Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežiškoji diplomatija

Mindaugas BUIKA

Naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius prie Šventojo Sosto Frensis Runis įteikia popiežiui Benediktui XVI savo skiriamuosius raštus

Vertybių paveldas būtinas ateičiai kurti

Popiežiui Benediktui XVI nuolat pabrėžiant religijos poreikį viešajam gyvenimui bei kad „Dievas ir žmogus turi kartu žengti istorijoje“, susitikimai su politikos veikėjais bei diplomatais tampa gera proga priminti Bažnyčios socialinio mokymo nuostatas. Paprastai šiuo atžvilgiu didžiausią tarptautinės žiniasklaidos dėmesį patraukia Šventojo Tėvo audiencijos valstybių vadovams, tačiau tradicinėse naujų užsienio šalių ambasadorių Vatikane skiriamųjų raštų priėmimo ceremonijose jis taip pat išsako svarbias mintis tiek dėl Bažnyčios ir valstybės santykių, tiek dėl globalinio solidarumo sprendžiant skurdo ir taikos problemas. Šiuose pokalbiuose Popiežius ne tik kalba apie specifinius atskirai tautai klausimus, bet ir kiekvienu atveju jis pabrėžia vyriausybių ir visų geros valios žmonių uždavinį ginti žmogaus gyvybę ir orumą, kurti teisingą ir taikų pasaulį.

Ne išimtis buvo gruodžio 1 dieną pasakyta Benedikto XVI kalba vienuolikai ambasadorių iš Afrikos, Azijos, Europos ir Lotynų Amerikos valstybių, kurie jam įteikė savo kredencialus. „Iš visų pasaulio vietų pasiekia žinios apie konfliktus, – sakė Šventasis Tėvas diplomatams. – Todėl aš dar kartą norėčiau kreiptis į visų tautų lyderius, visus geros valios žmones ir kviesti juos susivienyti, kad būtų sustabdyta prievarta, kuri darko žmoniją, varžo pažangą ir gyventojų viltį dėl geresnės ateities“. Kalbėdamas prancūziškai jis pabrėžė, kad be visuotinio įsipareigojimo taikai – tam, kad būtų sukurta ramybės ir susitaikymo dvasia visuose socialinio gyvenimo lygiuose, pradedant šeima, – yra neįmanoma pažanga visuomenės darnos kelyje.

Pabrėžęs Bažnyčios socialinio mokymo tvirtinimą dėl glaudaus ryšio tarp taikos ir bendrojo vystymosi, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad to siekiant „yra svarbu ypatingą dėmesį skirti jaunimui, užtikrinant, jog šeimos ir įvairios švietimo struktūros turėtų reikiamas priemones jauniems žmonėms šviesti ir ugdyti, perduodant jiems esmines dvasines, moralines ir socialines vertybes, taip rengiant juos geresnei ateičiai“. Jaunieji turi suvokti savo vaidmenį visuomenėje ir atitinkamai savo elgseną kreipti bendrojo gėrio tarnystei ir visų naudai. Sprendžiant šį socialinį uždavinį svariai gali prisidėti ir Katalikų Bažnyčia, kuri, veikdama visuose kontinentuose ir pasaulio dalyse, „nepaliauja siūliusi savo paramos per daugybę švietėjiškų iniciatyvų bei, formuodama žmonių religinį sąmoningumą, siekia užtikrinti broliškumo ir solidarumo plėtrą“. Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad vis daugiau pasaulio gyventojų „įsipareigos taikai ir santarvei visuose kontinentuose“ nes nepakanka vien „nuspręsti“ dėl taikos, bet reikia jos su atsidėjimu „siekti“ visuose visuomenės lygiuose.

