – užtektų šito žmonių geranoriškumo, paslaugumo, giedros draugystės vienas kitam, kurie tarytum apgaubia ir persunkia viską – kad atpažintume čia Dievo malonės dvelksmą, Šviesos Dvasios veikimą.

Bevaikštant po miestą, P. Wennekesas pasakoja mums šv. Bernadetos istoriją.

Mergaitė gimė vietinio malūnininko Subiru (Soubirus) šeimoje 1844 m. sausio 7 d. – vyriausia iš šešių vaikų. Malūnui bankrutavus, šeimai atėjo sunkūs laikai. Aplinkinių liudijimu, tai įvyko iš dalies ir dėl savininkų geraširdiškumo, dosnumo: Subiru visada dalijosi su dar mažiau turinčiais ir skubėdavo gelbėti pavargėliams. Bernadetos tėvų – malūnininko jauniausiosios dukters Luizos ir doro bei darbštaus darbininko Fransua – santuoka apylinkei irgi atrodė „nelogiška“: provincijos hierarchiniu požiūriu, malūnininko dukra reiškė gerokai daugiau negu paprastas samdinys. Netekę pragyvenimo šaltinio, Subiru patiria socialinės atskirties dramą, klimpsta į vis didesnį skurdą, kol galop visa didelė šeima priversta (ir tai iš giminaičio malonės) apsigyventi „cachot“ – viename kambaryje buvusio kalėjimo, kuris tuo metu jau buvo uždarytas „dėl žmogaus orumo neatitinkančių sąlygų“, t.y. valdžios manymu, jame buvo per žiauru laikyti kalinius. Tėvai neturi pastovaus darbo, verčiasi padieniais darbais. Vaikai renka pardavimui malkas ir kaulus. Tai priežastis, kodėl Bernadeta pirmojo regėjimo dieną, 1858 m. vasario 11-ąją, atėjo prie grotos: ten upė, ir dabar srauniai tekanti Gave de Pau, tada darė vingį ir priplakdavo prie kranto daug pagalių. Bernadeta regėjo Dievo Motiną iš viso 18 kartų, nuo tos vasario 11-osios iki liepos 16-osios, kiekvienąkart vis gausėjant drauge besimeldžiančiųjų miniai (nors kiti asmenys Marijos nematė). Išganytojo Motina kvietė žmoniją atgailai, pasakė, kad pati Bernadeta „nebus laiminga šiame gyvenime, bet kitame“, prašė melstis regėjimų vietoje.

Žinia apie regėjimus sukelia valdžios priešiškumą Bernadetai (meras svajoja apie „modernų Lurdą“ , o čia „kažkokie viduramžiai“) ir Bažnyčios įtarumą (tuo metu vyko aštri konfrontacija tarp valstybės ir Bažnyčios, prancūzų episkopatas privengė kaltinimų manipuliacijomis, pasinaudojant „kvaila berašte mergaite“). Dėl astmos Bernadeta iš tiesų negalėjo lankyti mokyklos, kalbėjo tiktai vietine Pirėnų priekalnių tarme, vos ne vos išmoko „Tikiu“ maldą, dėl to susivėlino ir jos Pirmoji Komunija. Kita vertus, tas priešiškumas dabar išėjo labai į naudą, nes viskas buvo itin kruopščiai tiriama ir dokumentuojama. Bernadetos psichinės sveikatos tyrimai visiškai paneigė kaltinimus jai liguistumu.

Gydantysis grotos šaltinis atsirado taip. Per vieną regėjimą Marija davė Bernadetai keistą paliepimą valgyti žolę, kasti rankomis grotos dumblą ir gerti ištryškusį vandenį. Daugelį mačiusiųjų tai atstūmė nuo Bernadetos, esą tai akivaizdus nenormalumas. Greitai toje vietoje atsiveria šaltinis, pagret įvyksta du aiškūs natūraliai nepaaiškinami išgydymai, nuplovus jo vandeniu ligonius – viena akimi aklą žmogų ir merdintį kūdikį. Ir minios maldininkų, ligonių plūsteli prie apsireiškimo vietos. Valdžia iš pradžių mėgina vaikyti juos su kariuomene. Bet kai šaltinio vanduo išgydo sunkiai sergantį Prancūzijos kronprincą, draudimai atšaukiami.

Lurdo klebonas Peyramale sakosi patikėsiąs Bernadetos regėjimais, jeigu apsireiškusioji Ponia lieps vasario mėnesį pražysti rožėms ant gretimos uolos. Į tai Bernadetos Regėtoji atsiliepia pageidavimu, kad prie grotos kunigai ateitų procesija, o regėjimų vietoje turi būti pastatyta koplyčia („Nors ir visai nedidukė koplytėlė...“– sako tas paprastas kaimo vaikas nepatikliam dvasininkui.) Šiandien prie grotos dieną ir naktį traukia, ko gero, gausiausios pasaulyje procesijos, giedančios, nešančios žmonių tikėjimą ir viltį. O virš Massabielle uolų kyla viena didingiausių krikščionijos šventovių...

Kai pagalvoji dabar, – net ir neįskaičiuojant visų dvasinių, sielovadinių malonės momentų, įtakų, ir neregimųjų šios vietos nešamos palaimos pasekmių, o vien tik ekonominiu, menedžerišku požiūriu, kokią geradarybę visam šiam kraštui padarė „nusigyvenusio malūnininko išprotėjusi dukra“! Juk per metus dabar čia apsilanko 5-7 mln. maldininkų (per dieną vidutiniškai 25 tūkst. ir daugiau). Visas regionas 30 km spinduliu dirba ir išsilaiko tiktai iš Lurdo įvykio traukos, specializavosi priimti maldininkus ir iš to gyvena, nedarbas niekam negresia. Lurde, miestelyje, kuriame tėra apie 15 tūkst. „savų“ gyventojų, veikia 400 viešbučių svečiams apgyvendinti – daugiau viešbučių Prancūzijoje turi tik Paryžius. Ką prieš šį išgarsinimą ir suklestėjimą reiškia ano „modernaus XIX amžiaus“ sekuliarizuoto mero nusiskundimas, kad jisai norėjęs šaltinį ir miestą paversti kurortu, o dabar „kvailos mergaitės dėka vykstanti religinio fanatizmo propaganda“?

Kaip sakė Viešpats, „dėkoju tau, Tėve, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko...“ (Lk 10, 21). Kur Dvasia, Dievas pirmoje vietoje, ten ir kūnui (tai yra ir krašto ekonomikai, gerovei) išeina į naudą.

© 2005 "XXI amžius"