Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Laisvės šauklys

Gintautas GENYS

Kęstutis Genys Žygimanto Augusto vaidmenyje dramoje „Barbora Radvilaitė“

Juodos, juodos akys... Amžinybės Rytas -
Atsivėrė durys... Juodas kambarys -
Durų nereikėjo man atidaryti -
Man kažkas atvėrė kambario duris.

                      Kęstutis Genys

Kai 1996 m. gruodžio 15 d. mirė mano tėvas Kęstutis Genys, vos ne tą pačią minutę mane suėmė nenumaldomas sąžinės graužimas, kuris tęsiasi iki šiol ir, bent taip aš galvoju, nesibaigs niekada. Širdį maudžia dėl to, kad per mažai su tėvu bendravome, ne visada buvome vienas kitam pakantūs, ne viską vienas kitam pasakėme, ką galėjome pasakyti, o gal net ir privalėjome. Gailėtis jau per vėlu, ir viskas, ką dabar galiu padaryti, – retsykiais pasidalyti savo prisiminimais su tais žmonėmis, kurie jį dar pamena ir myli iki šiol. Nežinau, kiek tokių sielos brolių dar yra, nes daugelis jau išskubėjo Amžinybės švieson, bet žinau, kad jų dar yra. Gal kada nors iš šių atminties trupinėlių pavyks sulipdyti ir daugiau ar mažiau išbaigtą paveikslą, o dabar yra tai, kas yra – keli neryškūs brūkštelėjimai ant popieriaus lapo, lyg prisiminimo šešėlis kalendoriaus lapelyje.

Mano tėvas dažnai sakydavo, kad tikrasis jo pašaukimas – ne teatras, bet poezija. Tie žodžiai kartais mane stebindavo ir net žeisdavo, nes visada buvau įsitikinęs, kad K.Genys yra puikus aktorius. Šimtus, o gal ir tūkstančius valandų praleisdavau Kauno dramos teatro salėje ir su džiugiu pasididžiavimu širdyje stebėdavau tai, kas vyksta scenoje, kur mano tėvas atiduodavo save visą tiems, kurie būdavo prieš jo akis ir šalia jo. Tai buvo lyg savotiška auka žmonėms, o tuo pačiu ir tam žemės lopinėliui, vardu Lietuva.

Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, kurią režisavo Jonas Jurašas, žodis Lietuva, Tėvynė, Dievas, karaliaus Žygimanto Augusto (K.Genys) lūpose skambėjo ne vieną kartą ir tokiame kontekste, kad aliuzijos į nūdieną buvo neišvengiamos. Žiūrovai salėje sėdėjo lyg užhipnotizuoti, pilnomis akimis ašarų ir jausdavo, kad jų širdys kyla aukštyn, sieloje įsižiebia viltis ir tikėjimas, kad niūri vergijos naktis pasibaigs ir išauš naujas laisvės rytas, kuris patekės, kaip tas įsišviečiantis scenos gilumoje šv.Marijos paveikslas... Partijos šulai ir kagėbistai net drebėjo iš pasiutimo. Spektaklis kurį laiką buvo nerodomas, o J.Jurašas išmestas iš teatro ir paliktas bedarbio daliai, kas anuomet oficialiai buvo įvardijama kaip „valkatavimas“, už kurį sodindavo į kalėjimą. Į darbą niekas niekur nepriima, nes yra duotas saugumiečių nerašytas nurodymas nepriimti, o jei nedirbi – esi valkata ir tokiems vieta už grotų.

Mano tėvelis Žygimanto Augusto vaidmenį mėgo labiausiai už visus, nors jų buvo daug ir įdomių. Saugumiečiai vis kabinėjosi, kad K.Genys savavališkai pakeičia tekstą ir kursto „nacionalistines“ aistras. Beje, tokie kaltinimai buvo ir po R.Rolano „Meilės ir mirties žaidimų“, bet apie tai gal kada vėliau. Tačiau tekstas buvo toks, kokį parašė J.Grušas, tik transformuotas mano tėvo temperamento gelmių kertelėse. Pamėlynavusiems iš pykčio saugumiečiams nelikdavo nieko daugiau, kaip tik išreikšti palinkėjimą, kad tokiems, kaip K.Genys, visvien vieta atsiras belangėje, jei ne šiandien, tai rytoj. Ir jie beveik neklydo. Kelis kartus „išsisukti“ pavyko tik per stebuklą.