Nurodyti sekuliarizmo pavojus – Bažnyčios pareiga

Kartu su bendra kalba naujiesiems ambasadoriams Vatikane popiežius Benediktas XVI kiekvienam jų įteikė savo atskirą rašytinį kreipimąsi, kuriame aptariamos problemos, susijusios su jų atstovaujama šalimi. Savo pareiškime, skirtame Danijos ambasadoriui Stenui Erikui Malmborgui Lilholtui (Danija atstovauja liuteronų daugumai), Šventasis Tėvas priminė nedidelės vietos katalikų bendruomenės siekį stiprinti ekumeninį dialogą su ten vyraujančia Liuteronų Bažnyčia, nes tai visiškai atitinka ir jo paties pontifikato uždavinį. Kita vertus, kaip ir dauguma Europos tautų, danų visuomenė tampa vis sekuliaresnė ir todėl „bažnyčia turi teisę ir pareigą nurodyti tuos pavojus, kurie iškyla, kai yra ignoruojama arba atmetama žmogaus dieviškoji prigimtis ir paskirtis“, aiškino Popiežius. Jis priminė Danijos ir visos Vakarų Europos tūkstantmetės krikščioniškojo tikėjimo tradicijos nuopelnus kuriant šiuolaikinę civilizaciją, kuri rėmėsi „ne žmonių konsensusu, bet dieviškuoju Apreiškimu“.

Būtent dėl to yra svarbu analizuoti tolesnę visuomenės vystymosi eigą, stebint, kiek ji atitinka krikščioniškosios moralės ir etikos principus, nepaisant daugumos pritarimo tos „pažangos“ rezultatams. „Pavyzdžiui, gyvybės gynimas nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties bei šeimos ir santuokos gyvenimo stabilumas yra gėris, kuris turi būti saugomas kiekvienoje visuomenėje, kad ir kiek stiprios ir balsingos jėgos norėtų jį sutrypti“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Danijoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, yra legalizuotas negimusių kūdikių žudymas (abortai), stiprėja raginimai įteisinti eutanaziją ir homoseksualų „santuokas“. Taip pat, nurodydamas į Bažnyčios mokymo smerkiamus eksperimentus su žmogaus embrionais, Benediktas XVI patvirtino, kad „mokslo ir technologijos pasiekimai visuomet turi būti vertinami pagal aiškius etikos kriterijus ir negali būti toleruojama tai, kas kelia grėsmę vidiniam žmogaus orumui“. Tik likdama ištikima šioms nesikeičiančioms tiesoms visuomenė sukuria sąlygas, kurioms esant žmonės gali save visiškai įprasminti ir klestėti.

Kaip ir kituose dažnuose pasisakymuose socialiniais klausimais, savo laiške Danijos ambasadoriui popiežius Benediktas XVI palietė aktualią imigracijos problemą, kuri aktyviai svarstoma daugelyje Vakarų Europos šalių. „Aš raginu Danijos žmones svetingai sutikti ateivius ir tikiuosi, kad tie, kurie Danijoje naujai įsikūrė, bus gerbiami ir bus rodoma pagarba bei taktas jų tautinėms vertybėms ir bruožams“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis taip pat priminė Bažnyčios mokymą, kad imigrantų integracija turi vykti išlaikant balansą tarp jų tautinio savitumo išsaugojimo ir prisitaikymo prie vietinių sąlygų reikalavimų. Popiežius Benediktas XVI pasidžiaugė, kad Danija, kuri su Šventuoju Sostu diplomatinius santykius palaiko nuo 1982 metų, prisideda prie skurdo pasaulyje sumažinimo ir tarptautiniam paramos biudžetui skiria daugiau kaip 0,7 proc. bendrojo nacionalinio produkto, kaip tą turtingesnėms šalims rekomenduoja Jungtinių Tautų programos.

Ir supervalstybė turi ieškoti sutarimo

Vatikanui svarbesnės šalies naujajam diplomatiniam atstovui Popiežius paprastai privačia audienciją suteikia individualiai ir apsikeičia su juo kalbomis, pasisveikina ir su jo šeimos nariais. Taip atsitiko lapkričio 13 dieną, kai Šventajam Tėvui savo skiriamuosius raštus įteikė naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Vatikane Frensis Runis, kuriam skirta ceremonija užtruko beveik pusę valandos. Popiežiškojoje bibliotekoje šiltai sutikęs F.Runį, jo žmoną ir tris vaikus, Benediktas XVI angliškai pasakytoje kalboje pirmiausia pabrėžė savo „maldingą solidarumą neseniai JAV pietines valstijas nusiaubusių uraganų aukoms.

