Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Laisvės šauklys

Gintautas GENYS

Kęstutis Genys Žygimanto Augusto vaidmenyje dramoje „Barbora Radvilaitė“

Juodos, juodos akys... Amžinybės Rytas -
Atsivėrė durys... Juodas kambarys -
Durų nereikėjo man atidaryti -
Man kažkas atvėrė kambario duris.

                      Kęstutis Genys

Kai 1996 m. gruodžio 15 d. mirė mano tėvas Kęstutis Genys, vos ne tą pačią minutę mane suėmė nenumaldomas sąžinės graužimas, kuris tęsiasi iki šiol ir, bent taip aš galvoju, nesibaigs niekada. Širdį maudžia dėl to, kad per mažai su tėvu bendravome, ne visada buvome vienas kitam pakantūs, ne viską vienas kitam pasakėme, ką galėjome pasakyti, o gal net ir privalėjome. Gailėtis jau per vėlu, ir viskas, ką dabar galiu padaryti, – retsykiais pasidalyti savo prisiminimais su tais žmonėmis, kurie jį dar pamena ir myli iki šiol. Nežinau, kiek tokių sielos brolių dar yra, nes daugelis jau išskubėjo Amžinybės švieson, bet žinau, kad jų dar yra. Gal kada nors iš šių atminties trupinėlių pavyks sulipdyti ir daugiau ar mažiau išbaigtą paveikslą, o dabar yra tai, kas yra – keli neryškūs brūkštelėjimai ant popieriaus lapo, lyg prisiminimo šešėlis kalendoriaus lapelyje.