Žinoma, okupantų klapčiukams didžiausią nerimą kėlė ir K.Genio eilės bei antisovietiniai pasisakymai, kurių bijojo ne mažiau nei velniai kryžiaus. Apie K.Genio antisovietinius „išsišokimus“ saugumo komitetui pranešdavo ir kai kurie kolegos artistai, ir kai kurie kolegos poetai. Paskui, kai įskundinėti nebuvo kam, trumpam jie tapo ramūs, o laikui bėgant vėl įsidrąsino ir vis garsiau ėmė šnekėti apie K.Genio neprofesionalią kūrybą. Vienas toks „profesionalas“, šiuo metu vadovaujantis vienos Lietuvos kūrybinės organizacijos Kauno skyriui, kažkada lakstė su pranešimais į saugumo komitetą apie K.Genio veiklą, net girdėtus eilėraščius iš atminties mėgindavo užrašyti, žinoma, su netikslumais ir iškraipymais. Vieną tokį subjaurotą eilėraštį tėvelis saugume iš naujo perrašė ir pasirašė po juo. Nežinau, gal kartais kokiuose KGB archyvuose ir guli tas popieriaus lapas su eilėraščiu „Kryžkalnio motina“, parašytu 1970 metais. Štai šios eilutės:

Prarastos naktys – naktys bemiegės -
Kur tu, Gyvenime mano prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigės.
          Kranksi pakirdę varnai iš ryto -
          Veidas pajuodęs, akys įkritę -
          Kas mane šaukia – neša ir neša,
          Kieno tas kraujas – lašas po lašo?
Kieno ta žemė – žemė prakeikta -
Pirkta, parduota už pigų daiktą?
Kodėl Mačernį, Mackų ir Škėmą -
Šitokią gentį – į gedulo rėmą?
          Tėviške mano! – Pirčiupio kraujas -
          Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.
          Kelias į Ablingą – Tavo Golgota -
          Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.
Laidoja – laidoja – gyvą dar gyvą -
Gyvi lavonai naktį vėlyvą -
Obliuoja karstą, įkapėm rėdo,
Laidoja naktį, nes dieną gėda.

Man sunku pasakyti, kokius jausmus sužadina šios eilės dabar, kai jauni žmonės net neįsivaizduoja, kokia šėtoniškai klaiki Valpurgijos naktis buvo sovietinė okupacija, aš jau nekalbu apie Kryžkalnio motinos buvimo nežinojimą, tačiau anuomet, kai aš dar buvau visai jaunas, man šiurpai bėgdavo per kūną klausantis tėvo, deklamuojančio šiuos posmus.

Atgimimo metai buvo didžiųjų lūkesčių metai. Aš puikiai suprantu, kad šio laikotarpio mano tėvo poezija, jei žiūrėsime iš meninės vertės taško, buvo labai nelygi. Tėvas, kurio šaukdavosi per dieną po kelis kartus ir naujai atsikuriančios organizacijos, ir visos Lietuvos Sąjūdžio grupės, ir būsimieji valdžios atstovai, neatsisakė niekam nė karto. Žmonės jo laukė ir jis važiuodavo pas juos su greitomis parašytomis eilutėmis, kurias padiktuodavo esamas laikas ir aplinkybės. Jo poezijos tikslas buvo labai aiškus – ne meninė vertė, o begalinis troškimas įkvėpti žmonėms pasitikėjimą savimi, įteigti viltį ateinančiu laisvės rytojumi, pagaliau, pasakyti paprasčiausią Tiesą, kai iš visų pusių gaudė gausybė melo trimitų. Jis buvo Laisvės šauklys ir už tai neprašė nieko, nes Laisvė neturi kainos.

© 2005 "XXI amžius"