Pereidamas prie didžiųjų politikos klausimų, Šventasis Tėvas priminė II Vatikano Susirinkimo mokymą („Gaudium et spes, 42), kad „Bažnyčios visuotinė religinė misija neleidžia jai susitapatinti su jokia specifine politine, ekonomine ar socialine sistema“, tačiau, vykdydama šią misiją, ji gali esmingai prisidėti konsoliduojant ir tvarkant žmonių bendruomenės gyvenimą pagal Dievo apreikštą Įstatymą. Tuo remiasi ir Šventojo Sosto aktyvi veikla tarptautinėje plotmėje skatinant ir ginant vertybes, kuriomis turi būti grindžiami santykiai tarp tautų siekiant bendrojo gėrio pasaulinėje žmonių šeimoje. Šis suvokimas ypač svarbus dabar, kai „mūsų pasaulyje plintančiai nerimą keliančiai socialinei netvarkai, karams, neteisingumui ir prievartai galima atsispirti tik naujai vertinant ir gerbiant visuotinį moralinį įstatymą, kurio principai kyla iš paties Kūrėjo“, sakė popiežius Benediktas XVI.

Turėdamas omenyje Jungtinių Valstijų, kaip vienintelės supervalstybės svorį ir įtaką pasaulio reikaluose, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog reikalingi neatidėliotini ir efektyvūs tokių problemų, kaip „skandalingai toliau besiplečiantis badas, sunkių ligų epidemijos ir skurdas daugelyje mūsų pasaulio regionų, sprendimai“. Bet sprendžiant šiuos klausimus negali būti apsiribota vien tik grynai ekonominiu bei techniniu problemų sprendimais, nes tai reikalauja „platesnės vizijos, praktinio solidarumo ir ryžto“, kas neišvengiamai paliečia ir etinius aspektus. Ypač tai ryšku norint palengvinti Trečiojo pasaulio šalių tarptautinio įsiskolinimo naštą, kuri lemia „skurdo spiralę“ daugelyje besivystančių šalių.

Pažymėjęs amerikiečių nuo seno turimą išskirtinę savybę dosniai pagelbėti nelaimių ištiktiems ir sunkumus patiriantiems žmonėms kiekviename kontinente, popiežius Benediktas XVI sakė esąs įsitikinęs, jog ir dabartiniame vis labiau globalizuotame pasaulyje Jungtinės Valstijos išliks tautų lydere, kurios politika „bus grindžiama nesvyruojančiu įsipareigojimu laisvės vertybėms, integralumui ir apsisprendimui“. Tuo pat metu Šventasis Tėvas reiškė pageidavimą, kad, nors ir kokia galinga šalis būtų, JAV neveiktų vienašališkai, bet stengtųsi bendradarbiauti įvairiomis tarptautinėmis instancijomis ir ieškotų „nuoširdaus sutarimo“, tuo išvystant bendrų veiksmų kursą, labai svarbų „konfrontuojant su klausimais, kurie yra kritiškai svarbūs visos žmonių šeimos ateičiai“.

Baigdamas savo kalbą Benediktas XVI pabrėžė, kad Šventojo Sosto ir Jungtinių Valstijų diplomatiniai santykiai, užmegzti prieš du dešimtmečius (1984-aisiais) popiežiaus Jono Pauliaus II ir tuomečio JAV prezidento Ronaldo Reigano bendromis pastangomis, visada pasižymėjo vaisingu dialogu, bendradarbiavimu ir ateityje turi būti dar labiau tvirtinami ir konsoliduojami.

