|
|
Apie
tai, kas rūpi
Vytautas LANDSBERGIS
Lietuvos visuomenės dvasinė sumaištis tęsiasi,
ir pasaulėžiūros tuštumos, nelyginti ozono skylės, didėja. Tai tikrai
ne vieno ar kito pareigūno krizė ir net blogiau nei institucijų
persigimimas. Valstybės tarptautiniai tikslai pasiekti, o valstybė
nekokia. Todėl, kad tautos herojus ne ūkininkas, mokslininkas,
karys arba mokytojas, bet sukčius. Todėl ir sukčių valstybė, ko
gero, eina į savo raidos kulminaciją, ir džiaugsmas, pasididžiavimas
Lietuva, jei nebūtų krepšinio, ne veltui šiais laikais labai sunykęs.
Depresijos ir mesijų laukimas tęsiasi, laukiama net svetimųjų valdžios.
|
|
|
Elektoratas
ar tauta?
Diskusijoje apie Lietuvos politinės kultūros ateitį
pastebimos dvi kraštutinės tendencijos: iš vienos pusės naivokas
optimizmas, iš kitos niūrus pesimizmas, neretai pereinantis į
nihilizmą. Bet koks mėginimas atrasti tarpusavio darną ar bent nustatyti
vidurio poziciją pasmerkiamas žlugti dėl nerašyto abiejų pusių
susitarimo iš anksto neigti bet kokio konsensuso galimybę ir priešingos
pusės teiginius. Tačiau tiesos yra abiejose pusėse. Optimizmas negali
nežavėti, tačiau, nepamatavus vidinių ir išorinių galimybių, jis
veda tik į naujus nusivylimus. Optimistai dažniausiai būna pernelyg
patenkinti savimi, kad pastebėtų ir pripažintų savo pačių trūkumus
kompetencijos arba vadybos lygmenyse bei objektyvias prielaidas
šiandieninei padėčiai, kurią patys optimistai laiko taisytina. Šios
rūšies optimizmas nenurodo aiškaus ir konkretaus mechanizmo, kaip
šią padėtį keisti.
|
|
|
Lengvai
pašalinami nemalonumai
Skirtinga aplinka Lietuvoje
Demokratijos šalyse visada jaučiamas burbėjimas,
nes kiekviena galva turi savo nuomonę. O sava nuomonė geriausia
nuomonė. Todėl ir gyvenimas, daugelio manymu, turėtų būti rikiuojamas
pagal geriausią nuomonę. Kai jį kiti bando vesti skirtingu keliu,
daro ne taip, kaip reikėtų. Tad perspėti, priešintis, protestuoti
yra normalūs veiksmai.
|
|