|
Pirmasis žingsnis į nepriklausomybę
Politikos apžvalgininkai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos žiniasklaida beveik nepaminėjo labai reikšmingos datos Didžiojo lietuvių suvažiavimo, istorijoje gavusio Didžiojo Vilniaus Seimo vardą, šimtmečio jubiliejaus. Suvažiavimas įvyko (naujuoju kalendoriaus stiliumi) 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis. Jame dalyvavo 2000 lietuvių tautos atstovų ne tik iš visų Lietuvos regionų, bet ir iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir Latvijos. Kalbėdami per nacionalinį radiją Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmę vertino du socialdemokratai Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas ir Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo komisijos pirmininkas, rašąs liaupses A.Brazauskui ir jo Vyriausybei, G.Ilgūnas. Abu šnekėjo ir sekė pasakaites, kad tik to meto socialdemokratai dar 1905 metais padėjo pagrindus Lietuvos nepriklausomybei, o visi kiti buržuazinių partijų ir judėjimų atstovai buvo vos ne kolaborantai su caro valdžia.
Iš tiesų socialdemokratai, dar rengiantis lietuvių suvažiavimui, atsisakė dalyvauti jo organizacinio komiteto darbe. Tiesa, vėliau apsigalvojo ir suvažiavimo diskusijose dalyvavo labai aktyviai. Istorikai, vertindami Didįjį Vilniaus Seimą, teigia, jog po ilgų priespaudos metų įvairių lietuvių partijų atstovai bandė pradėti kalbėtis apie svarbiausią dalyką nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Lietuvių suvažiavimui pirmininkavo šio renginio iniciatorius ir suvažiavimo rengimo komiteto pirmininkas dr. J.Basanavičius. Jam išties teko labai nelengvas darbas. Nes, vos atidarius suvažiavimą, socialdemokratai sukėlė didžiulį triukšmą reikalaudami, kad jie vadovautų suvažiavimo darbui ir turėtų daugumą prezidiume. Pagaliau po dviejų valandų labai karštų ginčų, kurie, anot amžininkų atsiminimų, vos netapo muštynėmis, prezidiumą vis dėlto pavyko išrinkti. Jame buvo nepartinių atstovas dr. J.Basanavičius, Demokratų partijos atstovas būsimasis pirmasis Lietuvos prezidentas A.Smetona, krikščionių demokratų kunigas P.Būčys, socialdemokratų S.Kairys ir ūkininkų atstovas teisininkas J.Stankūnas.
Suvažiavime buvo nuspręsta atsisakyti mokslinių-istorinių pranešimų ir patvirtinta tiktai politinė programa. Socialdemokratams spaudžiant, dešiniųjų partijų atstovai padarė nemažai nuolaidų, bet visos politinės jėgos pritarė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui. Profesorius Mykolas Biržiška Didįjį Vilniaus Seimą ir jo darbą įvertino kaip auksinį Lietuvos istorijos lapą.
Didysis Vilniaus Seimas priėmė keturių punktų programą, kuri buvo pavadinta Lietuvių tautos programa. Ji skelbė:
1. Reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu.
2. Galutinai sugriauti rusų priespaudos valdžią Lietuvoje, o tam tikslui pasiekti vienyti visas lietuviškų partijų ir asmenų pajėgas.
3. Nemokėti mokesčių, uždaryti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į valsčių teismus ir kitas rusų valdžios įstaigas, neleisti brolių į rusų kariuomenę.
4. Visose Lietuvos valsčių įstaigose turi būti vadovaujama prigimta žmonių kalba, visas mokyklas paversti grynai tautiškomis.
Beje, 1905 m. gruodžio 6 d. būsimųjų rusų bolševikų atstovas Lietuvoje Vilniuje surengė dar vieną neva revoliucingai nusiteikusių lietuvių žemės ūkio darbininkų ir valstiečių pasitarimą, kuriame apie lietuvybę, tautiškumą išvis nebuvo kalbama. V.Kapsukas kvietė tiktai ginkluotis ir kurti revoliucinius komitetus.
Gana įdomiai Didįjį Vilniaus Seimą vertino sovietiniai istorikai ir partokratai. Štai 1963 metais išleistame Lietuvos TSR istorijos tritomyje (vyriausiasis redaktorius J.Žiugžda) smerkė suvažiavimo dalyvius socialdemokratus, kurie neva susivienijo su buržuaziniais nacionalistais ir proletariato priešais. Štai kas rašoma toje LSSR istorijoje: LSDP nacionalistiniai vadovai nesistengė izoliuoti buržuazijos nuo revoliucijos, o priešingai, patys su ja bendradarbiavo vardan tautos vienybės. Liaudies atstovai Vilniaus suvažiavime buvo tiesiog apgauti. Dėl to didžiausia kaltė tenka šiems LSDP vadovams, nes jie iš esmės negynė darbo žmonių interesų, nepanaudojo galimumo šį buržuazijos sušauktą suvažiavimą paversti galinga revoliucine priemone prieš savąją buržuaziją.
Tiesa, socialdemokratai stengėsi pasitaisyti vėliau. 1917 m. gegužės 27 d. Petrapilio lietuvių suvažiavime priėmus deklaraciją, reikalaujančią Lietuvai nepriklausomybės, liaudininkas P.Balys kalbėjo, kad priimtoji rezoliucija nori mus atskirti nuo draugų rusų. Panašiai Santaros vardu kalbėjo P.Leonas. Liaudininkai, socialdemokratai ir santariečiai tuo metu, kai kiti Petrapilio suvažiavimo dalyviai giedojo Lietuvos himną (V.Kudirkos Tautišką giesmę), mosuodami raudonomis vėliavomis traukė Marselietę. Beje, jau nepriklausomos Lietuvos Steigiamajame Seime netrūko gana keistų socialdemokratų pasisakymų.
Tai, kad Didysis Vilniaus Seimas prieš 100 metų išreiškė lietuvių tautos norą siekti laisvės ir nepriklausomybės, niekam neturėtų kelti abejonių. Kažkas panašaus pasikartojo 1988 metų spalį Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Tačiau ir tada, ir dabar netrūko ir netrūksta pastangų pasisavinti nuopelnus tų Lietuvos patriotų, kuriems nebuvo šventesnio idealo už mūsų Tėvynės laisvę.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|