Įsipareigojimas kurti taikos kultūrą

Iš tikrųjų dabartinis Šventasis Tėvas, likdamas autoritetingu „moraliniu kompasu“ vis labiau sekuliarizuoto ir globalizuoto pasaulio prieštaringame politiniame gyvenime, eina savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II pėdomis, kurio vesta Vatikano „užsienio politika“ visam laikui liko įspūdingu pavyzdžiu kuriant taikos kultūrą. Apie šias jo diplomatines pastangas pastaruoju metu daug rašoma ir analizuojama, ir viena išsamesnių apžvalgų galima laikyti šiemet publikuotą dabar Vatikane dirbančio amerikiečio kunigo Bernardo O'Konoro knygą „Popiežiškoji diplomatija: Jonas Paulius II ir taikos kultūra“, kurioje pateikti atskiri buvusio Šventojo Tėvo pareiškimai prie Šventojo Sosto akredituotam diplomatiniam korpusui ir Jungtinių Tautų Organizacijos rengtiems pasauliniams forumams.

Knygos įžangoje kunigas B.O'Konoras pastebi, kad Jonas Paulius II savo kalbose tarptautiniais reikalais nuolat vartojo frazę „taikos kultūra“ ir tuo tarsi pabrėžė, jog diplomatinis procesas gali esmingai pasitarnauti įgyvendinant šį didelį žmonijos troškimą.

Anot kunigo B.O'Konoro, popiežius Jonas Paulius II taikos kultūrą pirmiausia suprato kaip žmonijos nepasidavimą nevilčiai ir desperacijai, sugebėjimą padėti atsidūrusiems bėdoje ir sumažinti jų skausmą bei liūdesį. Ypač svarbus taikos kultūros aspektas valstybės gyvenime yra valdančiųjų moralinė atsakomybė, atvirumas ir nešališkumas reikalų administravime, teisingumas ir garbingumas naudojant visuomenines lėšas, atsisakymas naudoti neteisėtas priemones. Taikos kultūrai nepriimtina utilitarinė filosofija, kuri leidžia naudoti bet kokias priemones tikslui pasiekti arba ignoruoja vidinę kiekvieno asmens vertę.

Popiežius Jonas Paulius II – kaip ir dabartinis Šventasis Tėvas – atmetė laicistų pastangas apriboti Bažnyčią tik religinės veiklos sfera, gynė jos reikšmingą vaidmenį ir šiuolaikinėje sekuliarioje valstybėje, akcentuodamas sveiką Bažnyčios ir valstybės partnerystę ypač švietimo klausimais. Kita vertus, Jonas Paulius II nuolat pabrėždavo, kad Bažnyčia nesiekia jokių privilegijų valstybiniame gyvenime, o vien tik normalių sąlygų savajai misijai atlikti. Savo ruožtu valdžios institucijos turi būti pasirengusios eiti į dialogą su tikinčiųjų bendruomenėmis per atitinkamų struktūrų sukūrimą.

Knygoje taip pat įdėtos dvi popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos iš Jungtinių Tautų Organizacijos tribūnos, bei kai kurie pareiškimai dėl jos struktūrų darbo, kuriuose pabrėžiama šio didžiausio pasaulinio forumo reikšmė skleidžiant Bažnyčios socialinio mokymo principus. Šiuo atžvilgiu ypač svarbios mintys dėl karo priežasčių eliminavimo, objektyviai analizuojant susidariusią įtampą santykiuose tarp tautų ir valstybių, taip pat pačioje visuomenėje. Savo pareiškimuose Šventasis Tėvas dažnai paliesdavo gamtos turtų taupaus ir rūpestingo naudojimo klausimus, primindamas žmonių pareigą rūpintis likusios kūrinijos gerove. Jis nuolat pabrėždavo, kad vykstanti globalizacija stiprina šalių tarpusavio priklausomybę, o tai skatina ieškoti naujų bendradarbiavimo tarp valstybių būdų.

© 2005 "XXI amžius"